Penktą kartą Europos jaunimo taurę laimėjusi Agnė Sereikaitė teigia: „Tikrai turiu šansų dalyvauti savo pirmose žiemos olimpinėse žaidynėse.“
Greitojo čiuožimo trumpuoju taku tarptautinėse arenose Lietuvos garbę ginanti Agnė Sereikaitė praėjusį savaitgalį vėl įrodė, jog tarp bendraamžių neturi lygių Europoje – ji žemyno taurės varžybose laimėjo 1500 m, 500 m ir 1000 m nuotolius.
Viena didžiausių Lietuvos žiemos sporto vilčių aštuoniolikmetė A. Sereikaitė gimtinėje būna rečiau nei svetur. Čiuožimo trumpuoju taku pasaulio jaunimo vicečempionė, jau ne vienerius metus besitreniruojanti Čekijoje, tiki, kad pratybos užsienyje su stipriais partneriais ir patyrusiais treneriais padės jai nusitiesti kelią į 2014 m. Sočio žaidynes. „Šįkart žiemos šventes kartu su visa šeima sutikau po trejų metų pertraukos. Visiems buvo labai smagu. Mamai lauktuvių parvežiau čekiško vyno, kolumbietiškos kavos ir dovanėlę iš Japonijos, o mama mane palepino cepelinais. Anksčiau per šventes mama, draugai atvažiuodavo pas mane ir visi kartu švęsdavome Kalėdas“, – LTOK žurnalui „Olimpinė panorama“ sakė praėjusių metų pabaigoje į gimtinę trumpam grįžusi A.Sereikaitė.
Pernai sportininkei teko ir ne savo noru užsibūti gimtinėje. 2010–2012 m. Europos jaunimo taurės absoliuti laimėtoja rugpjūčio pabaigoje per treniruotę patyrė kojos traumą – įskilo pėdos kaulas. Beveik du mėnesius teko gydytis Lietuvoje, vaikščioti su ramentais.
„Buvo labai sunku psichologiškai, krimtausi, kad darbas nuėjo perniek, – apėmusio nusivylimo neslėpė čiuožėja. – Laimė, viskas įvyko po sezono, po pasaulio jaunimo čempionato Melburne, kuriame laimėjau 500 m distancijos sidabro medalį. Pamažu koja gijo, nuotaika gerėjo, atsirado viltis, kad vėl galėsiu čiuožti.“
Atsigavusi po traumos lapkričio pradžioje A.Sereikaitė dalyvavo Italijoje surengtose varžybose ir užėmė antrą vietą. Gruodžio mėnesį startavo pasaulio taurės varžybose Japonijoje ir tarp 500 m distancijos čiuožėjų liko penkiolikta. Šiuo pasirodymu sportininkė nebuvo itin patenkinta, nes ketvirtfinalyje griuvo ir negalėjo kovoti dėl aukštesnės vietos.
Agnė – Vilniaus Ozo gimnazijos abiturientė, besimokanti nuotoliniu būdu. Tačiau šiais metais ji mokslų nutarė nebaigti. Siekdama geriau pasirengti olimpinių žaidynių atrankos varžyboms ir pačioms žaidynėms, sportininkė nutarė pasiimti akademines atostogas.
Pats atsakingiausias startas čiuožėjos laukia bus rudenį. Vienas po kito vyks du pasaulio taurės varžybų etapai. Po jų ir paaiškės, kurie čiuožėjai dalyvaus Sočio olimpinėse žaidynėse.
„Ten bus kitokios taisyklės. Per dabartines pasaulio taurės varžybas kiekvienas čiuožėjas gali dalyvauti dviejų nuotolių lenktynėse, o atrankos varžybose galės startuoti visų trijų (500, 1000 ir 1500 m). Abiejų atrankai skirtų pasaulio taurės varžybų rezultatai bus susumuoti. Aš esu sprinterė, todėl didžiausias viltis sieju su 500 m nuotoliu“, – prisipažino A.Sereikaitė.
Norint tapti olimpiete, 500 m ir 1000 m greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose reikia užimti ne žemesnę kaip 32 vietą, o tarp 1500 m nuotolio čiuožėjų patekti į 36-tuką.
„Kol kas viltys realios. Per pasaulio taurės varžybas savo mėgstamoje 500 m distancijoje nuolat patenku į penkioliktuką. Tačiau atrankos varžybos bus sunkesnės, dalyvaus daugiau čiuožėjų. Atidžiai stebiu konkurenčių pasirodymus ir galiu sakyti, kad tikrai turiu šansų dalyvauti savo pirmose žiemos olimpinėse žaidynėse“, – optimistiškai nusiteikusi sportininkė.
Nuo tada, kai Agnė pirmąsyk atsistojo ant pačiūžų, kitąmet bus praėjęs visas dešimtmetis. Prieš tai ji ketverius metus lankė plaukimo ir gimnastikos treniruotes: tris dienas jaunoji sportininkė praleisdavo plaukimo baseine, tris – gimnastikos salėje. Bet dabar prisipažįsta nesigailinti, kad nepasirinko tų sporto šakų.
„Tada dar buvau vaikas, visiškai nesupratau, kas yra sportas. Kiek prisimenu, man nesisekė nei plaukti, nei atlikti įvairių gimnastikos pratimų. Čiuožimu sudomino giminaičiai Gytis ir Mantas Bieliniai, „Akropolyje“ lankę čiuožimo greituoju taku pratybas. Kai atėjau į čiuožimą, iš karto natūraliai sekėsi gerai čiuožti“, – patikino greitojo čiuožimo atstovė.
A.Sereikaitė puikiai mena, kaip kopė meistriškumo laipteliais. Pirmose varžybose buvo šešta, antrose – antra, po to jau visą laiką pelnydavo po medalį.
Ketvirtą sezoną lietuvė treniruojasi Čekijoje. Gyvena nedideliame Benatkai prie Jizeros miestelyje, esančiame 30 km nuo Prahos. Čia nuomojasi butą. Nuomą apmoka Lietuvos olimpinis sporto centras ir Lietuvos greitojo čiuožimo asociacija.
„Tas čekų miestelis labai sportiškas, jame gyvena gerų čiuožėjų, tenisininkų, tinklininkų, futbolininkų, ledo ritulininkų. Man iki ledo rūmų – vos keletas minučių pėsčiomis. Čekijoje nėra lengva čiuožti, nes ledas lėtas, be to, jį reikia specialiai paruošti, nes tuose rūmuose treniruojasi ir ledo ritulininkai. Bet man gerai, nes, kaip sakoma, sunku treniruotėse, bet lengva varžybose“, – nelinkusi skųstis čiuožėja.
Laisvadieniais lietuvė su draugėmis mėgsta nuvykti į Prahą, pasivaikščioti po senamiestį, parduotuves, pasmaguriauti sušių.
Sportininkei šiek tiek apmaudu, kad tenka treniruotis ne gimtinėje: „Lietuvoje nėra su kuo čiuožti. Gali treniruotis ir dvidešimt metų, bet viena, be geros grupės nieko nepasieksi. Norint normaliai treniruotis, komandoje mažiausiai turi būti keturi didesnio meistriškumo čiuožėjai.“
Lietuvę Čekijoje treniruoja buvęs čiuožėjas Jarmilas Hruza. Tarp A.Sereikaitės treniruočių partnerių – ir 2010 m. Europos čempionė, trejų olimpinių žaidynių dalyvė Katerina Novotna. Treniruotės vyksta du tris kartus per dieną.
A.Sereikaitė turi tik vieną pačiūžų porą. Su jomis treniruojasi, dalyvauja varžybose. „Keisti pačiūžas neįmanoma, nes jos specialiai gaminamos iš anglies pluošto kiekvienam sportininkui pagal kojos dydį. Prie pačiūžų reikia priprasti. Praėjusiais metais gavau naujus batus, porą mėnesių prie jų turėjau pratintis. Pačiūžų peilius keičiame kas sezoną“, – aiškino į olimpines žaidynes nusitaikiusi čiuožėja.
Agne, kam per treniruotes skiria didžiausią dėmesį?
Viskam po truputį. Ugdau greitį, gerinu čiuožimo stilių, techniką, kuri mūsų sporte yra ypatingai svarbi. Tobulėti dar yra kur. Kas antra savaitė nueinu į pirtį.
Kur išsiugdei sprinterės savybes?
Iš pradžių man visiškai nepatiko sprintas. Žavėjausi ilgomis distancijomis. Tačiau kai tikrinausi savo sveikatą tuomečio Vilniaus universiteto mokslinėje laboratorijoje, man pasakė, kad galėčiau geriau rungtyniauti sprinto distancijoje. Tačiau po poros-trejų metų išryškėjo, kad startuoju greičiau už kitas čiuožėjas. Darau lėtesnius žingsnius, tačiau stipriau atsispiriu. Čekai labiau pasižymi ilgose distancijose, o aš priešingai – sprinte.
Ar dažnai tenka nukristi per varžybas?
Nukrentu, tačiau nedažnai – per metus kokia penkis kartus. Per Pasaulio taurės varžybas 2012 m. gruodžio mėnesį Japonijoje nukritai net du kartus, man tai buvo labai nesėkmingos varžybos. Dažniausiai nukrentu, kai kažkas būna blogai su pačiūžomis arba kontakto metu su kitais čiuožėjais. Praėjusį sezoną irgi nukritau porą kartų per pratybas.
Esate tiktai dviese legionierės, ar nejaučiate čekų trenerių „spaudimo“?
Čiuožimas trumpuoju taku – jaunas sportas, ypač europiečiai stengiasi padėti vieni kitiems. Labai daug atvejų, kai vengrai treniruojasi su austrais, Izraelio čiuožėjas - su olandais, aš - su čekais. Europiečiai – kaip viena didelė šeima, stengiamės būti vieni prie kitų.
Ar per tą laiką atsirado naujų pajėgių čiuožėjų?
Stipriausi pasaulyje – Azijos šalių čiuožėjai. Stiprūs Kanados, Amerikos, pajėgūs kai kurie Europos šalių sportininkai.
Jeigu patektum į Sočio olimpines žaidynes, kuri vieta tave tenkintų?
Pirmiausia reikia patekti – tai būtų didelis pasiekimas, į tokio rango varžybas patenka tiktai elito čiuožėjai. Labai norėčiau patekti į 15-uką.
Marytė Marcinkevičiūtė
