„Bet kurioje vyriausybėje galima aptikti ir gerų, ir blogų politikų. Tik vieni stengiasi tvarkytis, o kiti - vogti“, - yra pasakęs JAV rašytojas, humoristas Robertas Orbenas.
Kiekvieną įvykį galima vertinti ir iš geros, ir iš blogos pusės. Visame kame galima atrasti gerų ir blogų aspektų. Toks vertinimas tinka ir politikams. Bendrąja prasme nėra sunku suvokti tokius realybės vertinimo kriterijus, tačiau sunkiausia yra atskirti gera nuo bloga. Taigi galima kelti klausimą, koks vis dėlto yra skirtumas tarp gero ir blogo politiko?
Skirtumas glūdi alfabetiniam raidžių išdėstyme: blogi politikai kalba apie politiką (angl. politics) bendrai, t.y. politikuoja, o geri politikai kalba apie viešąją politiką (angl. policy). Prastiems politikams politika yra visame kame. Tik dalyvaudami politikoje jie įgavo galią, todėl ir nori apginti savo ją naudodami politines priemones. Taip pat pastebėtina, kad dėl tos pačios politikos jiems tenka palaidoti savo politinę karjerą. Tokių politikų prioritetų išsidėstymas atrodytų maždaug taip: politikavimas, asmuo ir viešoji politika (angl. politics, personality and policy). Visai nenuostabu matyti, kad kada reikia priiminėti svarbius politikos procesui klausimus, tokie politikai ir toliau politikuoja, kadangi jie įsivaizduoja, kad viešoji politika yra mažiau svarbi nei politikavimo procesas.
Politizuodami kiekvieną politikos formavimo procesą, prasti politikai visų pirma stengiasi atakuoti atskiras personalijas vietoj argumentuotos diskusijos su kolegomis vienu ar kitu klausimu. Visa tai galima pavadinti politikos formavimo proceso sunaikinimu ir bandymu sužlugdyti politikos konkurentus, nuožmiai naudojant informaciją su melo ar kaltinimų priedais, kai kalbama apie konkurentų asmeninį gyvenimą ar komentuojamas jų elgesys. Blogi politikai iš tiesų mėgsta būti tokių žaidimų sūkuryje todėl, kad tokia dalyvavimo forma nereikalauja daug sąnaudų, be to, yra greita ir efektyvi, parodant savo moralinį autoritetą prieš politikos oponentus.
Galiausiai dėl prastų politikų veiklos diskusijos viešosios politikos klausimais darbotvarkėje lieka paskutinėje vietoje. Ir taip nutinka ne tiek dėl intelektinio tokių politikų nesugebėjimo, bet greičiau dėl menko pasiryžimo rengti tokias politikų gaires, kurios turėtų teigiamą poveikį visuomenei, taip pat kartu apribotų politikų galimybes siekti asmeninių tikslų viešųjų gėrybių sąskaita.
Kaip tuomet apibrėžti gerus politikus? Geri politikai visų pirma kalba apie viešąsias politikas, kurių dėka Europos Sąjunga (ES) taps kokybiškai geresnė, ir tik tuomet ieško tinkamų asmenų, kurie galėtų vykdyti. Savaime suprantama, kad tokia gerų ir blogų politikų įvairovė egzistuoja bet kurioje visuomenėje. Geri politikai ieško bendro sutarimo ir požiūrių suderinimo taip, kad būtų išlaikomi siektini tikslai.
ES plečia savo ribas ir tampa vis skirtingesnė ekonominio išsivystymo ir gyventojų skaičiaus aspektais. Tikėtina, kad nesantaika, kylanti dėl pagrindinių klausimų, tokių kaip ES biudžetas ar bendroji žemės ūkio politika, ateityje taps vis intensyvesnė. Kad būtų išvengta spaudimo politikos priėmimo procesui, ES reikia žmonių, kurie gali užtikrinti stabilumą, suderinti skirtingas pozicijas ir pasiekti konsensusą. Gero politiko veikla turėtų būti apibrėžta tokiais kriterijais kaip demokratijos užtikrinimas ir jos sklaida. Tokie politikai sudaro sąlygas demokratiškoms vyriausybėms veikti Europos Sąjungoje, kurioje apstu konkuruojančių interesų. Štai kodėl ES šiandien reikia gerų politikų.
Norint turėti daugiau gerų politikų, reikia pritraukti kuo daugiau kompetentingų asmenų į politikos areną. Europos Sąjungai reikia skatinti tokių žmonių patekimą į politikos sritį. ES piliečiai turėtų pradėti vertinti veikiančius politikus, ar iš tiesų jie yra vertintini kaip geri politikai, ar yra priskirtini blogųjų kategorijai. Vertinti galima būtų keliant klausimus: ar jis yra nuoširdus, ar jis yra atsakingas, ar jis yra toks pats žmogus viešajame ir privačiame gyvenime, ar jis yra sąžiningas. Laikas pradėti ES piliečiams su politiku sieti ne politinę orientaciją, o jų veiklą ES kontekste, pradedant atsirinkti gerus politikus nuo blogų ir formuoti politikų veiklos modelius, kurie būtų sektini naujai politikų kartai.
Europos Sąjungos piliečiai tikrai neturi ieškoti neįmanomo - idealių žmonių politikų. Tačiau piliečių atsakomybė yra atrasti žmones, turinčius suprantamus ir nekonfliktiškus interesus, mąstyseną ir, nepaisant įsipareigojimo viešajam sektoriui, jaučiančius pareigą siekti Europos Sąjungos tikslų. Perfrazuojant Johno F. Kennedy įžymiąją citatą galima sakyti: „klausimas ne tai, ką Europos Sąjunga gali dėl tavęs padaryti, o ką tu gali padaryti dėl Europos Sąjungos...“
Ar Europos Sąjungos piliečiai turi būti pesimistai ar optimistai vertindami gerus politikus ir atsikratydami blogų? Likime optimistais!
Europos Sąjungai reikia politikų, kurie gali atstovauti piliečių interesams. Galima teigti, kad yra svarios priežastys, leidžiančios tikėti, kad galiausiai Europos Sąjungoje bus daugiau gerų ir kvalifikuotų politikų, tačiau tai atsitiks tuo atveju, jei šio žemyno geri žmonės ir jaunoji karta kovos už tai.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Sigita Bagdoniene ir Dariumi Varanavičiumi.
