SEL'as - Egidijus Dragūnas visada garsėjo kaip pakankamai sudėtingo charakterio atlikėjas. Todėl Egidijaus skirta labdara vaikų ligoninei daugelį nustebino ir privertė į šį žmogų pažvelgti kitaip. Specialiai GALAI – išskirtinis dainininko interviu.
Jis išleido naują kompaktinę plokštelę „Aš kaip žąsis“ ir pareiškė, kad parduos daug jos egzempliorių – ir pardavė, nepaisant nei krizės nei skeptikų abejonių. Jis pažadėjo pinigus už albumą pervesti labdarai – ir paaukojo Vilniaus universiteto vaikų ligoninės skyriui 120 tūkstančių litų. Ir regis, ties tuo sustoti nežada.
Jis laiku atvyko į interviu – brangiu visureigiu, o išvažiavo jau su savo vairuotoju. Pokalbio metu buvo labai mandagus ir solidžiai kalbėjo apie rimtus dalykus. Mums besikalbant nuolat skambėjo jo mobilusis telefonas ir buvo tariamasi dėl kelionių į Nicą, Londoną ir dar kažkur.
Atrodo, jog viską, ką žinojote apie netrukus 35-erių sulauksiantį Egidijų Dragūną galite pamiršti ir galvoti iš naujo. Regis, visi tie senieji neramūs laikai, kai jis dainavo dainas, kuriomis piktinosi jo mama, ir vis įsipainiodavo į įvairaus plauko incidentus, sparčiai tolsta į praeitį – Egidijus ne tik nenori viso to prisiminti, bet ir apskritai sako visą laiką buvęs kitoks. Bet nepirškime savo nuomonės – tegul šneka pats Egidijus.
Nuolatinės kelionės, koncertai, labdara... Regis, dabar gyveni labai turiningai?
Aš visada turiningai gyvenau, bent man taip atrodo. Netgi tada, kai gyvenau nykiai. Juk visame kame įgauni patirties ir kiekvienas gyvenimo periodas yra kažkuo žavus. Ir net jei atsiranda kažkokios pauzės – vadinasi, šis laikas skirtas pagalvoti. Arba atlikti didesnį judesį, užsimoti kažkiek plačiau.
Paaukodamas per 120 tūkstančių litų vaikų ligoninei daugelį maloniai nustebinai. Ir sukėlei nemažai klausimų. Pirmiausiai – kodėl labdaros akcija skirta būtent vaikams?
Kai mano sūnus Deividas buvo dar visai mažas, jis pateko į tą pačią Vilniaus universiteto vaikų ligoninę. Nustebau pamatęs, kaip mus priėmė, kaip ten apskritai viskas gerai. Vėliau pagalvojau – kodėl negalėtų būti dar geriau? Kodėl ir daugiau vaikų negalėtų gauti tokios ir dar geresnės priežiūros, pagalbos? Iš dalies tokiu gestu taip pat savotiškai padėkojau ligoninei. Šiuo metu naujagimių centras už tuos pinigus įsigijo modernios kompiuterizuotos diagnostinės ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti skirtos aparatūros.
Maniau, kad atliksiu šią labdaros akciją – ir viskas, savo vardo VšĮ fondą uždarysiu. Bet dabar žiūriu, kad šią veiklą tęsiu toliau.
Ir tu tai darai tuo metu, kai daugelis atlikėjų skundžiasi, kad honorarai maži, kad iš jų neįmanoma išgyventi, kad muzika vagiama iš interneto, kad niekas neperka kompaktinių plokštelių... Skeptikai lingavo galvas ir tada, kai prognozavai, kad naujasis albumas bus perkamas.
Negaliu komentuoti svetimų skundų. Tai – ne mano problemos. O ką apie mano albumą šneka žmonės, kurie yra silpni, nepasitikintys savimi, nemylintys savo darbo ir taip toliau... Tai nevykėliai, kurie sugeba tik komentuoti. Aš net per daug gerai žinau, ką aš darau, kiek laiko tai atlieku ir kiek kūryboje atiduodu savęs. Todėl man yra labai aišku, kad bus ir rezultatai.
Akcijos metu ligoninėje lankeisi su sūnumi Deividu. Ar jis ką nors suprato?
Aš jam aiškinau, ką mes čia darome. Šiaip Deividas labai nemėgsta dalintis savo daiktais – turbūt toks amžius. Iš pradžių jis sakė – ne, ne, ne, negalima dovanoti, čia viskas mano. Tačiau aš paaiškinau, kad viso to reikia kitiems vaikučiams, kad jie serga, kad tai jiems padės. Tada jis puikiai viską suprato, važiavo kartu ir mes gerai praleidome laiką, nors gydytojų baltais chalatais jis apskritai bijo. Stengiuosi, kad mes išvažiuotume prie jūros, kad jo organizmas būtų stiprus ir nereikėtų vaistų, kad sūnus būtų sveikas ir žiemą ir kuo mažiau sirgtų.
Regis, tėvystė tau labai maloni ir ji tau atvėrė kažkokių naujų dalykų.
Tai aišku. Aš šneku apie tai retai, bet man patinka vaikas, patinka šeima ir apskritai patinka šis gyvenimo etapas. Aš jau nebegyvenu to vienišo jaunuolio gyvenimo. Mano prioritetai ir norai šiandien yra kiti.
Norėtum dar vaikų?
Truputį vėliau. Nes vaikai atima labai daug laiko. Norisi dar kažką ir šiaip padaryti. Bet ateityje tikrai norėsiu.
Ši tavo labdaros akcija iš dalies galbūt stebina ir dėl to, kad tavo įvaizdis nuo seno kiek prieštaringas.
Bet aš niekada ir nebuvau toks, kaip apie mane dažnai būdavo rašoma arba kalbama. Žiniasklaida persistengia ir aš kartais nesuprantu, kaip kai kurie redaktoriai išvis leidžia savo darbuotojams rašyti tam tikrus dalykus.
Dabar net po šios akcijos aš pastebėjau tam tikrus niuansus ir man keista – aš aukoju savo pinigus, bandau padaryti kažką iš tikrųjų prasmingo ir gero – ir staiga susilaukiu pretenzijų. Pavyzdžiui – kodėl to nedarau tyliai? Bet aš gi ir negaliu to daryti tyliai – pardavinėti savo kompaktinės plokštelės. Tai visiškai vieša akcija. Ir kuo daugiau aš ją reklamuosiu, kuo daugiau apie tai kalbėsiu, tuo labiau kompaktinė plokštelė „Aš kaip žąsis“ bus žinoma ir tuo daugiau bus paaukota. Todėl kai matau piktučius, mažučius žmones, kurie kandžiojasi kaip maži šuniukai...
Tau pikta? Galbūt jie paprasčiausiai truputėlį pavydi?
Ne truputėlį – tai konkretus pavydas, pyktis. Iš tikro gaila, kad, kaip čia pasakius, bet koks š... gali tau priekaištauti, kišti savo liežuvį. Tai yra menka. Ir bet kokiu atveju nemalonu, negerai. Nes uždega, palaiko tik geri darbai. Kai tau pasako nuoširdų žodį, kai matai, kad šalia tavęs yra gerų žmonių, kurie nuoširdžiai pasako – ot, tu kažką padarei... Štai ir dabar man paskambino didelio karatė klubo savininkas ir pasakė – tu atlikai gerą darbą. Arba mano krikšto mama pasidžiaugė –man negėda, kad turiu tokį krikšto sūnų, kuris gali nuveikti tokius dalykus. Man tai puikus paskatinimas kažką daryti ir toliau.
Pagaliau aš esu kur kas kietesnis ir organizuotesnis, nei kai kurie žmonės mano. Vėlgi viskas keičiasi, ir mano veikla dabar jau yra kitame lygmenyje. Tai yra didelis judėjimas. Praeitais metais mūsų koncertus tik Lietuvoje pažiūrėjo šimtas tūkstančių žmonių. Tai turbūt irgi gali šį tą reikšti.
Kalbėdamas apie kitą lygmenį turi omenyje ir savo energinio gėrimo kūrimą?
Paprasčiausiai kartą pamačiau, kad kai Deividas atsigėrė kažkokio gėrimo, jo liežuviukas nusidažė raudonai. Pagalvojau, kad tai negerai ir taip neturėtų būti. Tada ir pradėjau galvoti apie visiškai natūralų energinį gėrimą, bendradarbiauti su mūsų ir su užsienio specialistais. Manau, išėjo labai geras produktas. Kur tik mes jį parodome, visur pasaulyje sukeliame susidomėjimą. Todėl ir platinti jį žadu daugelyje šalių. O kad papasakojau apie jį ligoninėje, nematau tame nieko blogo. Iš pradžių, tiesą sakant, nė neketinau to daryti, bet paskui pamaniau – kodėl viso to nesujungus?
Kas dabar yra tavo šeima?
Mano šeima visada ta pati – mano tėvas, motina, kurie kartu gyvena jau trisdešimt metų, Deividas ir Eleonora. Tai man yra pagrindiniai žmonės. Su Eleonora kartu gyvename jau trejus metus. Nesusituokėme, nes nelabai matau prasmės tai daryti. Kodėl nematau? Nežinau, tiesiog.
O kaip sekasi sutarti? Kažkada sakei, kad tau moterys išvis nereikalingos, užtenka vaiko.
Gal taip maniau, bet tuo metu šalia manęs buvo daug moterų, kurios buvo tokios... energetinės vampyrės. Jos vertino taip - vyras yra arklys, pinigai ir taip toliau. Pragyvenęs virš 30 metų aš pagaliau galiu pasakyti, kad turiu šalia savęs moterį, vertą dėmesio. Ji protinga, talentinga, išsilavinusi. Tai nėra objektas, kuris tave iščiulpinėja ir po to pasako, kad esi nebereikalingas, neturtingas, nepopuliarus ar dar koks nors.
Eleonora išsikovojo mano dėmesį ne iš karto. Kai susipažinau su ja, buvau turbūt savo gyvenimo dugne - dvasiniame, finansiniame ir apskritai man buvo krizė. Tai buvo ne taip seniai – prieš trejetą metų. Jei man kas nors man tuo metu būtų pasakęs, kad aš po trejų metų taip gerai jausiuosi, keliausiu, leisiu sau nusipirkti kelionę mėnesiui už 25 tūkstančius dolerių ar važinėti paskutinio modelio automobiliais, ar uždirbti pinigų ir puikiai jaustis dvasiškai, emociškai – niekada būčiau nepatikėjęs.
Kaip manai, kodėl tau dabar sekasi?
Todėl, kad šalia manęs dabar yra teisingi žmonės. Aš tiesiog gyvenu, kiekvieną dieną gaudau kažkokius gyvenimo pasiūlymus. Yra ir ateities planų, tačiau nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Juk sakoma - žmogus planuoja, dievas juokiasi. Geriau svajoti tyliai. Tada viskas ir išsipildo.
Ar su Deividu nežaidi „arkliukų“ – visi pamena, kad kažkada karjeros pradžioje muzikinių studijų koridoriuose mėgdavai juos žaisti.
Kad Deividas dar labai mažiukas – jam tik trys metai ir aštuoni mėnesiai. Bet paskutiniu metu mes daug laiko praleidome kartu, buvome išskridę į Tailandą, apsilankėme Vietname, Birmoje, Bali, Singapūre. Tai buvo vos prieš tris savaites. Aš visus metus dirbau, kad galėčiau pailsėti.
Deividui labai patinka gyvūnai, ypač krokodilai. Drakonas ir krokodilas yra jo kultiniai žaisliukai. Dar jam labai patinka maudytis važinėti mopedu – pažadėjau, kad vasarą nupirksiu ir važinėsime kartu.
O koks ryškiausias jo bruožas? Gal kuriame nors atpažįsti save?
Deividas labai didelis konservatorius. Jam labai sunku įkišti naujus batus ar naują aprangą. Deividas labai pripranta prie daiktų – kaip ir aš, beje. Prie gerų daiktų, kurie tinka, patinka, yra patogūs ir reikalingi. Pavyzdžiui, turiu vieną striukę, kurią nešioju jau dvylika metų.
Jis truputį meluoja pastaruoju metu – gal toks amžius. Kartais baudžiu, kartais aiškinu. Pavyzdžiui, šiandien atėjau ryte ir radau visiškai išardytą, išsukiotą molbertą. Aš paklausiau, kas čia taip padarė ir kur dėjosi detalės? Tai Deividas tik apsisuko – esą, čia visai ne aš, arba dabar aš neturiu laiko... Iš karto gavo per užpakalį, kad taip nebesielgtų. Iškart atradome ir detales, ir molbertą surinkome. Bet į užpakalį jis gauna du tris kartus per metus, ne daugiau.
Aš labai puikiai žinau savo genus ir žinau, ką dariau vaikystėje – buvau nelengvas vaikas. Matau, kad Deividą reikia statyti į vietą – jau dabar matosi labai tvirtas charakteris. Artėja ketvirti jo gyvenimo metai ir jaučiu, kad auga asmenybė ir ją reikia teisingai nukreipti, kad visa tai išeitų į naudą.
Ir paskutinis klausimas – grupėje SEL esi vienintelis narys, kuris nesikeičia. Toji kitų žmonių kaita – pliusas ar minusas?
Bet „Sel“ – tai ir esu aš. Neįmanoma, kad kiti nariai nesikeistų, nes viskas sukasi, keičiasi. Nors šiuo metu prie dabartinio projekto nuolat dirba apie penkiolika žmonių, bet iš esmės aš esu visiškai nuo nieko nepriklausomas. Tai tik mano kūryba. Pagaliau aš niekada nebuvau ištikimas ir vienam stiliui. Jei tarkime, Džordana Butkutė staiga imtų džiazuoti, visi labai nustebtų. Dėl „Sel“ nenustebtų, nes mes visada kūrėme savo savitą stilių, bet visiškai nebuvome neįsipareigoję jokiam. Todėl jei pradėtume groti kažką kitą, manau, klausytojai mus irgi supratų.
Aš niekuomet nebuvau metęs muzikos. Mačiau daug žmonių ateinančių į tą sritį ir išeinančių, bet aš visą laiką buvau ištikimas savo idėjai, savo darbui. Buvo tokių momentų, kai išvis neuždirbau pinigų ir tai tęsėsi ilgą laiką. Turėdavau litų tik cigarečių pakeliui ir vis tiek visą dieną su draugais praleisdavau prie kompiuterio, kurdavau kažkokią elektrorinę, eksperimentinę muziką, kurios dalis net niekada nebuvo ištransliuota, niekur neišleista. Bet likau ištikimas sau, pats sau. Muzika yra mano darbas ir man patinka tai daryti. Aš manau, kad esu tam sukurtas ir tai yra mano pašaukimas.
Susiję straipsniai:
E. Dragūnas – Lietuvos skandalų karalius?
„Bike Show Millenium 2011“ koncerte E. Dragūnas pradėjo svaidytis mikrofonais
E. Dragūnas viešai atsiprašo už savo elgesį „Bike Show Millenium 2011“ koncerte
