Naujame savo filme „Gran Torino“ režisierius Clintas Eastwoodas atiduoda pagarbą seniems automobiliams ir... dar senesniems vyrams.
Ar gali rasistas užkariauti širdis?
- Ar tiesa, kad jūs vėl sąmoningai atsisakėte „Oskaro“?
- Iš kur tai ištraukėte?
- Taip rašė laikraščiai.
- Įdomu. Kodėl jie nusprendė, kad vėl nenoriu gauti „Oskaro“?
- Voltas Kovalskis - jūsų naujojo filmo „Gran Torino“ herojus, yra rasistas.
- Bet visai simpatiškas.
- Taip, tačiau ar gali simpatiškas rasistas užkariauti „Oskarų“ žiuri širdis?
- Na, gerai. Aišku, aš žinojau, kad Voltas negaus žiuri daugumos paramos. Nepamirškite: jau prieš 20 metų buvau apdovanotas už viso gyvenimo pasiekimus.
- Tada jums nebuvo nė šešiasdešimties.
- Tuometinės žiuri nariai tikrai galvojo: kada gi tas senas asilas pagaliau užvers kanopas!
Apie Holivudo saldžialiežuvius
- Grįžkime prie Volto Kovalskio. Filme „Gran Torino“ žmogus juokiasi, nes jam nerūpi, kaip jis kalba, ką galvoja.
- Tai užsispyręs senukas, kuris nesupranta, kad kaimynystėje gyvena vien gangsteriai. Atkreipkite dėmesį, kad tas filmas Amerikoje sulaukė didžiulės sėkmės. Jis jaudina žmones. Kodėl? Nes egzistuoja milijonai Voltų.
- Ar kiekviename mūsų tupi rasistas?
- Kiekviename mūsų tupi toks Voltas.
- Vadinasi...
- Kiekviename mūsų tupi rasistas. O Voltas tame filme kažko pamažu mokosi. Rasizmas nėra įgimtas. Voltas dalyvavo Korėjos kare. Ten ir gavo užtaisą, kuris ėmė veikti senatvėje.
- Ar šlovė jūsų negąsdina?
- Apie tai negalvoju. Nemąstau abstrakčiai, tik atskiromis kategorijomis.
- Kokiomis?
- Susijusiomis su darbu. Kaip vertinti scenarijų? Kada galėsime jį realizuoti? Su kuo? Kiek man tai kainuos? Ar ta medžiaga sujaudins žmones? Ar aš, senas iškaršėlis, turėčiau vaidinti tame filme?
- Labai jau blaiviai skamba.
- Nes tai labai blaivus mąstymas. Įsivaizduokite, neseniai manęs kažkas paklausė, ar dar norėčiau suvaidinti Harį Kalahaną...
- Iš „Purvinojo Hario“?
- Nuo tada, kai Silvesteris Stalonė dar kartą suvaidino Rokį, kino studijos visai pakvaišo ir pradėjo prašyti, kad senukai vėl vaidintų. Man 78-eri.
Daugelis talentingų žmonių nesugebėjo blaiviai mąstyti, kai čionykščiai saldžialiežuviai pradėjo juos kalbinti. Holivude didžiausias saldžialiežuvių susikaupimas pasaulyje.
Indėnų vadas
- Vadinasi, „Purvinojo Hario“ tęsinio nebus?
- Dar nesu bankrutavęs ar gyvenimo nualintas žmogus.
- Tai naivu, tačiau iš žmogaus, kuris sukūrė filmus „Bet kokia kaina“ ar „Gran Torino“, tikiesi kažkokio emocinio...
- ...darbo metu neverta švaistytis savo emocijomis. Jos slypi fabuloje ir scenarijuje. Man reikia ramios ir susitelkusios filmavimo grupės, kad galėčiau realizuoti tą fabulą. Man reikia tam tikro ritmo.
Jo galima išmokti klausantis džiazo. Atsakomybė. Nuolankumas taip pat nepakenktų. Lenkiu galvą prieš savo filmavimo grupę. Žmonės, neturintys saugumo jausmo, gali sužlugdyti bet kokį projektą. O svarbiausia, kad vadas turi pasakyti savo indėnams, jog jie yra geri indėnai. Aš ir esu tas vadas.
- Kas nulemia, kad nusprendžiate imtis vieno ar kito filmo?
- Anksčiau kartkartėmis vaidindavau. Tarkime, nelabai originali priežastis buvo...
- ...pinigai.
- Žinoma. Tačiau kalbant apie mano režisuojamus filmus, turiu pasakyti, kad nuo „Play Misty for Me“, o tai buvo gal...
- 1971-aisiais.
- Tikrai? Tada man buvo kiek per keturiasdešimt. Tad kalbant apie tokius filmus, galiu pasakyti: scenarijus, fabula turi jaudinti žmonių širdis. Skamba banaliai, tačiau taip jau yra. Jeigu filmas dar ir finansiniu požiūriu pasiseka, labai gerai. Tačiau čia kaip su moterimi: kibirkštis turi įsižiebti pirmąją sekundę.
Nieko bendra su bažnyčia
- Jūsų įkūnyti herojai patys sprendžia - gyventi ar mirti. Tai liko iš „Purvinojo Hario“ laikų?
- Ne, nes į nieką jau nebešaudau. Bet esu įsitikinęs, kad mūsų gyvenime Dievas nieko nelemia, viską lemiame mes patys. Užtat iš dalies turime viską iškentėti: gyvenimą, ligas, tai, kas nutinka mūsų vaikams. Aš nejaučiu nuolankumo prieš jokį didį Dievą ir nenoriu turėti nieko bendra su bažnyčia. Tačiau lenkiu galvą prieš grožį ir prieš tai, kad mes, žmonės, gebame atpažinti tą grožį. Kodėl susijaudinu iki ašarų klausydamasis Čarlio Parkerio? Ar žiūrėdamas į didingus kalnus? Ar visa tai sukūrė Dievas?
- Abiejuose filmuose jūs sprendžiate, kada turi ateiti mirties akimirka.
- Galvojant, kad mirtis yra gyvenimo laimė, o aš taip manau, svarbu mirtį traktuoti taip pat atsakingai kaip gyvenimą. O tai gali reikšti tik viena - kad ir šiuo klausimu atsakomybės nepalieku Dievo rankose. Sprendžiu pats.
- „The Time“ rašo, kad Voltas Kovalskis yra Purvinasis Haris, turintis širdį.
- Šis herojus neturi nieko bendra su Hariu.
- Prašyčiau dar atsigręžti į savo gyvenimą...
- Sakiau, kad atgal nesigręžioju.
- Taip atrodo protingiau?
- Na, gerai. Ar žinote, kaip tapau aktoriumi? Mokiausi Los Andželo koledže. Atėjo pas mane draugas iš teatro mokyklos ir pasakė: „Clintai, pas mus 30 ar 40 nuostabiausių merginų tenka vos penkiems vyrukams“.
- Laiko pasirinkimas.
- Niekur negalima vėluoti. Jeigu traukinys nuvažiavo, o tavęs jame nėra, pats kaltas.
- Ar geriau anksčiau nei per vėlai?
- Per anksti - nelabai gerai. Jeigu per ilgai lauki perone, galvą tau kaitina saulė. O nuo to kvailėji.
- Taigi?
- Stotyje reikia būti būtent tada, kai atvažiuoja traukinys. Tai menas.
Parengė Rolanda Strumlienė
