Pasaulis yra absoliučiai normalus, nors ir kaip norėtųsi daugelį dalykų pervertinti ir sureikšminti. Šiuolaikinėje žiniasklaidoje būtent paprasčiausios smulkmenos labai dažnai paverčiamos itin svarbiais ir sensacingais įvykiais.
Prie to taip pripratome, kad, net švelniai suniežtėjus nosiai, ūmai susireikšminame ir dėl pagreitėjusio širdies plakimo nebegalime pakilti nuo kėdės.
Panašių pseudoburbulų pilname mūsų kasdienybės kontekste nuolat ir gal net šiek tiek per dažnai atmintyje iškyla filmas „Gyvenimas yra gražus“. Nors nėra naujas (pastatytas 1997 m.), šis kinematografijos pavyzdys pateikė unikalią ir neįprastą žmogaus santykio su pasauliu alternatyvą, kurią, nepaisant visur persekiojančio nuoširdaus troškimo, kažkodėl taip sunku taikyti konkrečiose gyvenimo situacijose.
Tylus ir ramus pasaulis
Kiekvienam žmogui pasaulis yra savitas. Net oras, kuriuo kvėpuojame, vieniems gali būti gaivus, kitiems slogus. Pasitelkę fizikos ir chemijos mokslus nustatytume, kad konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku oras turėjo tam tikrą tikslią temperatūrą, tikslų drėgmės procentą, mikroelementų sudėtį ir pan. Tačiau skirtingi žmonės jį vis vien jus kitaip. Štai kaip su žmogumi žaidžia tyli ir rami, identiška pati sau juos supanti aplinka. O gal žaidžia žmogus, rinkdamasis, koks turėtų būti santykis su ką tik įvykusia situacija? Ar jūs dažniau žaidžiate ar reaguojate nesusimąstydami?
Tai nėra mano keistos asmeninės fantazijos. Jas pasiskolinau iš vieno kino režisieriaus, kuris savo filmu pabandė atsakyti į klausimus, kylančius iš žmogaus reakcijos į jį supantį pasaulį. Galbūt ši reakcija nebūtų tokia svarbi, jeigu nuo jos nepriklausytų žmogaus psichologinė savijauta bei sveikata, o dažnai ir visa asmeninė gyvenimo istorija. Kai nuolat reaguojame neigiamai, padidėja rizika susirgti dvasinėmis ir fizinėmis ligomis.
Akrobatas Gvidas
Filmas „Gyvenimas yra gražus“, nors plačiai žinomas ir labai populiarus tarp įvairaus amžiaus auditorijos, tačiau yra gana neįprastas. Neįprastas, nes skaudžią žydų tautos istoriją perteikia originaliu pagrindinio herojaus požiūriu į besiklostančius įvykius. Ir šis filmas nėra komedija tiesiogine šio žodžio prasme. Žinoma, jis ironiškas ir ne viena scena sukelia juoko priepuolį dėl puikios režisieriaus ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Roberto Benigni‘o vaidybos. Tačiau tai retas pavyzdys, kada žiūrovui yra gana sunku susitapatinti su aktoriumi ir tas trapus kontaktas su meno kūriniu vis labiau tirpsta. Pradžioje mus užvaldžiusi linksma ir nerūpestinga nuotaika pamažu užleidžia vietą rimtesnėms mintims ir susikaupimui. Tad, kas gi atsitinka, nes vizualiai Benigni nepaliauja mūsų stebinti išradingumu ir žaismingumu tokiose situacijose, kurios, atrodytų, yra beviltiškos?
Stebėdami temperamentingąjį italą, nuolat bėgiojantį skersai išilgai scenos ir įgyvendinantį keisčiausius sumanymus, imame suprasti, kad esame labai tolimi jo kuriamam personažui. Ir nors pavyksta instinktyviai įsikūnyti į jo vaidmenį pirmoje filmo dalyje, vėliau šį ryšį prarandame. Gvido, kurį vaidina Roberto Benini, elgesys su žmonėmis galėtų būti visuotinai priimtas bendravimo etalonu. Gvidas yra žmogiškųjų santykių akrobatas. Jis tarytum žongliruoja šimtu rutuliukų užmerktomis akimis, šokinėdamas ant vienos kojos ir visa tai darydamas ant dideliu greičiu lekiančio traukinio stogo. Reikia pravesti politinės agitacijos pamoką mokyklos vaikams? Gvidas neprilygstamas „mokytojas“, sugebantis per kelias minutes pritraukti didžiulės vaikų klasės dėmesį ir ją prajuokinti. Reikia bendrauti su vokiečių armijos aukštu pareigūnu, kurio pomėgis – spręsti sudėtingus galvosūkius? Gvidas įmena visas užduotis ir tą pačią akimirką karininkui pasiūlo savo kūrybos mįsles, kurias šis su didžiuliu užsidegimu sprendžia ištisas savaites ir laimingas sutikęs Gvidą praneša suradęs atsakymą – dažniausiai neteisingą. Reikia sužavėti moterį? Roberto Benigni‘o personažas parodo vieną romantiškiausių pavyzdžių kino istorijoje. Gvidas tarsi valdo pasaulį, jis jo rankose. Jeigu prireikia, nukrenta iš dangaus raktas arba privažiuoja nepažįstamasis ir atveža Gvidui naują skrybėlę. Viskas vyksta taip, kaip nori jis. Jokia moteris neatsispirtų tokiam įvykių pranašautojui.
3 bendravimo taisyklės
Bendraudamas su žmonėmis Gvidas atlieka labai paprastus dalykus. Jis su visais žmonėmis kalba jų kalba. Taip pat domisi tuo, kuo domisi jo pašnekovai, mėgsta tai, ką mėgsta ir daro jo bendrakeleiviai, svajoja apie tai, apie ką svajoja jo mylimoji, visuomet kalba ta kalba, kuria yra kalbinamas. Kartais ima atrodyti, kad filme nebelieka pagrindinio personažo, nes Gvidas iš didžiulės meilės žmonėms bei noro su kiekvienu patirti bendravimo džiaugsmą nepalieka savo asmenybėje nė lašo ego. Jis išnyksta tarp žmonių. Visi bendrauja tarsi su savo antrininku, kuris, jiems pasitraukus, pavirsta vis į kitą žmogų. Taigi, Roberto Benigni visų pirma klausosi žmonių, bando pastebėti jų išskirtines savybes, charakterio bruožus, kad galėtų būti jiems tikru ir lygiaverčiu pašnekovu.
Kitas dalykas, kurį Gvidas dažnai taiko bendraudamas, yra humoras ir įvairūs sąmojai. Juokas padeda įsilaužti į bet kurio žmogaus širdį ir suteikia galimybę ją užkariauti. Gvidas, akimirksniu perpratęs asmenybę, jai suprantama humoro forma iškrečia pokštą arba papasakoja fantastinę istoriją, užburiančią pašnekovą pasakiška nuotaika. Rezultatas – žmogus patiria akimirką džiaugsmo, pasijaučia svarbus ir patiki savo susikurto minčių ir iliuzijų pasaulio prasme. Ir visa tai dėl to, kad jis ką tik persimetė keliais žodžiais su Gvidu. Žinoma, ne visi filmo veikėjai vienodai reaguoja į dažnai nuo realybės nutolusius sąmojus. Kai kurie giminaičiai draugiškai pataria Gvidui nusileisti ant žemės. Tačiau šis žmogus juk gimęs būti akrobatu.
Plačiau aptarkime trečiąją sėkmingo bendravimo taisyklę, kuria remiasi visas filmo „Gyvenimas yra gražus“ siužetas. Tai Gvido polinkis sukeisti faktų, įvykių ar daiktų prasmes. Pasakyti, kad jis viską mato pro rožinius akinius, būtų ne visai teisinga. Pagrindinis filmo veikėjas tiesiog turi įgimtą nuostatą pasaulio atžvilgiu. Jis žino, kad gyventi gali būti labai žiauru. Žmogus gali būti gimęs net tuo istorijos momentu, kai kažkas užsimano sunaikinti jo tautą. Kas belieka? Gvidas per menkas Italijos žydas, kad galėtų suburti kariuomenę ir susiremti su nacių armija. Išeitis viena – net ir patiems žiauriausiems pasaulio įvykiams suteikti stebuklingą, mistinę ar ironišką prasmę ir patiriant šiuos sunkumus gyventi savo gyvenimą, pilną intrigos ir žaismės. Įsivaizduoju, Gvidas, žiūrėdamas į baltą sieną, matytų kur kas daugiau įvairiausių asociacijų ir jį jaudinančių dalykų, nei daugelis iš mūsų patirtų apsilankę visuose pasaulio Guggenheimo muziejaus padaliniuose. Štai kur jo paslaptis. Žinoma, galime dar pridurti stulbinantį jo gebėjimą užkrėsti savo fantazijomis visų pirma savo šeimą bei kitus sutiktus žmones. Daugeliui galbūt kils klausimas, o ką gi Gvidas šiuo keistu „talentu“ pasiekė? Galėtume atsakyti, jog jis užaugino vaiką, nedalyvavusį kare, nepabuvusį koncentracijos stovykloje ir nesusidūrusį su jokiu žmogiškuoju priešiškumu. Todėl Gvido sūnus Džošua, tikėtina, iki pat savo gyvenimo pabaigos žais jo tėvo pasiūlytą žaidimą, nors ir kokius sunkius išgyvenimus patirtų. Štai koks Roberto Benigni‘o sukurto personažo laimėjimas – žaisti pagal savo taisykles. Tirono neįveiksi. Bet gali sukurti įsimintiną pasaulį savo artimiems ir mylimiems žmonėms.
Vienas pasaulis
Sunku susitapatinti su Gvidu dėl jo atliekamų paprastų ir kartu sudėtingų bendravimo triukų. Ir nors mums labai patinka gražus Benigni‘o gyvenimas, visgi lieka tam tikra praraja tarp filmo ir žiūrovų. Esame labai nepanašūs į šį herojų. Dažnai dramatizuojame net elementarią nesėkmę, neretai mus užvaldo prasta nuotaika. Sunkiai bendraujame namie ar darbe. Tačiau Gvidas kviečia mokytis. Pasaulis yra vienas ir vienodas visiems. Tačiau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kaip mes jį suvokiame, jaučiame ir naudojame bendraudami su kitais žmonėmis. Norisi prisiminti vieną palyginimą, kurį mėgsta naudoti knygų, skirtų siekiantiesiems patirti finansinę laisvę, autoriai. Esame tarsi žiurkės, nuolat bėgančios rate, iš kurio niekaip negalime ištrūkti ir tapti nepriklausomi nuo pinigų. Žmogaus santykio su jį supančia aplinka požiūriu situacija identiška. Arba leidžiame, kad pasaulis mus valdytų su visomis savo negandomis, gamtos kataklizmais, karais ir elementariu žmogišku egoizmu, arba mokomės transformuoti šiuos įvykius į savitą pozityvių minčių kūrinį, kuris įkūnijamas meile, draugiškumu ir supratimu bendraujant su žmonėmis.
P. S.
Algimanto Puipos „Dievų miškas“ pagal Balio Sruogos romaną yra puikus gražaus gyvenimo lietuviškas pavyzdys. Filmo nuotaika, žinoma, nėra tokia pat, tačiau Sruogos pagrindinė mintis yra labai artima Roberto Benigni‘o pasakojimui. Keista, kad kino istorijoje neaptikau daugiau tokių stiprių panašios siužeto linijos pavyzdžių. Kiti filmai tik su didžiulėmis išlygomis gali būti lyginami su italų režisieriaus šedevru. Kyla įtarimas, jog tai viena sudėtingiausių temų meno istorijoje. Juk kur kas lengviau vaizduoti abejingus, persisotinusius, liūdnus ir susimąsčiusius žmones. Tačiau, jeigu norime sukurti žmogų, puikiai sutariantį su savimi ir pasauliu, turime pasitelkti didžiules kūrybines pajėgas, turime turėti talentą, turime būti tokie patys, kaip ir kuriamas objektas. Galbūt todėl Benigni pats ir suvaidino savo filmo pagrindinį herojų, nes surasti tinkamą aktorių buvo tiesiog neįvykdoma užduotis. O gal apskritai pasaulyje nėra nė vieno tokio žmogaus kaip Gvidas?
Paulius Sluškonis
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
