Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Per ilgąjį savaitgalį iškritęs gausus sniegas itin išgąsdino apie pusnis jau bepamirštančius miestiečius. Tinginiams ir miegaliams ankstyvą pirmadienio rytą teko ilgokai ieškoti po giliu sniegu palaidotų savo transporto priemonių ir kelias valandas iškasinėti jas iš pusnių. Turint omenyje, kad tuo metu bent jau Kaune ir jo apylinkėse spaudė apie 20 laipsnių šaltukas, nesunku įsivaizduoti, kad tokios „pratybos“ retam miestiečiui teikė malonumą. Norėjome įsitikinti, ar ir kaimo žmonės taip pat keiksnoja gamtos išdaigas, todėl apsilankėme keliuose pakaunės vienkiemiuose.
Sentikės džiaugsmas – jos augintiniai
Į vieną Lektiškės kaimo sodybą vedantis gal kelių šimtų metrų ilgio kelelis buvo visiškai užpustytas, tačiau iš kamino rūkstantys dūmai rodė, kad namie kažkas yra. Grimzdami į purų sniegą, nuklampojome iki pravertų vartelių, ir mus pasitiko smagus kieme lakstančių kiemsargių lojimas. Iki pat durų vedantį taką užklojęs sniegas buvo ką tik nukastas, o šunyčiai vengė iššokti iš palangėje nuvalytos nedidukės aikštelės ribų. Vidun pasikvietusi sodybos šeimininkė Aglikerija pasisakė beeinanti 87-uosius metelius. Jau daug metų našlaujanti sentikė pagimdė 10, o užaugino 5 vaikus, kurie jau seniai sukūrę savo šeimas ir palikę mamos namus. Aglikerija žiemą už savo sodybos vartų retai beišeina, todėl ir nusikasa tik siaurą takelytį nuo vartelių iki durų. Maisto produktus moteriai kas kelias savaites atveža kuris nors iš dviejų sūnų, o dukros, pačios nestokojančios savų šeimyninių rūpesčių, pas mamą apsilanko gerokai rečiau.
Nors visą gyvenimą kolūkio laukuose ir fermose pradirbusi Aglikerija tegauna nė 300 litų nesiekiančią pensiją, tačiau, anot senolės, šios sumos užtenka ir jos, ir jos augintinių šunelių bei katės maistui. Tiesa, malkas moteris taupo, nes tam, kad jos būtų atvežtos, sukapotos ir sukrautos į rietuvę, kasmet reikia pakloti vis daugiau litų. O ir senokai neremontuotą krosnį jau pats metas būtų permūryti, nes pastaruoju metu ji kaista vis ilgiau ir šildo vis menkiau.
Aglikerija sveikata pernelyg nesiskundžia, todėl metų našta jai dar netapo nepakeliama. Valyti sniego nuo stogo ji jau nebepajėgtų, tačiau kitus ūkio darbus ji dar nudirba pati. Pensininkė juokavo, kad jai baisu, jog gali išsipildyti kelių jos draugių pranašystė - ji gyvensianti 100 metų! Tiek užsibūti šioje, pačios žodžiais, ašarų pakalnėje Aglikerija tikrai nenori ir tikisi, kad Dievas jos nepamirš ir pasiims greičiau.
Anksčiau moteris dar lankėsi sentikių cerkvėje Ibėnuose, tačiau jai nepatiko, kad ten pernelyg dažnai keitėsi šventikai. Todėl dabar močiutė retkarčiais apsilanko pamaldose katalikų bažnyčioje Vandžiogaloje, nes, anot jos, Viešpačiui visiškai nesvarbu, kokia kalba ir kieno maldos namuose jį garbini. Aglikerija ketino gaminti tradicinę Senų Naujųjų metų sutikimo vakarienę, tačiau abejojo, ar, be jos pačios, prie šventinio stalo atsisės dar kas nors. Moteris tikino besidžiaugianti kiekvienu užsukusiu svečiu, kurį bando pralinksminti šunelių atliekamais paprastučiais triukais.
Gerai, kad sniegas sausas
Stankūnų kaimo pakraštyje gyvenantys du Konstantinai taip pat neskubėjo griebtis kastuvų, tačiau tėvas ir sūnus pripažino, kad kelias paras iš dangaus beveik nepaliaujamai byrėjęs sniegas iš pradžių jiems kėlė baimę. Vyrai nepamiršo, kaip bene prieš dešimtmetį panašios pusnys jiems pralaužė stogą, kurį tik vargais negalais pavyko sutaisyti. Dabar to padaryti jau nebepavyktų, nes nei tėvas, nei sūnus niekur nedirba - verčiasi tik atsitiktiniais uždarbiais. Todėl dažniausiai ant vėjų perpučiamoje priemenėje įrengtos palaikės krosnelės pietums verdamą žirnienę vyrai paįvairina tik kiek tirštesne žirnių koše. Tėvas neslėpė, kad apetitui pagerinti ir bent kiek apšilti jie kartais „iš kažkur“ prasimano velnio lašų. Vyresniajam Konstantinui iki pensijos liko mažiau nei pora metelių, o nė 30 dar nesulaukusiam sūneliui rimto darbo susirasti nepavyksta. Todėl šį kartą abu Konstantinai aprimo tik įsitikinę, jog visiškai sausas sniegas prie stogo nelimpa ir tarsi vanduo per liūtį "nuteka" žemyn. Iš Tambovo srities kilęs tėvas tikina, kad gimtinėje jis matė ir šaltesnių žiemų. Lietuvoje jis pasiliko iškart po tarnybos sovietų armijoje. Vedęs vietinę sentikę, vyriškis savo stačiatikių tikėjimo nepakeitė, o bendrą sūnų krikštijo katalikų bažnyčioje. Žmonai mirus, nei vyras, nei jo sūnus nebeužsuka į jokius maldos namus.
Sniego valymas - mankšta
Kazimieravos kaime sutiktas smagiai kastuvu besidarbuojantis Fiodoras (47 m.) jau buvo nuvalęs taką nuo pat plento iki trobos ir dar jį platino. Su 78 metų motina Fevronija gyvenantis vyriškis sakė, kad taip po kelias valandas darbuojasi kone kas rytą. Pasak Fiodoro, pirmiausia jis prasikasa iki tvarto, kur įsitikina, ar jo arkliui Kaštonui nieko netrūksta. 18 metų sulaukęs Kaštonas yra pagrindinis šių namų maitintojas - jį pasikinkęs Fiodoras ne tik suaria ir apsodina savo 3 hektarų ūkelį, bet ir suspėja patalkininkauti kaimynams. Todėl šeimininkas rūpinasi, kad jo keturkojis „veteranas“ būtų ir sotus, ir pagirdytas. Dar vieną takelį Fiodoras nuvalo iki malkinės. Prinešęs malkų į trobą bei užkūręs krosnį, sodybos šeimininkas, kol jo motina ruošia pusryčius, nukasa takelio atšaką į mažą namelį su širdele vietoj langelio. Tada imasi vėl platinti pagrindinį taką.
Vyriškis juokavo: žiemą ūkio darbų trūksta, o kad ūkininkai iki pavasario darbymečio neaptingtų, dangus protarpiais ir užverčia juos sniegu. Žinia, savo kieme Fiodoras galėtų nukasti ir siauresnį takelį, tačiau esą šitaip jo sodybos teritorija atrodo daug gražiau ir linksmiau. Viengungis pašmaikštavo, kad dar vienas puikus būdas palaikyti gerą sportinę formą - tai malkų kapojimas, tačiau jis savo skaldytų malkų atsargas pasiruošė dar vasarą. Todėl dabar tenka tenkintis tik kasryt susmulkinant vieną kitą pliauską prakuroms.
