Šie žmonės pirmieji pakilo ant sugriauto reaktoriaus stogo. Su savadarbiais švininiais „šarvais“, kastuvais ir dulkių siurbliais. Tai, ką jie išvydo, stebina iki šiol. „Novaja gazeta“ pateikia unikalius generolo Nikolajaus Tarakanovo, vadovavusio Černobylio katastrofos likvidavimo darbams, atsiminimus.
Pirmąją dalį galite skaityti čia. Karininkai ir viršininkai
Akademinis mokslas nieko protingo nesukūrė darbo ypač pavojingose zonose organizavimo srityje. Teko patiems kurti ir čia pat įrengti specialią vadavietę. Ten mes įrengėme nuotolinius monitorius, trumpabangę radijo stotį ryšiui palaikyti su AE ir Gynybos ministerijos operatyviąja grupe. Ypač pavojingose zonose buvo pastatytos televizijos kameros PTU-59 su trikrypčio valdymo pultu ir keičiamo židinio nuotolio objektyvais – transfokatoriais. Kamera suteikė galimybę pasižvalgyti po objektą ir stambiu planu matyti atskirus daiktus.
Šioje vadavietėje aš instruktuodavau vadus, iškeldavau konkrečias užduotis kiekvienam kariškiui. Ypatingas pareigas turėjo atlikti išvedantieji ir maršrutiniai karininkai. Išvedantysis karininkas buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad tiksliai būtų laikomasi darbo trukmės. Jis asmeniškai sukomanduodavo „Pirmyn!“ ir įjungdavo sekundometrą, sukomanduodavo baigti darbą zonoje ir įjungdavo elektrinę sireną. To karininko rankose buvo karių gyvybė. Mažiausias netikslumas ar klaida galėjo turėti tragiškų pasekmių. Ne mažesnė atsakomybė teko ir maršrutiniams karininkams. Iš pradžių dozimetrininkai A. S. Jurčenko, G. P. Dmitrovas it V. M. Starodumovas vedžiojo juos sudėtingais labirintais į ypač pavojingas zonas. Ir tik po šio parengimo maršrutiniskarininkas galėjo vesti savo komandą į darbų zoną. Paprastai maršrutinis karininkas nuvesdavo kareivių komandas 10-15 kartų, ir jo leistina apšvitos dozė tapdavo ribinė, tai yra, 20 rentgenų.
Kol mes apdorojome eksperimento duomenis, netikėtai atskrido speciali komisija, kurią paskyrė Gynybos ministro pirmasis pavaduotojas armijos generolas P. G. Luševas. Komisijos pirmininkas buvo armijos generolas I. A. Gerasimovas, kuris pačiomis sunkiausiomis dienomis po avarijos vadovavo SSRS Gynybos ministerijos operatyviajai grupei. Nepalaikykite mano žodžių jo įžeidimu, bet tai buvo ne pats geriausias vadovavimo variantas likviduojant avarijos padarinius. Toli gražu ne pats geriausias. Juk kartu su N. I. Ryžkovu ir J. K. Ligačiovu gegužės 2 dieną į Černobylį atskrido SSRS Civilinės gynybos viršininkas armijos generolas A.T. Altuninas. Būtent tada šie valstybės vadovai privalėjo pavesti vadovauti visai avarijos pasekmių likvidavimo operacijai SSRS Civilinei gynybai. Reikėjo nedelsiant perkelti CG štabą į Černobylį ir pavesti jo žiniai atitinkamą kiekį kariuomenės.
O kas gavosi? Stropūs viršininkai nušalino A.T. Altuniną ir, nepagrįstai papriekaištavę, išsiuntė jį į Maskvą. Vadovauti buvo pavesta armijos generolams, kai kada visiškai nekompetentingiems. Civilinė gynyba buvo įvertinta kaip nepasirengusi, neveikli ir neapsirūpinusi technika. J. K. Ligačiovas ir N. I. Ryžkovas, išsiuntę generolą A. T. Altuniną į Maskvą, suvaidino smerktiną vaidmenį tiek organizuojant avarijos padarinių likvidavimo darbus, tiek Aleksandro Terentjevičiaus [Altunino] likime... Aš gerai pažinojau šį žmogų. Jam tai buvo baisus, neatitaisomas smūgis. Veikiai jis patyrė sunkų infarktą ir atsidūrė Kremliaus ligoninėje. Po to pakartotinis infarktas – ir generolo A. T. Altunino neliko...
Žvalgai
Tai štai, atvyko ta minėta komisija iš Gynybos ministerijos. Jos sudėtyje buvo aštuoni generolai, tarp jų iš Generalinio štabo, Vyriausiosios valdybos, užnugario, cheminių dalinių ir t.t. Iš pradžių šnektelėjo operatyviosios grupės viršininko kabinete. Paskui susitiko su Ščerbina. Vėliau persirengė ir išvyko į Černobylį.
Ten keletas žmonių sraigtasparniais išskrido apžiūrėti AE trečiojo energetinio bloko stogų ir pagrindinio ventiliacijos kamino aikštelių. Komisijos pirmininkui paliepus sraigtasparnių pilotai keletą kartų buvo užskridę ir laikėsi „pakibę“ virš trečiojo bloko stogų ir kamino. Komisijos nariai savo akimis pamatė daugybę grafito, branduolinio kuro rinklių, kuro elementus iš cirkonio lydinio, gelžbetonio plokštes ir grįžo į Černobylį. Visi vėl susirinko į pasitarimą, ir prasidėjo svarstymai. Buvo pasiūlyta patvirtini 20 rentgenų vienkartinės apšvitos dozę per laikotarpį, kai bus vykdomi darbai pavojingoje zonoje.
Vyriausybinės komisijos 1986 metų rugsėjo 19 dienos nutarime Nr.106 viso labo tebuvo keturi punktai.
Pirmasis punktas skelbė, kad SSRS Gynybos ministerijai kartu su ČAE administracija pavedama organizuoti ir atlikti darbus, pašalinant nuo trečiojo energetinio bloko stogų ir kamino aikštelių labai radioaktyvius šaltinius, o paskutinysis šio nutarimo punktas visą mokslinį ir praktinį vadovavimą pavedė karinio dalinio Nr.19772 vado pirmajam pavaduotojui generolui majorui N. D. Tarakanovui. Manęs asmeniškai niekas neatsiklausė, neperspėjo, juo labiau, kad pagal išsilavinimą aš esu inžinierius mechanikas, o visai ne chemikas. Tačiau aš neprieštaravau komisijos sprendimui, paprasčiausiai nenorėdamas būti palaikytas bailiu.
Tą pačią dieną, rugsėjo 19-ąją, po pietų prasidėjo pragariška operacija nepaprastai pavojingoje trečiojo energetinio bloko zonoje. Po pusvalandžio aš buvau vadavietėje, įsikūrusioje ties 5001 atžyma. Kaip rodė kasdieniniai matavimai, radiacijos lygiai bloke prie sienos šalia ketvirtojo avarinio bloko buvo 1,0-1,5 rentgeno per valandą, o prie priešais esančios, šalia antrojo bloko – 0,4 rentgeno per valandą. Tad per dvi savaites, būnant vadavietėje po 10 valandų per parą, buvo galima sočiai „prisigerti“ tos prakeiktos radiacijos...
Pirmieji į zonas nuolat eidavo žvalgai, kiekvieną kartą patikslindami kintančią radiacinę situaciją. Aš juos paminėsiu: dozimetrinės žvalgybos būrio vadas Aleksandras Jurčenko, būrio viršininko pavaduotojas Valerijus Starodumovas, žvalgai dozimetrininkai Genadijus Dmitrovas, Aleksandras Golotonovas, Sergejus Severskis, Vladislavas, Nikolajus Chromiakas, Anatolijus Romancovas, Viktoras Lazarenko, Anatolijus Gurejevas, Ivanas Joninas, Anatolijus Lapočkinas ir Viktoras Velavičius. Žvalgai didvyriai! Apie juos, o ne apie Arbato trubadūrus reikia kurti dainas...
Kada aš atvykau į vadavietę, bataliono kariai jau buvo persirengę ir stovėjo rikiuotėje – iš viso 133 žmonės. Aš pasisveikinau. Supažindinau su oficialiu gynybos ministro įsakymu dėl operacijos vykdymo. Baigdamas savo kalbą aš paprašiau visų, kas blogai jaučiasi ir nepasitiki savo jėgomis, žengti į priekį. Rikiuotė nė nekrustelėjo...
Ypač pavojinga zona
Pirmąjį penketą karių, kuriems vadovavo majoras V. N. Biba, aš asmeniškai instruktavau prie nuotolinio monitoriaus, kurio ekrane aiškiai matėsi darbų zona ir visos joje esančios labai radioaktyvios medžiagos. Kartu su vadu į zoną nuėjo seržantai Kanareikinas ir Dudinas, eiliniai Novožilovas ir Šaninas. Startuojant karininkas įjungė sekundmatį, ir prasidėjo radioaktyviųjų medžiagų šalinimo operacija. Kariai dirbo ne daugiau kaip dvi minutes. Per tą laiką majoras Biba suspėjo semtuvu numesti beveik 30 kilogramų radioaktyvaus grafito, seržantas V.V. Kanareikinas, naudodamasis specialiais griebtuvais, pašalino suplėšytą vamzdį su branduoliniu kuru, seržantas N. S. Dudinas ir eilinis S. A. Novožilovas numetė septynis gabalus mirtį nešančių kuro elementų. Kiekvienas karys, prieš numesdamas mirtiną krovinį, turėjo pažvelgti į sugriuvusį reaktorių – pažvelgti į pragarą...
Pagaliau sekundmatis sustojo! Pirmą kartą pasigirdo sirena. Karių penketukas su bataliono vadu priešakyje greitai padėjo kariškus įrankius į nurodytą vietą, akimirksniu išėjo iš zonos pro skylę sienoje ir nuskubėjo į vadavietę. Čia dozimetrininkas, kartu ir žvalgas, G. P. Dmitrovas drauge su kariniu gydytoju pamatavo dozimetrais ir kiekvienam asmeniškai pasakė, kokią apšvitos dozę jis gavo. Pirmojo penketuko apšvitos dozės neviršijo 10 rentgenų. Aš gerai prisimenu, kaip bataliono vadas prašė manęs leisti jį į zoną dar kartą, kad papildomai gautų savo 25 rentgenus. Dalykas tas, kad gavus 25 rentgenus priklausė penki atlyginimai. Į zoną nuėjo kitas penketukas , kurio sudėtyje buvo Zubarevas, Staroverovas, Gevordianas, Stepanovas, Rybakovas. Ir taip – pamaina po pamainos. Tą dieną 133 kariai didvyriai pašalino iš „N“ zonos virš 3 tonų labai radioaktyvių medžiagų.
Kiekvieną dieną, baigus darbus, mes rengėme operatyviąją suvestinę, kurią aš asmeniškai pateikdavau generolui leitenantui B. A. Plyševskiui. Užšifruotos suvestinės buvo siunčiamos gynybos ministrui ir
Vyriausiosios valdybos viršininkui.
OPERATYVIOJI SUVESTINĖ
Rugsėjo19 ir 20 dienomis atliekant labai radioaktyvių medžiagų šalinimo darbus nuo Černobylio AE trečiojo energetinio bloko stogų dalyvavo inžinerinio pozicinio bataliono (karinė dalis 51975, vadas – majoras Biba V. N.) kareiviai, seržantai ir karininkai, viso 168 žmonės. Darbai daugiausia buvo vykdomi pirmojoje ypač pavojingoje zonoje „N“. Vykdant darbus
— surinkta ir sumesta į avarinio reaktoriaus įgriuvą 8,36 tonos užkrėsto radioaktyvaus grafito kartu su
branduolinio kuro elementais;
— ištraukta ir sumesta į avarinį reaktorių dvi branduolinio kuro rinklės, kurių bendras svoris 0,5 tonos;
— surinkta iš sumesta į avarinio reaktoriaus įgriuvą 200 gabalų kuro elementų ir kitų metalinių daiktų, kurių svoris maždaug 1 tona.
Vidutinė kariškių apšvitos dozė 8,5 rentgeno.
Pažymiu ypatingai pasižymėjusius kareivius, seržantus ir karininkus: bataliono vadas majoras V. H. Biba, bataliono vado pavaduotojas politiniam darbui majoras A. V. Filipovas, majoras I. Logvinovas, majoras V.
Janinas, seržantai N. Dudinas, V. Kanareikinas, eiliniai Šaninas, Zubarevas, Žukovas, Mosklitinas.
Žuvusiųjų iš asmeninės sudėties ir nelaimingų atsitikimų nėra.
Operacijos vadovas, k/d 19772 vado pirmasis pavaduotojas generolas majoras N. Tarakanovas Jurčenko ir Dmitrovas
Operacija buvo pačiame įkarštyje, ir staiga – pertrūkis. Dešiniajame „M“ zonos kampe, kuris yra po kaminu, atsirado pernelyg stiprių laukų – kažkur 5-6 tūkstančiai rentgenų per valandą, o gal ir daugiau... Beveik visi žvalgai buvo „išmušti“, tai yra, gavo per didelę radiacijos dozę. Aš pasikviečiau dalies vadą ir sakau: „Parink nusimanančių karininkų savanorių žvalgybai „M“ zonoje atlikti. Bet čia prie manęs priėjo Saša Jurčenko. „Eisiu pats“. Aš kategoriškai paprieštaravau, pasakęs, kad jau įsakiau parinkti karininkų. Saša atsakė, kad karininkas, juo labiau „neapšaudytas“, neatneš reikalingų mums duomenų, o ir vargu ar nusigaus iki vietos. Ir vienas išėjo į žvalgybą. Grįžęs iš atminties brūkštelėjo inžinerinės ir radiacinės situacijos kartogramą. Aleksandras Serafimovičius puikiai atliko užduotį, bet aš žinau, kokią kainą jis sumokėjo už tą nuėjimą į zoną...
Po to buvo pakoreguotas darbų vykdymas trukmės ir apšvitos dozių požiūriu. Tą atmintiną kartogramą aš iki šiol rūpestingai saugau!
Aš jau minėjau žvalgą Dmitrovą. Genadijus Petrovičius atvyko į ČAE iš Obninsko kaip savanoris. Operacijos metu jis beveik kiekvieną dieną buvo su manimi trečiajame bloke ir ne kartą ėjo žvalgybon į ypač pavojingas zonas. Tai buvo puikus savo darbo žinovas – didelės erudicijos, taktiškas, kuklus. Kareiviai jį gerbė. Su juo mes visada grįždavome vėlai naktį iš trečiojo bloko visais tais ilgais labirintais. Kartą grįžome į AE, o dezinfekcijos stotis jau uždaryta. Visi švarūs mūsų drabužiai užrakinti. Apavą mes nusimetėme jau anksčiau. Ir štai išvargę, nusilpę ir baisiai alkani stovime ir nežinome, ką daryti. Buvo dvylikta valanda nakties. Sakau: „Genadijau Petrovičiau, eik pas budintį ir spręsk uždavinį, tu gi žvalgas“. Genadijus Petrovičius atsakė: „Klausau, tamsta generole!“ – ir vienomis kojinėmis nuėjo pas AE budintį. Po pusvalandžio mes jau prausėmės, bet užkąsti taip ir nepavyko: viskas buvo uždaryta.
Prisimenu dar vieną epizodą, susijusį su Genadijumi Dmitrovu. Vieną sykį jis, visas išblyškęs, pribėga prie manęs, atsiveda kareivį ir sako: „Nikolajau Dmitrijevičiau, štai šitas kareivis sukčiauja su apšvitos dozėmis. Jis, be mūsų dozimetro, pritaisyto ant krūtinės po apsauga, kažkur gavo dar vieną dozimetrą ir įsikišo jį į kišenę, o patikrinti padavė ne mūsų, o savąjį. Bet šis kareivis įvykdė savo pareigą, jis dirbo pavojingoje zonoje“.
Aš pasikviečiau dalinio vadą ir paprašiau sąžiningai išsiaiškinti. Nubaudė tą kareivį ar užteko pokalbio – nežinau, bet operacijos dalyviams šio fakto nepaviešinau. Juk visi buvo savanoriai, visiems buvo suteikta galimybė prieš einant vykdyti užduoties dar kartą pagalvoti ir nuspręsti – eiti ar neiti į pavojingą zoną. Kokių gi galėjo būti abejonių dėl vadovavimo operacijai? Ar buvo pagrindas nepasitikėti asmeniškai manimi, stovinčiu prie pragaro vartų?.. Kamino aikštelių šturmas
Bet visa tai, kaip sako liaudis, buvo dar tik žiedeliai... O uogelės mūsų laukė pagrindinio ventiliacijos kamino aikštelėse ir prie jo pagrindo, kur ir grafito, ir branduolinio kuro buvo suversta didžiulė krūva!
Laukite tęsinio
