Po ištiso penkmečio nepaliaujamo augimo Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje šiemet darosi ankšta, todėl kompanijoms tenka arba stambėti, siūlyti rinkai kitokius produktus, arba verstis kitokia veikla. Šios srities neprofesionalų laukia dar sudėtingesnė ateitis – migracija iš sostinės į provinciją, arba lėta mirtis.
Statistikos departamento duomenimis, statyba ir nekilnojamojo turto plėtra pačioje metų pradžioje vertėsi 4 516 įmonių, kuriose plušėjo 104 000 darbuotojų, o šie skaičiai rodė 16 proc. metinį statybos įmonių padidėjimą. Tačiau 2007 m. nekilnojamojo turto plėtotojų rinka turėtų aptirpti. Iš jos pamažu traukiasi tos įmonės, kurios nekilnojamojo turto plėtra vertėsi šalia savo pagrindinės veiklos, nebūtinai ją gerai išmanydamos.
Dažniausiai tokios būdavo kompanijos, uždarbiavusios iš spekuliavimo. Schema čia visą penkmetį būdavo paprasta – tereikėdavo iš savo pagrindinės veiklos uždirbtus ar pasiskolintus pinigus investuoti ne į tiesioginio verslo plėtojimą, paslaugų tobulinimą ir pan., o už juos įsigyti žemės, sutvarkyti reikiamus dokumentus, luktelėti mėnesiuką-kitą, kol suveiks kainų mielės, ir projektą parduoti, išlošiant riebią maržą.
Kaip ir bet kurioje srityje, į vienadienius verslo traukinio pakeleivius nekilnojamojo turto plėtros profesionalai žiūrėdavo iš aukšto, kasdienėje kalboje prisegdami jiems kokį menkinantį apibūdinimą. Nekilnojamojo turto rinkos naujokai be įvairių kitų turi ir „picų kepėjų“ pravardę. Tos pravardės šaknys – tikras nutikimas iš 2002 m. prasidėjusio nekilnojamosios rinkos bumo laikų.
Tuomet vienas labai garbus viešbučių ir restoranų verslo atstovas, trumpam atsitraukęs nuo picų kepimo, parmezano ir rozmarino pagardų, įsigijo aibę žemės sklypų (nes tuo metu visi save gerbiantys verslininkai elgėsi būtent taip), sutvarkė reikiamus dokumentus ir suprato...nebežinantis, ką su tais sklypais veikti toliau.
Sklypus teko parduoti, tiesa, šiek tiek vėliau, kai jų kaina pakilo, o tuomet vėl sugrįžti prie tradicinių, ne cementinių, patiekalų. Tačiau „picų kepėjo“ etiketė rinkos naujokams prilipo.
Kitos bendrovės ir toliau kaip mokėdamos – ne tik pirko, bet ir „kepė“ projektus, pastatydamos kokį objektą, jį parduodamos ir gautus pinigus investuodamos į savo pagrindinį verslą, ar visai užsidarydamos.
Geriau gyventi ištroškę ir pigių, lengvai prieinamų, paskolų apakinti miestelėnai tokių vystytojų parduodamus butus šlavė, kai nė viena pastato plyta dar nebūdavo padėta. Tuomet net fiziniai asmenys išmoko spekuliuoti perparduodami tokių nepastatytų butų rezervacijas.
Nenuostabu, kad nekilnojamojo turto kainų kreivė kilo aukštyn, septynmyliais žingsniais aplenkdama šalies ekonomikos tempus, dėl spekuliantų aktyvumo pateisindama augimo procentus ir priviliodama dar daugiau diletantų, norinčių pasišildyti prie vaiskios akmeninių picų krosnių ugnies.
Tiesa, būta ir liūdnų istorijos vingių. Nepatyrusios picų kepėjų kompanijos statė namus, tuomet, kai reikalingi dokumentai dar nebūdavo sutvarkyti ir, paaiškėjus, jog namo pamatai smenga ar skyla, turėdavo imtis nenumatytų pastatų gelbėjimo veiksmų. Nutikdavo ir netikėtų administracijų pinklybių, kurias reikėdavo išnarplioti, arba apeiti.
Kad ir kaip ten būtų, pasitaikydavo, kad numatyta statybų pabaiga pavėluodavo metų-pusantrų, kuomet nekilnojamojo turto objektų kaina ūgtelėdavo bent 30 proc., o sutartys su pirkėjais būdavo apsirašytos senąja kaina. Pardavėjams tuomet nelikdavo nieko kita, kaip siūlyti papildomų brangiai kainuojančių pastato aksesuarų – pvz. garažą, arba savo klientus įtikinėti užaugusių kainų skirtumą dalytis per pusę.
Būta ir pigiai, bet prastose vietose nupirktų žemės sklypų, Lietuvos Respublikos Statybos techninio reglamento neatitinkančių pastatų, ir iš prastų medžiagų pastatytų namų su trupančiomis sienomis.
Kiek tokių atvejų būta pasakyti sunku. Tačiau cementinių picų kepėjų eros pabaigą išpranašauti lengva. Tik vietoj kavos tirščių pasiremkime elementaria viešąja statistika -- „Verslo žinių“ skelbiamų 1 000 didžiausių Lietuvos įmonių sąrašu.
Dvidešimt penkių stambiausiųjų įmonių, kurių tiesioginis verslas – nekilnojamojo turto plėtra, pajamos iš pardavimų pernai siekė per 3,5 mlrd. Lt, arba prilygo beveik penktadaliui pačios valstybės pajamų. Šių kompanijų apyvartų pokytis per 2006 m. rodė įspūdingą 854,162 mln. Lt, padidėjimą.
Jau vien šie skaičiai byloja, apie naujus laikus, kuomet nekilnojamojo turto plėtros didieji užsiaugino raumenis, jų verslas tapo monumentalių dydžių, su kuriais diletantams susilyginti tiesiog neįmanoma.
Dar vienas būdas, leidžiantis atskirti profesionalą nuo amatininko – nekilnojamojo turto plėtros bendrovės vienu metu vystomų projektų skaičius. Jeigu kuri nors bendrovė teturi vieną vienintelį nekilnojamojo turto projektą, jos sąsaja su cementinėmis bandutėmis – neišvengiama.
Sostinėje liko tik septynios nekilnojamojo turto plėtros kompanijos, vystančios po vieną projektą. Dvi iš jų dirba ekonominio būsto (iki 6 000 Lt už kv.m.) klasėje ir savo projektus pardavinėja jau daugiau kaip metai.
Kitos dvi (iš keturių) bendrovės, pasirinkusios prestižinę gyvenamojo būsto klasę (per 7,500 Lt už kv.m.), juos taip pat ilgokai bando parduoti: viena devyniolika, o kita – 27 mėnesius. Tam, kad galėtum nuspėti jų galimas kreditų grąžinimo bėdas, nereikia būti ypatingu pranašu.
Dar viena tokia bendrovė, neseniai rinkai pasiūlė vidutinės (nuo 6 000 Lt) gyvenamojo būsto klasės projektą, todėl apie jos sėkmes ar nesėkmes kalbėti anksti.
Vilniuje apstu ir kitų ženklų, rodančių, kad picų kepėjų legionas apleidžia sostinę. Iš čia juos baigia išvaryti didieji plėtotojai, konkuruojantys ne tik kaina, bet ir gera statinių kokybe.
Nors apie pusę Kauno rinkos valdo bene trys kompanijos, kurių dalis ateityje turėtų dar didėti, diletantai čia vis dar gajūs, nes čia vis dar yra galimybių pigiai nusipirkti žemės, pastatyti daugiabutį ir konkuruoti kainomis. Tačiau ir Kaunas, ir Klaipėda pamažu patraukia didesniųjų kompanijų dėmesį. Visai netrukus jos ir čia šnopuos picų kepėjams į nugarą.
Tuo tarpu Panevėžio ir Šiaulių naujosios statybos projektai dar tik įsivažiuoja. Todėl picų kepėjų migravimo maršrutas kaip ir aiškus. Šių miestų gyventojams kol kas belieka palinkėti atidžiai skaityti būsto pirkimo sutartis, po kuriomis jie pasirašo.
Matas Macijauskas yra bendrovės „Eika“ analitikas
