Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Tokia mintis pirmiausia ateina į galvą, kai prisimeni istoriją apie tai, kaip Rusijoje buvo renkamas Sočio olimpiados talismanas. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir politiškai nereikšmingas epizodas. Tačiau iš tikrųjų jis kaip joks kitas atspindi dabartinės Rusijos liaudies ir valdžios santykių padėtį ir padeda atsakyti į klausimą: „Ar Rusija keičiasi?“
O viskas buvo taip. Balsavimo, kuris turėjo vykti tiesioginiame eteryje, dieną beveik niekas neabejojo, kad olimpiados talismanu taps visai simpatiškas baltasis lokys – logiškas Maskvos olimpiados tradicijos tęsimas (buvo net specialiai pakeista Maskvos olimpinių žaidimų atsisveikinimo daina: joje atsirado žodžiai apie lokio sugrįžimą). Ir staiga studentai dienos viduryje per susitikimą su V. Putinu paklausė jo, už ką jis balsuotų, o šis ėmė ir pasakė: „Man patinka leopardas.“
Vakare reikėjo matyti organizacinio komiteto narių veidus – šokas ir pasimetimas. Galiausiai buvo nuspręsta pasirinkti tris visai nesuderinamus talismanus – leopardą, baltąjį lokį ir zuikį, kaip kartu surinkusius 62 proc. visų balsų. Kalbant konkrečiai, daugiausia surinko – nepatikėsite – leopardas (28 proc.), lokys liko antras (18 proc.), o zuikiui atiteko trečia vieta (16 proc.).
Po tokio „balsavimo“ straipsnio autorius nusprendė patikrinti, ar tik jam pasirodė, jog leopardą „išrinko“ todėl, kad to norėjo V. Putinas, lokį – todėl, kad to norėjo tauta, o zuikį – dėl kompanijos, kad vaizdelis būtų gražesnis (kaip buvo paaiškinta, Rusijoje mėgstamas skaičius 3, be to, sprendimas atitinka trijų dalių olimpinį šūkį – „Greičiau, aukščiau, stipriau“).
Viename populiariausių rusiškų sporto tinklalapių championat.ru prie naujienos apie talismano rinkimus iš karto po rezultatų paskelbimo galima buvo rasti tokių komentarų: „Putinas pasakė, padarė, kaip jam reikia... Tfu...“; „puikus „liaudies“ balsavimas, viskas „sąžininga“...“, „liaudis tarė savo žodį“; „Putinas pasakė, kad jam patinka leopardas – štai jie ir padarė taip specialiai, kad niekas neįsižeistų ir negalvotų, jog Vova pamokėjo, o taip pagal visas apklausas leopardas net į trejetuką nepatekdavo, baltasis lokys – tikrasis talismanas!!!“; „Gėdaaa...
Visai šaliai parodė, kaip reikia pataikauti [originale buvo kiečiau] valdžiai, jau kelintą kartą...“ ir t. t. Įdomiausia šioje istorijoje gali būti tai, kad V. Putinas tiesiog išreiškė savo asmeninę nuomonę dėl leopardo kaip geriausio talismano, visai nenorėdamas daryti įtakos rinkimams. Tačiau bajorai išgirdo caro žodį.
Koks yra istorijos moralas? V. Putinas vis dar yra Rusijos vadovas. Viešojoje erdvėje nuolat vyksta diskusijos, kiek stiprėja ar silpnėja D. Medvedevo pozicijos (beje, jis kritiškai įvertino „balsavimo“ rezultatus kaip nelabai sąžiningus). Bet tokie įvykiai kaip talismano rinkimai rodo, kad V. Putino statusas yra neginčijamas, nes akimirksniu reaguojama į bet kokį jo kaprizą ar tiesiog nuomonę.
Kita vertus, tai tik bendros Rusijos tendencijos (tradicijos) atspindys. Valstybėje, kurios lyderiai vis kartoja, kad nori modernizuoti šalį visomis prasmėmis, jų „tarnams-bajorams“ (politinei ir informacinei aplinkai) vis dar galioja taisyklė – caras visada teisus. Kartu svarbu pažymėti, kad Rusijos liaudis pradeda vis mažiau toleruoti tokius dalykus. Žmonėms nusibosta būti akliems ir „ėsti chamiškai kišamą produktą“. Neseniai jie išėjo į Maniežo aikštę, o talismano rinkimuose dauguma iš karto suprato šou esmę.
Paradoksalu, bet negalima teigti, kad Rusijoje niekas nesikeičia į gerąją pusę: yra akivaizdžių laimėjimų ekonomikos modernizacijos, kariuomenės perginklavimo, pozicijų užsienyje stiprinimo ir kitose srityse. Putino ir Medvedevo tandemas yra toli gražu ne idealas, bet ir ne pats blogiausias variantas. Susidaro įspūdis, kad jie iš tikrųjų nori pakeisti situaciją šalyje. Liaudis, sprendžiant iš jos suvokimo ir reakcijos, jau kuris laikas yra pasiruošusi permainoms. Tai kur tada problema? O ji yra viduryje „tarp galvos ir kojų“.
Kitaip tariant, keistis nenori vidurinė valdžios grandis, valdžios sistemos kūnas, biurokratinė mašina. Dideli ir maži jos sraigteliai bijo prarasti šiltas vietas ir įsivaizduoja, kad, tyliai priešindamiesi ir atvirai pataikaudami viršūnei, sugebės išlikti. Tačiau jie, būdami godžiai trumparegiški, nesupranta, kad savo veiksmais vis labiau erzina liaudį ir taip grasina pakirsti aukščiausios valdžios stabilumą. Rusijos liaudis jau susitaikė su tuo, kad prezidento ir parlamento rinkimai šalyje yra anekdotinis formalumas. Tačiau bet kokiai kantrybei gali ateiti galas, jeigu (ką jau kalbėti apie korupciją) iš žmogaus atimama net teisė išrinkti olimpiados simbolį. O kai kris aukštumos, tai mažai nepasirodys ir „aptarnaujančiajam personalui“. Vakaruose politikai ateina ir išeina, o biurokratai lieka. Rusijoje maištas nušluoja visus.
Kita vertus, dabartinė įvykių eiga šaliai yra iš dalies naudinga. Ji vis labiau erzina žmones ir priverčia juos vis aktyviau reikšti savo poziciją, apnuogina labiausiai supuvusius sistemos taškus ir suteikia valstybės vadovams puikų pretekstą susitvarkyti su kenkėjais-parazitais. Be to, pažymėtina, kad net jeigu Putinas-Medvedevas ne visada nori imtis tam tikrų permainų, jie yra priversti reaguoti į žmonių valią, nes Maniežo aikštė parodė pasipiktinusios tautos ryžtą ir jėgą.
Kiek dar tęsis tas ciniškas valdininkų pasityčiojimas iš kadaise didžios tautos (net SSRS laikais tokio nebuvo), pasakyti sunku. Perlaužti stuburą korumpuotiems valdininkams ir pataikautojams bus be galo sunku. Tiesa, yra posakis, kad kiekviena visuomenė nusipelno tokios valdžios, kokia yra ji pati. Tik kažkaip nesinori tikėti, kad Rusijos liaudis yra tokia, kokia yra jos valdininkija. Liaudis supranta visą padėties blogį, tačiau viena pati negali jo nugalėti.
Tiksliau – gali, bet nelabai moka – moka tik per revoliuciją sugriauti viską: ir blogus, ir gerus dalykus. Kitaip tariant, pasikeitimai vien iš apačios Rusijoje neįmanomi – žmonėms ten istoriškai reikia iniciatyvos ir aktyvių veiksmų iš aukščiausio elito pusės, ir jeigu galvai (Putinui-Medvedevui) ir kojoms (liaudžiai) pavyks apsupti ir rimtai paspausti supuvusį kūną (valdininkiją), jis tikrai neatsilaikys.
Deja, kol kas pilietinis sąmoningumas ir aktyvumas Rusijos visuomenėje tebėra pradinės atsiradimo stadijos (nors pastaruoju metu jo augimo tempai nuteikia optimistiškai), o valstybės vadovams vis dar trūksta ryžto griežtesnei politikai „mašinos defektų“ atžvilgiu (nors jis didėja, nes apačios spaudžia). Tačiau situacija keičiasi dinamiškai ir pagrindiniai nusikaltėliai ir pataikautojai vis labiau veikia prieš save, išlįsdami į viešumą desperatiškais bandymais gelbėti savo kailį ir cinišku pasityčiojimu iš liaudies. Norisi tikėti, kad tai tas atvejis, kai piktybinis auglys naikina pats save, ir bent jau renkant 2018 m. pasaulio futbolo čempionato talismaną ne Putino-Medvedevo žodis, o Rusijos žmonės lems nugalėtoją.
Vadim Volovoj
