„Nežinau, kaip dabar veiklą tęsia, pavyzdžiui, „Narbutas ir Ko“, kaip atrodys „Ranga IV“ grupės įmonės po restruktūrizacijos. Esu beveik tikras, kad „Baldų rojus“ pats savęs „nesuvalgė“. Jie greičiausiai irgi turi skolininkų, kurie su jais neatsiskaito. Čia gi yra ne davimas per snukį, čia yra savo pinigų atsiėmimo modelis. Man iš tikrųjų nėra jokio skirtumo (kas nutiks „Baldų rojui“ – red. past.), mane tenkina, jeigu su manimi atsiskaito“, – aiškino E.Babenskas.
E. Babenskas vadovauja tokiai kompanijai „Lithill“, kuri dėl skolų paprašė teismo iškelti bankroto bylą „Baldų rojui“, o teismas taip ėmė ir padarė. Istorija fantastiškai aprašyta „Vilniaus dienoje“:
„Babenskas dienraščiui teigė, esą įmonė nenorėjo atsidurti kreditorių sąrašo pabaigoje ir dėl to kreipėsi į teismą, kad būtų iškelta bankroto byla. Negana to, E. Babenskas prasitarė, esą „Lithill“ nesitikėjo, kad teismas taip ims ir patenkins ieškinį. Neva ieškinys paduotas tik todėl, kad bendrovė norėjo paspausti prasiskolinusį „Baldų rojų“ greičiau sumokėti pinigus.
Taigi nutiko, kaip nutiko. Man liūdniausia buvo perskaityti tą E. Babensko frazę, kurią pabraukiau. Viskas logiška ir teisėta: įstatymai, įsipareigojimai, sumokėtas PVM ir t.t. - bet vis tiek labai liūdna. Kad B2Bsektoriuje išsikerojęs toks poch...tokia netolerancija (tas nevartotinas žodis šioje vietoje, ko gero, nepakeičiamas).
Žodžiu, jei pardaviau savo klientui, tai jau pardaviau. Nesvarbu, kad klientas nepardavė. Nesvarbu, kad galutinis vartotojas nenusipirko. Aš gi pardaviau. Ir man dzin, švelniai tariant. Primena tuos narkomanus, kurie prie parduotuvės, belipant į automobilį, pradeda siūlyti įsigyti grąžtų rinkinį. Jiems biletik parduoti, neaišku, ar veikia ta drielė. Sakote, tiekėjas negali prisiimti atsakomybės už savo kliento veiklą ir sėkmę? Tai gal ir savo paslaugų verslui nebesiūlykite, vis tiek jūs uždirbti ar sutaupyti nepadedate.
Su mumis neatsiskaito – ir mes neatsiskaitome, mums dėl to daro spaudimą – ir mes darome spaudimą savo skolininkams. Verslo aplinka nervinga, ji viską komplikuoja. Visi elgiasi spontaniškai, ir tai tiktai blogina padėtį“, – skundėsi E. Babenskas.
O dabar pagalvokime, kas bus šioje E. Babensko grandinėje, kai joje „atsiras pinigų“. Pamirškim, kas buvo? Pamirškim pokalbius pakeltu tonu, ultimatyvius emailus, galiausiai, pamirškime bankroto ieškinius teismui? „Žinai, sorry, kad tada per krizę, žinai, kažkaip spaudžiau. Mane spaudė, tai ir aš spaudžiau, žinai. Davai tą dalyką kažkaip pamirštam, davai toliau darykim biznį, ta prasme“.
Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Rinka – gal ir ne geriausia vieta draugų paieškai, suprantu. Tačiau taip smagu, kai tavo tiekėjas rūpinasi ne tik savo pardavimais, bet ir tavo. Ir galvoja ne tik kaip pačiam išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, bet ir kad klientas išrašytų ją kuo didesnę (ar dažniau). O dar jei ir galutinis vartotojas lieka patenkintas, tuomet visi grandinės nariai - „Lithill“, „Baldų rojus“ ir kt. - uždirba daug.
Beje, aš nesakau, kad E. Babenskas blogas ar kažką. Matyt, buvo niuansai, gal jie bandė tartis, o skolininkas numetinėjo ragelius ir pan. - mes to nežinom ir, tiesą sakant, ne mūsų reikalas. Tiesiog toji frazė („mane tenkina, jeigu su manimi atsiskaito“) apnuogino realybę, kurios mūsuose norėtųsi kuo mažiau.
