Šiuo metu treneriu Kalifornijoje dirbantis Aidas džiaugiasi savo darbu ir suranda laiko savo vardinei rūbų kolekcijai. „Užsiimu tuo, ką myliu, bet vaikystės svajonę reikėtų įgyvendinti“, - akį merkia sportininkas.
Ar pameni pirmuosius žingsnius ant ledo? - paklausiau A. Reklio.
Gal pačių pirmų žingsnių ir nepamenu, tačiau gerai prisimenu, kaip tėtis ir mama mane nuvedė pačiuožinėti ant ežero žiemą. Žinoma, aš daugiau laiko praleidau gulėdamas ant pilvo ir tyrinėdamas poledinį pasaulį. Čiuožimo daug nebuvo. Tačiau jau tada tai pasirodė išskirtine sporto šaka. Tėveliai suprato, kad man patiko, todėl atvedė mane į treniruotes ir „likau ant ledo“ (juokiasi). Kuo sužavėjo čiuožimas? Čiuožti – labai geras jausmas. Čiuoždamas gyveni dabartimi, esamuoju laiku, kitaip gali pagauti „zuikį“. Daugelis žmonių sportuoti ateina su gyvenimo problemų bagažu, todėl sportuojant jų mintys nuklysta... O ant ledo visas problemas pamišti. Mane sužavėjo įvairūs triukai, stebėdavau profesionalius čiuožėjus. Ekstremalūs triukai priversdavo mano širdį daužytis dažniau. Tai man atrodė labai smagu.
Koks buvai vaikystėje?
Buvau energingas ir šiek tiek „velnių priėdęs“ vaikis. Dabar esu tik... „velnių priėdęs“. Apie ką svajojau? Galvojau, kad būsiu, kaip Bruce'as Lee. Tikrai žiūrėjau daug filmų. Tačiau ši svajonė neišsipildė. Tačiau man buvo labai didelė garbė ir malonė spausti ranka Jeanui Claude'ui Van Damme'ui. Vaikystėje svajojau būti aktoriumi. Negaliu skųstis, dirbu panašų darbo – tik ant ledo. O gal gyvenimas iškrės pokštą ir po kurio laiko vaikystės svajonės pradės pildytis.
Kokie prisiminimai šauna į galvą, prisiminus pirmuosius titulus?
Pamenu, kad laimėjęs varžybose gavau kaulinį dramblį (juokiasi). Tada buvo smagu, gražu. Dabar galvoju „Kokio velnio – dramblys?“ Juk tai buvo čiuožimo varžybos. Nejaugi čiuožiau, kaip dramblys ir iškovojau pirmą vietą.
Olimpinės žaidynės – ar tai nebuvo viena iš svajonių? Į jas, deja, nepavyko patekti.
Tikrai to nesureikšminu. Tai yra sportas, kuriame visada būna pakilimų ir nuosmukių. Tačiau džiaugiuosi, kad programą atrankinėse varžybose atlikau be priekaištų, be klaidų.
Manau, buvai vienas iš tų sportininkų, kuris galėjo imti kitos šalies pilietybę... Kodėl to nepadarei?
Myliu savo šalį, nors gyvenu svetur. Tiesiog kol kas mane taip veda gyvenimas, įdomu, kur nuves ateityje. Tačiau žinau, kad norint palikti kažką po savęs, reikia sunkiai dirbti. Aš darbo nebijau. Lietuva – nepaprasto grožio šalis, turinti puikią istoriją, skanų maistų ir pačias gražiausias pasaulyje moteris. Man yra labai gera matyti Lietuvos vėliavą pasaulinėse arenose. Keliaudamas su savo seminarais ar šou visada pasipuošiu Lietuvos atributika. Žinoma, tada sulaukiu daug klausimų, po seminarų tenka pasakoti, iš kokios šalies esu kilęs.
Yra sakoma, kad šalis gali pakeisti žmogaus charakterį, išsiauginti jį iš naujo. JAV sugebėjo tave pakeisti?
Sutinku, kad žmogų keičia aplinka. Kad ir kur bebūtum privalai būti inteligentiškas ir gerbti šalies taisykles bei įsitikinimus. Kad ir kokia sėkmė mane aplanko, niekada nepamirštu, iš kur esu kilęs, kiek darbo įdėjau, kad būčiau šioje gyvenimo situacijoje ir daryčiau tai, ką myliu . Juk visus pradmenis įgijau Lietuvoje. Žinios yra viskas, pinigai – tai laisvė daryti tai, apie ką svajojai.
Daugelis tėvų spyriojasi ir nenoriai leidžia savo vaikų į čiuožimą, sakydami, kad nėra jokios ateities tokioje sporto šakoje. Pats esi puikus pavyzdys, kad čiuožimas - ne tik mergaičių reikalas, o karjerą galima daryti ir būnant šios sporto šakos atstovu. Ką manai, apie požiūrį apie sportą „Neapsimoka“?
Jeigu tėveliai pamato vaiko akyse degančia ugnį, nesvarbu, kokia tai bebūtų sporto šaka, jie yra nuginkluoti. Tada belieka padėti vaikams augti ten, kur jie patys pasirinko. Esu be galo dėkingas savo tėveliams už tai, kad įžvelgė tą ugnį mano akyse ir suteikė galimybę augti šiame sporte. Mačiau ne vieną atvejį, kai tėvai nori, o vaikas viduje sako „Ne“. Toks vaikas niekada nepasieks rezultato, kurio tikisi jo tėvai. Ar apsimoka? Taip, jei vaiko širdis šoka toje srityje, jei jam atrodo, kad jis gali viską padaryti ir daug pasiekti. Tereikia daug dirbti... Ir sulaukti šiek tiek sėkmės. Kas yra sėkmė? Tai yra, kai pasiruošimas susitinka galimybę.
Kaip vertini sąlygas Lietuvoje plėtoti dailųjį čiuožimą?
Didžiausi linkėjimai Lietuvos treneriams, čiuožėjams ir jų tėveliams. Galimybės Lietuvoje gal nėra tokios, kokias matome kitose šalyse, tačiau privalome žaisti su tuo, ką turime. Būtų labai šaunu, jei Lietuva turėtų dar bent keliuose miestuose olimpinio dydžio čiuožyklas. Pasaulis yra atviras norintiems gauti žinių: yra vasaros stovyklos, seminarai. Jie vyksta visame pasaulyje, viskas priklauso nuo galimybių. Pas mane treniruotis atvyksta čiuožėjai iš Meksikos, kurioje galimybės yra tikrai prastesnės negu Lietuvoje. Džiaugiuosi prisidedantis prie jų sėkmės sporte. Gaila, kad Lietuva – toliau negu Meksika, tačiau reikia mąstyti kitaip: mus skiria tik Atlanto vandenynas. Mielai padėčiau Lietuvos sportininkams, miela dirbti su savais. Kai būnu Lietuvoje visada smagu pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi su visais, kuriems manęs reikia. Labai džiaugiuosi išauginęs šių metų jaunučių JAV čempioną. Tai užtruko šešis metus, mačiau jo pirmuosius žingsnius ant ledo. Myliu savo darbą (juokiasi).
Turi savo sportinių rūbų liniją. Kas paskatino to imtis?
Rūbas, kurį dėvi – dalis motyvacijos. Medžiagų kokybė leidžia jaustis puikiai. To imtis mane paskatino praeities pojūčiai, kai vilkėdavau žinomiausių gamintojų rūbus, bet vis vien būdavo arba šalta po treniruotės, arba karšta vasaros metu – prakaitas bėgdavo per kūną, o marškinėliai likdavo sausi. Jausdavausi tarsi užsidėjęs maišą svorio metimui. Atsižvelgiau į šiuos dalykus, pagaminome, manau, šaunų derinį visoms sporto šakoms ir laisvalaikiui. Džiugu girdėti iš žmonių, kad jie mėgaujasi rūbais sportuodami ir leisdami savo laisvalaikį. Balandžio pabaigoje Čikagoje bus pristatyta nauja vasaros-pavasario kolekcija.
Jei Aidas Reklys nebūtų čiuožėjas, kuo būtų? Futbolininkas?
Išbandžiau daug sporto šakų vaikystėje. Tėtis man nuolat kartodavo „Sportas – sveikata“. Kuo būčiau – nežinia, džiaugiuosi tuo, kuo užsiimu. Bet pajuokauti visada galima, gal kokiu širdies daktaru būčiau (juokiasi). Gal tada žinočiau, iš kur atsiranda meilė.
Kokia matai savo ateities viziją? Apie ką svajoji dabar?
Tikiu karma, noriu ir toliau padėti žmonėms, kuo galiu. Žinau viena: mūsų geriausias gyvenimas yra dabar. Nepamirškime, kad sveikata yra svarbiausia, mes patys esame savo laiko mašinos vairuotojai, pilkime gerus degalus ir važiuosime ilgai. Užsiimu tuo, ką myliu, bet vaikystės svajonę reikėtų įgyvendinti. Jei likimas duos... Juk esu Kalifornijoje, galime pajuokauti, atvažiuosiu į Holivudą ir suvaidinsiu Robiną Hudą (juokiasi). Visiems norėčiau palinkėti dažniau šypsotis, nes šypsena tikrai gydo.
