Ant stiklinės studijos sienos, už kurios muzikos moko dainininkė Rosita Čivilytė, užklijuota pusiau permatoma plėvelė. Tačiau smalsūs praeiviai ją vis nukrapšto: toks įdomus jiems atrodo tas nematomas muzikinis virsmas, toji muzikos virtuvė, kurioje gimsta talentai, įsižiebia kažkieno norai ir svajonės. Rosita pykteli ant žiopsančiųjų pro skylutę, kam trukdo pamoką, tačiau trumpam: šiandien šiai moteriai gyventi gera!
Pedagogika nėra dresūra
Kuo šiandien kvėpuojate ir kuo gyvenate, Rosita? Kas jūsų mintyse ir širdyje?
Tas pats, kas ir visada – šeima, muzika... Kasdienybė ir atsakomybė už tą kasdienybę. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas dabar tapo toks šviesus. Tiesiog gera gyventi, ir tiek.
Dabar nemažai laiko skiriate ne tik scenai, bet ir muzikinei pedagoginei veiklai. Daug turite mokinių?
Nemažai. Kartais mokinukai neturi ypatingų talentų, tačiau darbu ir noru pasiekia labai įdomių rezultatų, ir šioje nedidelėje studijoje labai tuo džiaugiamės. Pedagoginė veikla ir man pačiai buvo didžiulis atradimas: niekada negalvojau, kad galėčiau dirbti tokį darbą ir jis man patiks.
Iš tikrųjų nuostabu jausti, kaip žmogus atsiveria, įdomu pasinerti į jo vidų, kartais ištraukti kažkokią rakštį, kuri trukdo muzikuoti arba laisvai jaustis. Ir tada žmoguje išsilieja toji muzika, kurios jis taip laukė. Pas mane ateina mokinių, turinčių įvairių užgaidų ir norų, todėl muzikavimas yra labai arti psichologijos.
Jūsų pačios muzikos mokytojai kažkada, regis, buvo labai reiklūs. O jūs ar griežta?
Pedagogika iš tiesų susieja mane su praeitimi. Pirmasis mano fortepijono mokytojas buvo labai griežtas ir reiklus, antroji mokytoja – griežta, bet teisinga. Aš irgi griežta ir, manau, teisinga: turbūt tai perėmiau iš savo mokytojų. Vienintelis dalykas, ko galbūt neapskaičiuodavo to meto mokytojai, – tai savotiškas asmenybės žlugdymas. Taisyklės buvo svarbesnės už žmogaus prigimtį, jo emocijas. To nebuvo paisoma, ir aš tai skaudžiai atsimindavau net po daugelio metų.
Man visai nepatikdavo mintimis grįžti į vaikystę: o juk, regis, tada viskas buvo gerai. Ir muzika, ir mama mane mylėjo, visi kiti – irgi, bet visada jaučiau kažkokį iš muzikos mokyklos sklindantį blogį. Toji dresūra: privalai, nepaisant nieko! Iš manęs labai daug reikalavo, ir aš kartais nesuprasdavau, kodėl taip daug, taip skaudžiai. Todėl dabar savo mokiniams sakau: niekas nieko neprivalo daryti. Aišku, rykštelės reikia, bet sveikos – tokios, kuri nežlugdo asmenybės ir kūrybos.
Galbūt išsprendėte tą amžiną klausimą, kas yra talentas? Tik 1 proc. jo ir 99 proc. darbo, o gal atvirkščiai?
Talento tūrį labai sunku išmatuoti, bet tikra tiesa ir tai, kad be darbo talentas žūsta. Kita vertus, manau, kad vidutinybės pačios prasiskina kelią, o talentui reikia padėti. Talentingi žmonės yra kur kas jautresni, jiems reikia truputį daugiau globos, saugos. Vidutiniokų yra gerokai daugiau, todėl nuolat vyksta kova. O talentai kovoja retai – jie tiesiog nori būti išgirsti. Ir jei tai neįvyksta, jie pasijunta niekam nereikalingi, išgyvena depresijas. Man atrodo, gebu įžvelgti talentą ir jį išsaugoti.
Spyglių auginimas ir pumpuro krovimas
Ar tik ne todėl, kad ir pati kažkada buvote tokia – jautri, gabi, nuoširdi? Atsimenu, kažkada seniai klausiausi jūsų interviu TV laidoje – jos vedėjas M.Mikutavičius ir žiūrovai tada susigraudino iki ašarų.
O juk neretai esu pavadinama pikta, netgi ragana... Gal iš tiesų nuoširdumą ne taip dažnai rodau, nes iš vaikystės prisimenu: kuo nuoširdesnis esi, tuo daugiau skausmo patiri. Dabar, kai man jau 45-eri, sakau, kad nuoširdumas vienareikšmiškai yra privalumas. Tik reikia suprasti, kad žmonių yra įvairių ir niekas nekaltas, kad kitas į nuoširdumą reaguoja piktai ar pavydžiai: tai – jo problema. Anksčiau aš to nesuprasdavau, man atrodė, kad pačiai reikia keistis – privalu turėti spyglių, kad pagaliau nuo tavęs atstotų. Tai ir auginausi tuos spygliukus, sąmoningai ir nesąmoningai. Niekam nieko pikta nenorėjau padaryti, tiesiog siekiau, kad man nebūtų lendama giliai į širdį. Labai sunkiai įsileisdavau ten žmones net ir kurdama šeimą. Tada man atrodė, kad galiu tą padaryti, o dabar atrodo kitaip. Paauglystėje ir vaikystėje buvo šeimyninių dalykų, ardančių normalią psichiką. Kai apsiimi išspręsti tėvų problemas, matydamas, kad jie patys to negali: juk nieko brangesnio už tėvus nėra... Kai nustoji gyventi savo gyvenimą, o pradedi gyventi tėvų... Gal todėl man ir nesisekė modeliuoti šeimą taip, kaip norėjau. Bet jei klydau, klydau nuoširdžiai. Tik laikui bėgant supratau, kad bandžiau kažką pakartoti, o mano gyvenimo modelis yra visiškai kitoks.
Kaip dabar jį įsivaizduojate?
Gal tai skambės kažkaip juokingai, bet esu dar tik pakeliui į jį. Nežinau, ar jis pavyks, bet šiandien man gera, kad jau nesu paauglė, kad nebejaučiu tų skausmų ir jau moku įvairiai reaguoti. Dabar esu visokia: ir spygliuota, ir nuoširdi, ir pikta, ir gera, visokia, nesvarbu, patinka tai kitiems ar ne.
Labai dažnai savimi abejodavau, ypač tada, kai žmonės plakdavo už nieką. Atsimenu, 20-ies ar 21 metų grįžau iš į Lietuvą iš Jūrmalos konkurso, pelniusi pirmą vietą, ir iškart pasipylė lavina: nepelnytai gavo, nemoka dainuoti, ji šiokia, anokia... Dabar, kai jau esu didelė mergaitė, žinau, kad viską dariau teisingai, tačiau anuomet daug jėgų atiduodavau bekovodama. Nuo pat vaikystės vis atsirasdavo tokių, kurie kažkodėl norėdavo man kažką pikta pasakyti, įžeisti. Kai buvau penktokė, mokytoja prieš visą klasę pasakė, kad aš kepsiu blynus, nors tuo metu muzikos mokykloje buvau pažiba. Man buvo taip gėda ir negera, kad ligi šiol tai atsimenu. Po to atsirado draugė, kuri ištekėjo už mano pirmosios meilės... Žodžiu, ką tik padarydavau savo gyvenime gerai, visi mano pasiekimai visada buvo žmonių plakami. Bandžiau kažkaip gelbėtis, nes jaučiau, kad tos ietys mane perskrodžia. Bet negaliu pykti ant likimo, nes jis labai daug ko mane išmokė. Tuo dabar galiu pasidalyti su savo mokiniais. Būna žmonių, kurie, matau, ne dainuoti ateina. Klausiu: „Tai ko pas mane atėjai?“ Atsako: „Man sunku, padėkite man suprasti...“
Scenos žmonės visada atsiduria ryškesnėje šviesoje – ir žmonių dėmesio jiems daugiau. Bet vis tiek daug kas į sceną veržiasi...
Taip, scena yra galingas magnetas. Ant scenos užlipau anksti – 18 metų. Dėl labai savotiškos, bet stiprios motyvacijos – nuėjau dainuoti vien tam, kad išmaitinčiau savo pirmą vaiką, kurį pagimdžiau būdama 16-os. Šeimoje kilo kipišas,
norėjau kažkaip ištaisyti situaciją, nors ir nesupratau, ką blogo padariau. Man ir tada, ir dabar atrodo, kad žmogaus gimimas yra šventė. Ir šiandien vaizdai, kaip gimsta kūdikiai, kaip atsiranda gyvybė, man yra labai gražūs. Gal tai sentimentalu, bet nežinau, ar žmonija atrado ką nors gražesnio. Taigi anuomet nuėjau dainuoti į „Lietuvos“ viešbučio naktinį barą ir galėjau iš to išgyventi. Ten tais laikais grojo Petras Vyšniauskas, dainavo Viktoras Malinauskas – visas muzikinis žiedas.
Ir Rositos pumpuras prie jo labai tiko...
Ketinau tik užsidirbti, bet atradau naujų savo gabumų: juk negalvojau žūtbūt tapti dainininke. Tuo metu visiškai nežinojau, ko noriu.
Palanki likimo srovės kryptis
Tad jus nešė pats likimas, jo srovė?
Tuo laikotarpiu – visiškai taip. Dabar sprendimus priimu tikslingai, o tada vedė vien intuicija. Keletą kartų sėkmingai pasirodžiau kažkokiuose konkursuose, festivaliuose, ir traukinys pajudėjo. Supratau, kad galiu dainuoti ir iš to užsidirbti. O juk tik per plauką netapau pianiste – prieš pat tarptautinį konkursą susilaužiau pirštą ir negalėjau groti. Bet fortepijonas ir klasika vis tiek tūno giliai manyje. Štai Luko Geniušo koncertas Rotušėje – kaip gera, koks gerų emocijų protrūkis!
Pianistas grojo lygiai tą patį 25-ąjį F.Šopeno etiudą, kurį kažkada vis kaldavau
„Tallat Kelpšoje“... Vis tiek klasika yra pamatas, kuris kiekvienam muzikantui nors kažkiek privalomas.
Jūsų dainavimo manieros nesupainiosi su niekuo – toks savotiškas tas svingavimas.
Kartais žmonės manęs klausia: „Kodėl tu ten taip daug vinguriuoji, čiviliuoji ? Juk galėtum kažkaip paprasčiau.“ Negaliu jiems paaiškinti, kodėl: to čiviliavimo neišmoksi, tiesiog taip girdžiu, taip jaučiu. Bet nepykstu, jei manęs nesupranta, tik truputį gaila, kad kai kurie neugdo savo muzikinio skonio. Kita vertus, kai pagalvoji, velniam jiems to reikia: juk taip paskendę darbuose ir tik meldžia Dievą, kad toliau to darbo turėtų.
Beje, mano klausytojai labai įvairūs. Yra žmonių, kurie pasako man, kad mano buvimas scenoje – vertingas dalykas. Ir tai labai brangu ir smagu girdėti. O kartą gera draugė papasakojo apie dvi moteris, kurios visą mano solinį koncertą kritikavo mane visapusiškai: oi, pažiūrėkit, kiek gėlių atnešė, turbūt papirko visus... Niekada su niekuo apie tai nesu kalbėjusi, bet būtų įdomu tokių žiūrovų paklausti, ko jie ateina į koncertą. Juk muzika nesuderinama su pykčiu.
Galbūt kiekvienas malonumą gauna savaip... Ko gi, Rosita, iš gyvenimo norėtumėte dabar?
Žmonių likimai labai įvairūs: vieniems tenka palankus, kitiems – galbūt ne toks. Kartais pagalvoju, kiek daug emocijų ir jėgos manyje buvo, kad ištrūkau iš daugelio skaudžių gyvenimo situacijų, kad tebesu, kad dar kuriu, kad tebedainuoju, ir norisi vis daugiau ir daugiau... Turbūt visada buvau stipri. Ir kiek daug dar yra nepasakytų dalykų, kiek nesutiktų žmonių, neišgyventų akimirkų... Norėčiau išlaikyti visą tą energijos galią, kurią turiu dabar. Tai, kaip jaučiuosi šiandien, man patinka, nes jau nebebijau nei juodo, nei balto jausmo.
I. Kamičaitienė
