„Iš mano vyro, galvoto žmogaus, trys gatvėje sutiktos apskretusios čigonės sugebėjo išvilioti vestuvinį žiedą! Jis tuo metu buvo visiškai blaivus, bet tarsi nesavas. Kokie čia čigoniški monai?“ – klausia Adelė iš Lavoriškių k. (Vilniaus r.)
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Nei galvotumas, nei blaivumas kartais neapsaugo žmogaus nuo kvailų poelgių – tokiu ir pavadinčiau jūsų vyro bendravimą su čigonėmis gatvėje. Čia, matyt, kalčiausia yra akimirkos silpnadvasystė, prasta nuotaika ar net elementarios pagirios, jei žmogus kartais nusideda blaivybei. Čigonės tiesiog suuodžia tokius nelaimėlius, mat jie lengvai pasiduoda įtaigai bei manipuliacijoms. Tokie čigonėms yra jų pragyvenimo šaltinis, panašiai kaip vilkams kiškiai.
Pati esu ne kartą atidžiai stebėjusi čigonių veiklą, žavėjusis ištobulinta jų „apžavų“ meistryste. Tas kibus žvilgsnis, gebėjimas nukreipti dėmesį plepalais, paguodos siūlymas padaro savo. Greitai beriamų žodžių sraute, net jei tai visiškos nesąmonės, visada pasitaiko neva taiklių „akmenukų“, priverčiančių žmogų suklusti ir patikėti čigonių galiomis. O kol viena jų užkalba dantis aukai, kita akiplėšiškai tyrinėja šios povyzą, drabužius ir veidą, likusios apspinta ją glaudžiu būreliu, ir auka atiduria neva magiško rato viduryje, atskirta nuo įprasto pasaulio: jos ketinimas neprasidėti su čigonėmis subliūkšta, palūžusios dvasios likučiai išgaruoja. Pasišovusi paburti čigonė pasilenkia kuo arčiau lengvatikio, familiariai laiko jį už rankos, liečia petį. Visi šie gestai dar sustiprina įtaigą. Jeigu auka (neduokdie) išties ranką paburti „už dyką“, tikimybė, kad ji netrukus ir rankelę čigonei paauksins, ir savo žiedą ant jos padės, yra labai didelė.
Retai čigonė tyko aukos viena, o neva būrimui iškaulytas žiedas mikliai perduodamas kitai tautietei ir dingsta šios sijonų klostėse, taigi iškviesta policija nieko nepeš.
Visi čigoniški monai pagrįsti paprasta psichologine tiesa – pasimetęs žmogus linkęs žodžių paistalynėje ieškoti paslėptos prasmės ar tiesos grūdo: juo daugiau dūmų į akis jam pučiama, tuo labiau jis trokšta įžvelgti juose kažką svarbaus. Ir skaitymas iš delno yra tik akių dūmimas! Čigonės žino, kad retas kuris vertina save realistiškai ir mieliau sutiks su fantastiškais savo asmenybės apibūdinimais nei su tikroviškais, linkęs tikėtis palaižūniškais paistalais.
Taigi tie čigonių veiksmai, kurie pradangino jūsų vyro vestuvinį žiedą, gerbiama Adele, yra paaiškinami. Psichologai vieno jų amerikiečio kolegos garbei pavadino juos Eriksono hipnoze. Psichologas Miltonas Eriksonas perprato vadinamosios nedirektyvinės hipnozės mechanizmą ir sėkmingai taikė jį gydant pacientus, o čigonės naudoja jį apgaulei. Šių gudrių hipnotizuotojų veiksmai neturi nieko bendra su gydomąja įtaiga, o sveikai mąstančio žmogaus yra nesunkiai perprantami.
Nuoširdžiai patarčiau visiems vengti čigonių draugijos, ypač jei tądien ne ta koja atsikėlėte iš lovos! Mandagiai, bet tvirtai vykite jas šalin ir keliaukite savais keliais.
O jums, Adele, patarčiau neprikaišioti vyrui dėl prarasto vestuvinio žiedo. Silpnumo akimirką 6eimos galvas neretai kamuoja kaltė dėl vedybinio gyvenimo nesklandumų, o čigonės netrunka tai suuosti ir pasinaudoti. Svarbu, kad vyro meilė liko sveika: čigonių monai šios nepajėgia atimti! Rimanto Dovydėno piešinys
