Šios žaidynės vyksta kas ketverius metus. Iš viso jose dalyvavo 32 šalių skirtingų sporto šakų sportininkai.
„Tai saulės spindulių šviesos renginys“, – sakė I. Katinienė.
Lietuvai varžybose atstovavo sportinės gimnastikos klubo „Skrydis“ merginų komanda. Šiose varžybose, kurios vyko pagal FIG (Tarptautinės gimnastikos federacijos) taisykles, gimnastės dalyvavo pirmą kartą. Jos puikiai atliko savo pratimus ir vėl nudžiugino laimėtais medaliais.
Goda Čepulytė daugiakovėje tapo žaidynių čempione, atraminio šuolio ir pratimų ant lygiagrečių rungtyse pelnė sidabro medalius.
Nikita Marija Šalugaitė iškovojo bronzą laisvuosiuose pratimuose bei pratimuose ant buomo. O Diana Kutko pelnė bronzos apdovanojimą atraminio šuolio rungtyje.
Tai jau trečiosios pasaulinio masto varžybos, iš kurių lietuvės parveža medalius. Jos jau medalius šlavė 2022 m. Pasaulio suaugusiųjų ir jaunimo Dauno sindromą turinčių asmenų sportinės gimnastikos čempionate.
Italijoje vykusiose varžybose mūsų šalies rinktinės atstovės iškovojo net 11 medalių. 2023 m. vykusiose specialiosios olimpiados vasaros žaidynėse Berlyne – dar 7 medaliai. O 2024 m. – 2-osiose Trisomijos žaidynėse Turkijoje – 6 medaliai.
Pati pradžia ir vis dar egzistuojančios stigmos
Vilniaus sportinės gimnastikos klubas „Skrydis“ įkurtas dar 1999 metais. O 2011 metais nuspręsta į treniruotes integruoti ir specialaus poreikio vaikus.
„Per savo trenerės ir varžybų teisėjavimo karjerą aplankiau daug šalių. 2002 m. viešėdama Prancūzijoje pamačiau, kaip dirbama su Dauno sindromu turinčiais vaikais. Iš čia ir kilo idėja dirbti su tokiais vaikais. Ją nešiojausi gana ilgą laiką.
O 2011 m. nusprendėme, kad į bendras treniruotes reikia integruoti ir specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius asmenius. Iš pradžių buvo tik 2 vaikai. Šiuo metų turime virš 100 asmenų. Medaliai yra puiku, bet man vertingiausia ir širdis labiausiai džiaugiasi, kai matau vaikų fizinę ir raidos pažangą“, – pokalbio metu su tv3.lt sakė I. Katinienė.
Pati I. Katinienė nuo mažų dienų žavėjosi gimnastika, o vėliau ir pati lankė treniruotes, bet galiausiai viskas taip susiklostė, kad pasuko trenerės keliu. Tačiau, kaip pati dabar sako, tai turbūt buvo ir yra jos gyvenimo misija, kurios ji į nieką kitą nekeistų.
Tiesa, kelią dabar prisiminusi trenerė, paklausta, ar tuo metu dėl vaikų su specialiaisiais ugdymosi poreikiais integravimo priešinosi kai kurie treniruotes lankančių vaikų tėvai, atsidususi pataisė jai užduotą klausimą.
„Oi, ne apie tą darbo pradžią reikia kalbėti. Visai neseniai, prieš tris ar keturis metus viena mama norėjo, kad jos vaikas sportuotu mūsų klube. Ji paklausė: „Ar pas jus „tie“ vaikai dar sportuoja?“. Būtent tokį žodį ir pavartojo – „tie“. Atsakiau, kad mes nedaliname vaikus į „anuos ar tuos“. Mes sportuojame visi kartu. Jei jums tai neprimintina, paieškokite kitos vietos. Mūsų klube tokio požiūrio vaikų tėvams ne vieta. Bet dauguma lankančių vaikų tėveliai šiuo klausimu yra labai tolerantiški ir empatiški, kas mums suteikia didžiausią džiaugsmą ir viltį“, – teigė sportinės gimnastikos klubo „Skrydis“ trenerė I. Katinienė.
Kantrybė ir begalinė meilė vaikams
Kaip sako trenerė, nepaisant visko, šis darbas reikalauja daug kantrybės ir meilės. Kartais specialaus pajutimo, ko nelabai galbūt ir kažkur išmoksi.
„Dirbant tokį darbą reikia ne tik kantrybės, bet ir nuojautos, supratimo, supratingumo ir begalinės meilės vaikams. Ir tai duoda ne aukštasis išsilavinimas ar praktika, tikriausiai, toks žmogus gimsta“, – apie darbą su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais sako trenerė I. Katinienė.
„Visiems SUP vaikų tėvams, siūlome iš pradžių ateiti šeštadienį. Paskui žiūrime, kaip sekasi vaikui priimti kitą aplinką. Yra vaikų, kurie po pirmos treniruotės iš karto integruojami. Tačiau yra ir tokių, kuriems integracija sunkiai sekasi. Tokiais atvejais vaikai sportuoja atskirose grupėse“, – sakė trenerė.
Kalbėdama apie pirmuosius ypatingų vaikučių žingsnius treniruojantis su visais vaikais, I. Katinienė tikina, kad integracija yra atliekama žingsnis po žingsnio.
„Visų pirma, darbą su SUP vaikais pradedame nuo disciplinos. Atliekant gimnastikos pratimus išmokstame prisiliesti vienas kitą, pasisveikinti, o ypač autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams gali prireikti ir daugiau laiko. Tikrai kantrybės užtenka, nors jos reikia daug.
Pavyzdžiui, paskutinėse varžybose, iš kurių grįžome, Meksikos komandoje pasikeitė beveik visi treneriai. Kalbėjau su viena mama ir paklausiau, kodėl taip įvyko, o ji sakė, kad treneriams tiesiog neužtenka kantrybės. Džiaugiuosi, kad mūsų klubo treneriams kol kas kantrybės užtenka“, – šypsodamasi sakė trenerė.
Nors trenerė atlieka mylimą, tačiau milžinišką darbą, pripažįsta, kad iššūkių netrūksta. Nepaisant gražios misijos, viskas kainuoja. Didžiausios klubo išlaidos tenka salės nuomai ir komunaliniams mokesčiams.
„Dėl Trisomijos žaidynių iškilo ir toks klausimas – kuri Lietuvos institucija turėtų rūpintis dėl Lietuvos sportininkų finansavimo į šias žaidynes. Kadangi atsakymo negavome, viską organizavome ir finansavome patys“, – tikino trenerė.
Pašaukimas ir didžiausia trenerės svajonė
I. Katinienė pokalbio metu ne kartą pabrėžė, kad toks darbas yra pašaukimas. Dirbti su SUP turinčiais asmenimis reikia kantrybės, specialių psichologinių, fiziologinių žinių. O šito darbo atlygis – grįžtanti vaikų šiluma.
Pati trenerė už savo ypatingą pasirinktą kelią praėjusiais metais buvo apdovanota LTOK įsteigtu kilnaus sportinio elgesio apdovanojimu „Už gyvenimo nuopelnus“. Tuomet besigraudindama ir dėkodama visiems sakė, kad nėra įpratusi būti dėmesio centre.
„Tai yra pašaukimas. Jaunai trenerių kartai sakiau ir sakysiu, jei stokoja meilė vaikams – geriau pedagoginio darbo nedirbti, – ir dabar teigė I. Katinienė. – Tiesiog ne kiekvienam žmogui tas duota“.
„Juk treniruočių metu visko būna. Pavyzdžiui, vaiką mokyti vieno ar kito elemento gali užtrukti ilgai, o kartais žiūrėk ir ne. Tai nėra junginys, tai yra paprastas gimnastikos elementas – kūlverstis ar apsivertimas. Ir mokymas gali užtrukti mėnesį, du, tris ar metus. Gal treneriui ir norėtųsi pagreitinti elemento apmokimą, bet tai yra klaidinga.
Čia jau reikia truputį, po truputį. Kai ateina sportuoti mažesni vaikai, jie dažnai slepiasi. Ir jei per 45 min. vaikas pasportuos 15 min., o kitas pažais, tai jau yra labai didelė nauda. O tėveliai nekantrauja, labai greito rezultato laukia, bet deja, pasikartosiu, reikia išlaukti,“ – sakė I. Katinienė.
Jau ilgus metus kilnią misiją vykdanti trenerė, paklausta apie šiuo metu didžiausią savo svajonę, atsiduso, bet neabejodama atsakė: „Didžiausia svajonė – mano pradėto darbo tęsinys. Yra gimnastikos įranga, yra padarytos programos, yra didelė patirtis, kurį labai norėčiau perduoti ateinančiai jaunai kartos treneriams.
Užbaigdama pokalbį, I. Katinienė skubėjo į netrukus prasidėsiančią treniruotę, kur jos jau laukia auklėtinės.
