2009 m. kovo mėn. 7d., Vilniuje, šv. Kotrynos bažnyčioje, įvykę mėgėjų muzikos kolektyvų (orkestrų, ansamblių ir chorų) apdovanojimai, ilgam išliks ir kels džiugesį Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui CANTATE DOMINO.
Pastaraisiais metais ypač susitelkęs, draugiškas ir nuoširdžiai repetuojantis, jis sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose bei projektuose, tad nenuostabu, kad to pasekoje, apdovanojimų nominacijoje „TARPTAUTINIO SPINDESIO ŽVAIGŽDĖ“ choras buvo paskelbtas laureatu ir pelnė AUKSO PAUKŠTĘ.
Choro vadovas ROLANDAS DAUGĖLA mano, kad...„šis apdovanojimas - tai tvirtas žingsnis į tai, ko visi kartu su choru planingai siekiame – būti sektinu pavyzdžiu tiems chorams, kolektyvams, mėgėjams, kurie be vietinio pasižvalgymo po Lietuvą, nėra savęs parodę ir savo jėgų išbandę svečiuose kraštuose; būti kelrode žvaigžde tiems, kurie baiminasi, kad negali, dar nepasirengę, nėra tiek stiprūs ir pajėgūs dalyvauti ir varžytis vietiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, koncertuose, projektuose“...
Savo kūrybinei veiklai parodyti ir pristatyti reikalingos „tik“ didžiulės ambicijos ir vieningas noras, įgyvendinti kiek įmanoma daugiau sau iškeltų užduočių. Be abejonės, aukštumų siekis pareikalauja ir daug valandų darbo – repeticijų, į kurias su dideliu užsidegimu choristai skuba po pagrindinio savo darbo dienos.
Ko reikia chorui, kad jis nesibaimindamas veržtūsi priekin? Kas įkvepia ir suteikia pasitikėjimo savo jėgomis? Ir iš kur, toks begalinis pasišventimas sudalyvauti tokioje gausybėje įvairiausių renginių: konkursai, festivaliai, dainų šventės, koncertai, mišios, roko operos ir netgi Lietuvos televizijos projektas „Lietuvos balsai“? Jau apie kūrinių gausą ir pūpsančias krūvas storiausių aplankų su natomis, repeticijų auditorijos spintose, galime ir nebekalbėti... Visa tai laukia savo eilės. Galbūt vienądien kūriniai, sudėlioti choro koncertinėse programose, patys apie save prabils...
Apdovanojimo momentas
Atsakymai paprasti: choro entuziazmui palaikyti ir priekyje žygiuoti reikalingas visus suburiantis, už nepilnai ištęstą natą „velnių duodantis“ ir muzika užkrečiantis vadovas. Toks, kuris gyventų choru, choro ateitimi, planais, idėjomis, galimybėmis, skatintų tarptautinių ryšių plėtrą ir visą save (netgi poilsį ir sveikatą) aukotų chorui.
Antrasis svarbus segmentas, reikalingas, norint kažko pasiekti – daugialypė asmenybė, susidedanti iš daugiau nei 40 įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir itin skirtingas darbo sferas atstovaujančių žmonių, kuriuos vienija bendras interesas – pomėgis dainuoti chore. Esant šioms dviems pagrindinėms sudedamosioms dalims, pasitikėjimo savimi ir veržlumo nepritruks niekad. O dalyvaudamas spalvingame, skirtingų žanrų amplua, CANTATE DOMINO įrodė, kad potraukis ir susidomėjimas sakraline muzika gali tapti labai stipriu šiandieniniam klausytojui, netgi ir tokiam, kuris paprastai, kasdienybėje, nėra labai didelis šios muzikos gerbėjas ar fanatas. Kaip vienos choristės vyras kazkada prasitarė... „šitas choras – kaip sekta. Jis taip sužavi savo vienybe ir noru dainuoti, kad negali susilaikyti nepradėjęs ir pats, o nedalyvauti ir nestebėti jų pasirodymų, tiesiog, negali“...
Šiandien jau drąsiai galima teigti, kad nedainuojantys, negrojantys, nešokantys ar kitaip savęs neišreiškiantys žmonės, yra lyg ir nešiuolaikiški, arba tiesiog, nebemadingi. O juk beveik visi stebime televiziją, sekame madas ir nenorime atsilikti nuo nūdienos naujovių. Trokštame būti pastebėti, atrasti, vieninteliai, tarp daugelio kitų. Gal but netgi norėtume gauti pakvietimą dalyvauti televizijos projekte... Taigi, galima nujausti, kokios emocijos verda, kokia pakili nuotaika plazdena ore, kai esame pastebėti, pripažinti ir įvertinti už pomėgį, be kurio negalime išgyventi, ir kuriam kartkartėmis atiduodame net didesnę dalį savo širdies, nei pagrindinei savo veiklai – darbui, iš kurio pragyvename. Tuomet ir žodis „pomėgis“ nebetenka savo tikrosios prasmės, nes atsidavimas jam tampa „gyvenimo“ būdu.
Aukso paukštė
