Į Tauragę išvažiavo dvi savaites marijampoliečius į pasirodymus kvietęs „Baltijos cirkas“. Prieš atsisveikindami su mūsų miestu, jo artistai pakvietė „Miesto laikraščio” korespondentę pasikalbėti apie cirko meną, praskleidė asmeninio gyvenimo uždangą.
Kėdės iš Marijampolės
„Mūsų šapito palapinėje 660 žiūrovų spektaklį stebi sėdėdami ant krėslų, prieš kelerius metus pagamintų Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje“, - sakė „Baltijos cirko“ direktorius Petras Variakojis.
Pasak direktoriaus, jam tarpininkaujant, panašią, tik gerokai didesnę įrangą žiūrovams Marijampolėje užsisakė ir vienas garsiausių Rusijoje Maskvos Jurijaus Nikulino cirkas. Atsiimti konstrukcijų buvo atvykęs garsiojo humoristo sūnus Maksimas, jis marijampoliečiams surengė prisiminimų apie tėvą vakarą.
J. Nikulino cirke aš esu dirbęs, todėl ryšiai nenutrūko, o cirko žmonės visuomet vieni kitiems išties pagalbos ranką“, - pasakojo P. Variakojis.
Kartais į gastroliuojantį cirką atklysta neįprastų keliautojų, pavyzdžiui, pernai cirkas į vieną vagonėlių priėmė nakvynei po pasaulį besiblaškantį užsienietį dviratininką. Prieš keletą metų Marijampolėje „Baltijos cirką“ susirado grupelė rusų, prisistatė esą cirko artistai ir pasisakė neturį pinigų kelionei namo. P. Variakojis davęs jiems keliais šimtais litų daugiau, nei šie prašę. O po kelių metų cirko direktorių susirado visai kita rusų kompanija ir grąžino kažkada paskolintus pinigus. „Man teko ilgai sukti galvą, kad prisiminčiau, kada ir kam padėjau“, - sako P. Variakojis.
Cirko meno akademikas
Jis gimęs cirko artistų šeimoje ir augęs šalia maniežo. Vėliau baigė Maskvos estrados ir cirko mokyklą, buvo pripažintas ir Sovietų Sąjungoje aukštai vertinamas artistas. Sovietmečiu P. Variakojis, vykdamas gastrolių, su šeima būdavo apgyvendinamas tik geruose viešbučiuose, artistams nereikėdavo rūpintis spektaklių įrangos gabenimu, ieškoti papildomų pajamų.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, P. Variakojis savo sugebėjimais džiugino ne tik Rusijos, bet ir Italijos, Prancūzijos cirko mėgėjus. Ten užsidirbo nemažus pinigus. P. Variakojui suteiktas cirko meno akademiko titulas.
„Kai 1994 metais grįžau į Lietuvą, čia nebuvo profesionalaus cirko ir šio meno niekam nereikėjo, - sakė direktorius. – Visus pinigus išleidau vilkikams, šapito palapinei, vagonėliams, kuriuose gyvena cirko artistai. Pažįstami sakė, kad vertėjo pirkti butą ar namą, apsistoti sėsliau. Tačiau aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be cirko, tad viską į jį ir investuoju.“
Blizgučiai – ne rodiklis
„Baltijos cirke” dirba ir P. Variakojo žmona Olga, su kuria jis susipažino dar besimokydamas estrados ir cirko mokykloje, programoje dalyvauja jo sūnus Petras, cirko buhalteriją tvarko dukra Ieva. Su cirku keliauja ir P. Variakojo anūkas, Ievos ir jos vyro, švedų kilmės klouno dviejų metų sūnus Danielius. Direktoriaus vaikai taip pat užaugo šalia maniežo ir nuo mažens gyvena cirku. Anūkas jau kitais metais turėtų žengti pirmuosius žingsnius arenoje.
Mažiausiai šešis mėnesius kiekvienais metais „Baltijos cirkas“ ir jo artistai praleidžia ant ratų. „Šiemet gastroles pradėjome Alytuje, -sakė I.Variakojytė –Reynschtrom. – Ten pamanėme, kad krizę pajusime labai stipriai, nes į pasirodymus atėjo nedaug žiūrovų. Marijampolėje jaučiamės geriau, nes čia beveik į visus pasirodymus išperkama dauguma bilietų”.
P. Variakojis sako, kad į Lietuvą pradėjus važinėti įvairiems užsienio cirkų kolektyvams, žmonės ėmė nusivilti šiuo menu. „Jeigu vagonėliai apkabinėti daugybe blizgančių lempučių ir spalvingų skydų, galima teigti, kad šio kolektyvo pasirodymas bus blankus, saviveiklinio lygio. Profesionaliems cirko artistams daug blizgučių nereikia, jų numeriai žavi žiūrovus, - teigė P. Variakojis. – Šiemet mūsų cirke dirba Ukrainos nacionalinio cirko oro akrobatai, žvėrių dresuotojai. Jų pasirodymai yra profesionalūs, gerai vertinami ne tik žiūrovų, bet ir cirkuose“.
Konkurentai net šaudo
Direktorius pasakojo, kad išvykti su „Baltijos cirku“ į užsienį jis nedrįstų ne dėl meninio lygio, bet dėl didelės konkurencijos - Europoje šiuo metu yra apie 1500 keliaujančių cirkų. Tik keli jų - profesionalūs. Dažnai į trupes susiburia keli mėgėjai ir ieško lengvatikių žiūrovų lengviems pinigams.
„Dėl žiūrovų vyksta nuolatinė kova. Girdėjome, kad Vokietijoje net vyko cirkų darbuotojų konfliktai, kuriuose naudoti šaunamieji ginklai. Italijoje yra nemažai cirkų, apgavusių daug patiklių artistų – jiems nesumokėta už darbą, - sakė P. Variakojis. - Jeigu išvažiuotume į kokią nors kaimyninę šalį, jau po kelių dienų cirkas tikriausiai būtų sudegintas – brautis į svetimas teritorijas yra pavojinga”.
Lietuvoje P.Variakojis žinomas savo siekiais, kad cirko artistai būtų vertinami kaip ir kitų sričių menininkai, kuriems senatvėje skiriamos rentos. „Lyg ir esame sulaukę patikinimų, kad cirko meno atstovai bus prilyginti baleto ar teatro artistams,” – teigė direktorius.
Kaune „Baltijos cirkas“ turi pastatą, kuriame P. Variakojis svajoja įsteigti lietuvišką stacionarų cirką. Jis sako, kad vadintis cirku gali tik toks pastatas, kuris turi „cirkus“- apskritimo formos areną. Įrengti cirką su apskritu maniežu ir kupolu reikės daug lėšų ir pastangų. Bet P. Variakojis nebijo prisipažinti, jog jo gyvenimo tikslas – dirbti tol, kol Lietuvoje atsiras bent vienas tikras stacionarus cirko teatras.
„Kai išsiruošiame gastrolių, maršrutą sudėstome taip, kad aplankytume kuo didesnę Lietuvos teritoriją, - sakė P. Variakojis. – Kai kur užsibūname ilgiau, nes yra rajonų, kur žmonės cirką labai mėgsta. Į kai kuriuos miestus važiuojame du kartus per metus.“
Surinktos gastrolėse lėšos skiriamos stacionaraus lietuviško cirko kūrimui.
Buitis ant ratų
Gastrolėse cirko artistai gyvena vagonėliuose. Juose yra nedidelė virtuvėlė, dušai. Kiekviename mieste cirkas paprašo įjungti elektrą, vandenį.
P. Variakojis turi ir internetą. Po pasirodymų artistai žiūri televizijos laidas, kartais palapinės pašonėje kepa šašlykus, rengia gimtadienių vakarėlius.
„Kai kam atrodo, kad cirko artistų gyvenimas yra nelengvas, tam prieštarauti sunku, - sutinka P. Variakojis. –Tačiau kasmet keliaudami su vis nauja programa per Lietuvą sutinkame tūkstančius naujų žmonių. Pažintys praturtina ir mus, ir mūsų gyvenimą“.
Liucija Burbienė
