„Nubaustųjų nebus“ – tokį verdiktą paviešino ministrė Sodros istorijoje. Galima piktintis, galima kurti naujus anektodus ar net sąmokslo teorijas, bet mane sudomino kita šitos istorijos pusė. Kaip taip gali būti, kad biurokratinėje sistemoje, kur visas bendravimas vyksta raštu, nesurasta, kas vis dėlto viršijo savo įsipareigojimus, o gal tiesiog įvyko klaida ar nesusipratimas? Kodėl negalima paviešinti visos šios istorijos popierinę dalį? Kas ką siuntė, kaip ir kas buvo padaryta?
Ir čia mes susiduriame su biurokratinės sistemos ypatybėmis. Beje, aš kalbu ne vien apie valstybinį sektorių, bet ir dideles korporacijas, kurios turi biurokratines sistemas. Deja, pavyzdžių iš verslo, kuriuos galėtum cituoti, nėra daug. Todėl remsiuosi viešuoju sektoriumi.
Taigi pagrindinė biurokratinės sistemos savybė yra galimybė atsekti, kas suklydo. Kaip sakoma, kas turėtų prisiimti visą atsakomybę ir kaip vėliau būti nubaustas. Taigi, reikia kaip nors išvengti atsakomybės. Pats geriausias būdas – pakeisti personalinę atsakomybę į kolektyvinę. Beje, mes irgi savo klientus mokome, kaip greičiau praeiti biurokratinį barjerą. Tiesiog suorganizuok komitetą. Ir ne mes vieni tokiu sistemos silpnumu naudojamės.
Taigi mes jau minėjome, kad bedarbystė bus didelis Vyriausybės galvos skausmas. Apie tai greitai išsakė savo nuomonę prezidentė. Ir iš karto tai tapo prioritetais Vyriausybei. Jėga, dabar žinosime, kas asmeniškai prisiims atsakomybę už programos vykdymą. Bet greitai asmeninė atsakomybė buvo perleista trims darbo grupėms. O kodėl ne penkioms, gal greičiau rezultatai atsirastų!
Bet rezultatas bus tik sugadintas popierius ir dar keletas šūkių apie naujas strategijas. Gal reiktų ne grupes kurti, o stabdyti bedarbystės augimą? Dar tokie patys metai, kaip praėjusieji, ir liks tik pusė pridėtinę vertę kuriančių dirbančiųjų. O kad Vyriausybė moka dirbti greitai, įsitikinome per „mokesčių naktį“. Beje, ar žinote, kaip tokios darbo grupės dirba? Na, susirenka kartą per mėnesį, ir visi išsako savo nuomones, nes jas visi turi, kaip ir skylutes užpakalyje.
Kaip ir teisingas tikslas biurokratinės sistemos – sekti atsakomybę, tik kad jau su labai didele skylute. Kadangi ilgai neradau pavyzdžių versle, nesinorėjo vėl pirštu baksnoti, bet išjudino turgaus prekeivis. „Tegul visi turi darbo, nes tada ateis ir nusipirks iš manęs. O kai žmogus neturi darbo, ateis ir atims iš manęs“. Tikiuosi nepapulti į antrą variantą.
