Jūs girdite, kaip apie tai šnabždamasi rytais prie puodelio kavos, mokyklos vartų arba vakare susitikus su draugėmis. Po kelių išgertų vyno butelių tai kartu su nekilnojamojo turto kainomis ir siaubingai išaugusiomis išlaidomis vaikams išlaikyti aptarinėjama per kviestinius pietus.
Seksas, tiksliau, jo nebuvimas – aktuali britų viduriniosios klasės tema. Savimi patenkinti sutuoktiniai, atrodo, iš tikrųjų ne tokie jau ir patenkinti, rašo britų dienraštis „The Telegraph“ (http://www.telegraph.co.uk)
Kodėl britų sutuoktinių poros miegamajame atsuka vienas kitam nugaras? Kai draugėn susiburia 30–40 metų amžiaus žmonės, pašmaikštavimai apie sekso trūkumą jų gyvenime tampa įprastu dalyku. Kartais juokais rengiamos net varžybos, kas ilgiau negalėjo tuo pasidžiaugti. „Kas dvi savaites? Tau velniškai sekasi!” – „The Telegraph“ žurnalistas sakosi girdėjęs, kaip sykį šūktelėjo jo pažįstamas keturiasdešimtmetis advokatas.
Niujorke gyvenanti psichologė Esther Perel nemano, kad toks badavimas – juokingas dalykas. Jos knyga “Poravimasis nelaisvėje: seksualinis melas ir namų laimė” – grakštus sociologinis tyrimas, papildytas literatūrinėmis ir antropologinėmis nuorodomis. Knyga praėjusiais metais užėmė pirmąsias JAV bestselerių sąrašų vietas ir atkreipė profesinių sluoksnių dėmesį į neatidėliotinos pagalbos santuokai problemą.
“Tai, kad poros nebeužsiima seksu, šiandien labai rimtai aptarinėjama Jungtinėse Valstijose, - “The Telegraph” sakė E. Perel. – Ir svarbiausia čia ne tik seksas. Svarbiausia – kas apskritai dedasi su sutuoktiniais. Kodėl karta, kuri naudojosi visa įmanoma seksualine laisve, dabar nebesugeba išsaugoti lytinio potraukio?”
Psichologė tvirtina, kad žmonės, į kuriuos ji norėjo kreiptis savo knyga – ne atsidūrusieji ant ribos, nebemylintys vienas kito. Tai milijonai žmonių su ilgalaikiais santykiais, kurie myli vienas kitą, bet erotika iš jų santykių yra pradingusi.
E. Perel manymu ši problema pernelyg svarbi, kad jos nagrinėjimas apsiribotų moterų žurnalų puslapiais. Pasak jos, tai mūsų kultūros, atspindinčios dabartinę santuokos instituto būklę, krizė. Pernai Nacionalinio statistikos departamento paskelbti skaičiai liudija, kad D. Britanija tapo “aseksualia” šalimi, ir šie faktai patvirtina E. Perel teiginius. Kas aštunta moteris, įskaitant ištekėjusias ir gyvenančias su partneriu, pernai neturėjo sekso. Po 35 metų seksu neužsiiminėja kas dešimtas žmogus nepriklausomai nuo lyties, ir šis skaičius sulaukus 40–44 metų išauga iki 12 proc. (tarp vyrų – 9 proc.). “The Telegraph” pastebi, kad E. Perel greičiausiai yra teisi kalbėdama apie kur kas blaivesnio žvilgsnio į santuokos institutą būtinybę.
Gerai žinoma tiesa, kad bet kokią tarpusavio santykių problemą galima išspręsti bendraujant – reikia tapti artimesniais, tiesiog kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis... E. Perel šią idėją apverčia aukštyn kojom. Malonaus seksualinio gyvenimo norinti pora turi jausti distanciją. Kad atmosfera jūsų miegamajame taptų bent kiek erotiškesnė, privalo būti ribos. Artumo reikia meilei, sako psichologė, bet ne geismui.
“Mes užkibom ant didesnio artumo idėjos, bet ji ne visada padeda. Ji tinka draugystei. Žinoma, labai šaunu draugauti su savo partneriu, bet kaina, kurią už tai sumokame – tai seksas”, - tvirtina psichologė. – Mano knyga suteikia daugiau vertės atskirumo idėjai, vyrai tai gerai supranta. Būtent jie dažnai užima tokią poziciją santykiuose. Vyrams ypač artima tai, apie ką aš kalbu, nes, mano manymu, būtent jie dažnai tai bando pasakyti, bet jaučia, kad jiems to neleidžiama. Tačiau ir moterys dėl to pajusdavo palengvėjimą, nes kokios laisvos mes bebūtume, priimta manyti, kad moterims mažiau tinka jausti meilę ir seksualinį potraukį atskirai vienas nuo kito.”
E. Perel požiūris labai kontroversiškas, kai kas vadina ją retrograde. Tačiau iki šiol nė vienas iš jos kolegų psichologų jos nenuginčijo. “Aš noriu sukelti diskusiją apie tai, kodėl tiek daug porų nepasiruošę su tuo kovoti, kodėl jos verčiau linkusios tiesiog numoti į tai ranka, sakydamos, kad yra pernelyg užsiėmusios arba kad patiria per didelį stresą. Visi pavargo. Bet yra ir kitas dalykas. Kodėl visos tos knygelės apie tai, kaip suteikti pikantiškumo seksualiniam gyvenimui, tokios paklausios? Iš visko sprendžiant, šie receptai nepasiteisina.”
Psichologė pabrėžia, kad karta, šiuo metu artėjanti prie vidutinio amžiaus, užaugo nejausdama seksualinių draudimų. Šie žmonės gimė po seksualinės revoliucijos, „dulkinosi“ studijų metais ir beveik visada gyvenimo palydovą išsirinkdavo po kelių rimtų romanų. Jiems buvo įdiegtas tikėjimas tuo, kad mes galime ir turime kalbėti apie savo norus, kad meilė ir santuoka reiškia tai, jog partneriai viskuo dalijasi vienas su kitu, kartu klodami fizinio artumo pamatus visam gyvenimui. Tad kas nutiko ne taip?
E. Perel manymu dabartinę situaciją lėmė kelis šimtmečius vykusios socialinės ir ekonominės permainos. Anksčiau santuokos funkcijos buvo labai paprastos – giminės pratęsimas, ekonominė sąjunga, respektabilumo užtikrinimas. Jei iš viso to išaugdavo dar ir meilė, buvo šaunu. Tačiau dabar santuokos lūkesčių sąrašas ilgas: tai ir artima draugystė, ir ekonominė bei emocinė parama, ir romantika, meilė, šeima. Anot psichologės, tik nuo 1950-ųjų mes pradėjome viso to norėti iš vieno žmogaus. Miestuose visi gyvename izoliuotą gyvenimą, o pats svarbiausias socialinis elementas yra pora ir jos artimiausi giminaičiai. Mes prašome vyro ar žmonos duoti mums tai, ką anksčiau mums duodavo ištisas kaimas, bendruomenė ar giminė, tvirtina E. Perel. „Ir po viso to mes dar norime ir erotiškų santykių su tuo žmogumi. Tai labai dideli reikalavimai, ypač jei turėsime galvoje mūsų gyvenimo trukmę. Mes norim, kad visi tie dalykai būtų mums prieinami labai ilgai.“
Daugelis porų dėl dingusio sekso kaltina atsiradusius vaikus, tačiau psichologės teigimu kaltinti reikia tik save. Paprastai karjeros siekiantys sutuoktiniai gimdo vaikus sulaukę gerokai per trisdešimties ir beatodairiškai stengiasi būti geri tėvai. „Egzistuoja supertėvystės kultūra, prisidėjusi prie to, kad poros dabar nebemato ribos tarp savo šeimyninio gyvenimo ir kitų gyvenimo sričių. Jiems nejauku uždaryti miegamojo duris, o daugelis net jaučia kaltę išėję pietauti be vaikų. „Tuo tarpu vienas geriausių dalykų, kuriuos galite padaryti savo vaikui – sukurti jus tenkinančius santykius su jo mama ar tėčiu“, - tvirtina E. Perel.
Sutuoktiniams reikia kitokio gyvenimo, atskirto nuo namų sferos ir vaikų, aiškina ji, ir tokios „erotinės atmosferos“ tarpusavio santykiuose kūrimas ne visada vyksta taip sklandžiai, kaip gali pasirodyti. Moterys ypač turi mokytis daryti ką nors dėl savęs. „Nueikit į kiną , teatrą“, - ragina E. Perel. Sutuoktiniai ir partneriai taip pat gali būti įtraukti į tokią autonomiją. „Kada jūs paskutinį kartą susitikote su vyru, kad kartu papietautumėte? Tokie dalykai sukuria naują atmosferą. Jūs turite drauge ką nors veikti, ką nors, kas visiškai nesusiję su jūsų gyvenimu namuose, bet tai nereiškia, kad reikia kartu traukti į viešbutį – ar kraštutiniu atveju ne vien tai.“
E. Perel ne tokia atvira, kai kalba pasisuka apie jos šeimyninį gyvenimą, bet atrodo labai išdidi, kai pasakoja apie savo vyrą gydytoją, su kuriuo gyvena santuokoje jau 25 metus. „Mes dalijamės ir džiaugsmą, ir skausmą“, - tiek ji tepasakė. Tad galima manyti, jog pašnekovės buduare viskas klostosi ne taip jau blogai, pažymi „The Telegraph“.
