Varžydamiesi dėl rinkos, fotoaparatų gamintojai retkarčiais žengia ant labai plono ledo. Vos metai prabėgo po „Canon EOS 40D“ pasirodymo, o rankose jau laikome naująjį „penkiasdešimtuką“.
Dizainas ir išvaizda beveik nesiskiria nuo 40D, tik „sidabrinis“ režimų ratukas byloja apie pokyčius. O jų reikėjo, ypač prisiminus pažengusių vartotojų rinkoje metus karaliavusį „Nikon D300“. Daugiausiai diskusijų, aišku, sukėlė „Canon EOS 50D“ įmontuotas naujas 15,1 milijono taškų CMOS vaizdo jutiklis. Jis pagamintas taikant naujovišką gamybos procesą – naudojant pakeistos konstrukcijos fotodiodus su be tarpų išdėstytais šviesą surenkančiais mikrolęšiais.
Tokia sistema užtikrina platesnį vaizdo jutiklio jautrio diapazoną ir mažesnius triukšmus. Tiesa, šis technologinis sprendimas buvo neišvengiamas turint omenyje 50 % padidėjusį (palyginti su „EOS 40D“) vaizdo jutiklio taškų skaičių – tai didžiausia iki šiol APS-C formato jutikliuose pasiekta skiriamoji geba. Mūsų testai parodė štai ką: nustačius 3200 ISO jautrumą, rezultatai išties neblogi, o spausdinant ne originalaus dydžio nuotraukas netgi mažiau pastebimi įvairūs vaizdo artefaktai. Kita vertus, su gamyklinėmis nuostatomis „EOS 50D“ atkuria „švelnesnį“ vaizdą nei „Nikon D300“ ar neseniai bandytas „Nikon D90“.
Pastarasis žemesnės klasės, bet už kai kurias funkcijas (ar didesnę raišką) mokėti nenorintys vartotojai juo gali domėtis kaip kompaktiškesne ir pigesne alternatyva. Taip pat vasarį ant prekystalių turėtų pasirodyti ir „Olympus E30“ – dar vienas nemažiau aktualus pretendentas.
Pirmieji įspūdžiai
„EOS 50D“ gavome dėžutėje su „18–200 mm f/3,5–5,6 IS“ objektyvu (apie jį kiek vėliau). Magnio lydinio karkasą turintis fotoaparatas tvirtas, pasižymi geresniu korpuso sandarumu ir atsparumu aplinkos poveikiui. Rankoje laikyti patogu, ergonomika visiškai atitinka pusiau profesionalaus fotoaparato reikalavimus. Padidėjus vaizdo jutiklio raiškai, gamintojas įdiegė ir spartesnį procesorių. Taigi nepaisant didesnio „megapikselių“ skaičiaus, serijos sparta nesumažėjo – apie 6 kadrai per sekundę fotografuojant maksimalia (4752x3168 taškų) raiška. Bendra darbo sparta (įjungimas / išjungimas, nuotraukų peržiūra ir kt.) paliko gerą įspūdį – vėlinimų atliekant įvairias užduotis nepajutau arba jie buvo beveik nepastebimi ir neerzino. Liko tik viena mįslė: kodėl gamintojas neįdiegė filmavimo funkcijos, kai tokią turi net profesionalams skirtas visakadris „Canon EOS-5D Mark II“. Juk „EOS 50D“ naujos kartos procesoriaus pajėgumo užtektų filmavimo srautui apdoroti.
Negaliu nepaminėti naujo LCD ekrano. Regis, smulkmena, bet vis dėlto labai svarbi. Kiek teko fotografuoti, o vėliau tikrinti nuotraukas, naudodamasis šiuo ekranu galėjau intuityviai nuspėti ekspoziciją, specialiai nenurodydamas jos parametrų šalia peržiūrimos nuotraukos. Palyginti su „EOS 40D“, šuolis daugiau nei akivaizdus. Užtenka palyginti 640x480 taškų skiriamąją gebą (920 tūkst. taškų) su minėtojo „EOS 40D“ 320x240 (230 tūkst. taškų). Tiesa, palikus gamyklines nuostatas, beveik visose ekrane atvaizduojamose nuotraukose matėsi silpnas rausvas atspalvis, o jas peržiūrinėjant kompiuteryje, tas atspalvis dar paryškėdavo. Todėl teko įvesti spalvų atkūrimo korekcijas fotoaparate sumažinant raudonos spalvos, kad būtų gautas natūralesnis vaizdas.
Šiek tiek pasikeitė ir fotoaparato nuostatų meniu. Dirbti patogiau, ypač naudojantis sparčiuoju meniu ir manipuliatoriaus svirtele. Nuo šiol fotografas gali naudotis ir vinjetavimo korekcija bei automatiniu ekspozicijos šviesumo koregavimu. Jas įjungę nepastebėjome naudą ir palikome įjungtas visam laikui).
Dar viena naujovė – automatinio fokusavimo sistemos kalibravimo galimybė. Jei objektyvo tikslumas fotografo netenkina, t. y. jis fokusuoja arčiau arba toliau, nei iš tikrųjų turėtų (vadinamasis „Back“ ir „Front“ fokusavimas), galima tiesiog meniu tai pakoreguoti. Tokie atvejai nedažni, bet jei iškiltų nesklandumų, būtų daug paprasčiau spręsti šią problemą.
Pirmuosius kadrus padarėme dar redakcijoje. Siekdamas išvengti kolegų dėmesio, pabandžiau slapta fotografuoti įjungęs „Live view“ (įjungiamas atskiru mygtuku). Galėjau rinktis kelis skirtingus režimus, tarp jų ir kontrastu pagrįsto fokusavimo. Ekrane patogiai atvaizduojama svarbi informacija, o prireikus galima įjungti veido atpažinimo funkciją. Pastaroji nejudriose scenose be klaidų aptikdavo fotografuojamojo veidą ir pakankamai tiksliai sekdavo jį, jei fotografuojamasis negalėdavo ramiai nusėdėti. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad pats dar nė karto nenaudojau „Live view“ funkcijos pagal paskirtį. Nors atitinkamose situacijose, pavyzdžiui, fotografuojant neįprastu rakursu, nuo trikojo ar užsiimant makrofotografija, minėta savybė gali praversti. Ekrane galima atvaizduoti ir grafinį tinklelį, padedantį tam tikromis aplinkybėmis manipuliuoti kompozicija.
Objektyvas
Komplekte buvusį „18–200 mm f/3,5–5,6 IS“ objektyvą tokio lygio fotoaparate vertinčiau šiek tiek kritiškai, su juo neišnaudosite visų „EOS 50D“ vaizdo jutiklio galimybių. Tačiau nesakyčiau, kad objektyvas labai nuvylė. Platus kampas, pakankamai didelis židinio nuotolių diapazonas (29–320 mm, perskaičiavus 35 mm kadrui) ir integruota naujausia „Canon“ vaizdo stabilizavimo sistema daro šį mėgėjišką objektyvą labai universalų. Jį galėtų drąsiai rinktis ne itin reiklūs keliautojai, kuriems svarbu iš karto (nekaitaliojant objektyvų) reaguoti į situaciją ir kintančias fotografavimo sąlygas. Taip pat galėčiau pridurti, kad uždėjus brangesnį teleobjektyvą (70–200 mm f/2,8 IS) nuotraukų kokybė skyrėsi nežymiai: „18–200 mm f/3,5–5,6 IS“ kiek daugiau „muilino“, vaizdui šiek tiek trūkdavo ryškumo, o fotografuojant plačiu kampu lauke matėsi ir nežymus vinjetavimas (tamsesni kraštai nuotraukose). Beje, nors objektyve nėra spartaus USM varikliuko, fokusavimo spartos visiškai pakako, todėl vertinant objektyvą kaip visumą, į kai kurias jo „nuodėmes“ siūlytume žiūrėti atlaidžiau. Jei kompromisai netenkina (ypač plačiajame „gale“), geriau dairykitės siauresnės paskirties objektyvo, pasižyminčio geresne optine kokybe jums svarbiame židinio nuotolių diapazone.
Fotografuojam
Kad greičiau priprasčiau prie fotoaparato, keletui dienų tapau miesto fotografu. Nors ir nelabai lengvas, „EOS 50D“ gatvėje nesukėlė problemų, buvo patikimas ir spartus – labai greitai sufokusuodavo pageidaujamą objektą. Teigiamai vertinčiau ir tai, kad fokusavimo taškų zonos nėra per didelės: jei jau sumirksėjo raudonas kvadratėlis, būtent tą vietą fotoaparatas ir sufokusuodavo, o ne šalia. Tokie niuansai iš karto išryškėja fotografuojant portretus. Nustačius centrinį fokusavimo tašką ir taikant į žmogaus akį, jei fokusavimo zona didelė, apimanti ir šalia esančius objektus (tarkim, ausį), nors ir sumirksės centrinis taškas, patvirtinantis fokusavimą į akį, ryški gali gautis ausis, o ne akis.
Esant prastesniam apšvietimui, nesibaimindamas didindavau ISO jautrumą ir rezultatai daugeliu atvejų tenkino. Nustačius trumpus išlaikymus ir ISO 3200 jautrumą fotografuotus vaizdus galėjau naudoti spaudai, ir pakankamai didelės rezoliucijos. Atrodo, „Canon“ patobulinimai netapo vien specifikacijų puošmena. Vartotojai, kuriems būtina maksimali įmanoma vaizdo skiriamoji geba (kalbu tik apie ne viso kadro fotoaparatus), neturėtų labai priekaištauti, nors ir pasigirsta nuomonių, kad esant dideliam ISO jautrumui triukšmų lygiu „EOS 50D“ šiek tiek nusileidžia „keturiasdešimtukui“. Esant ilgesniam išlaikymui (1 sekundė ir daugiau) ir ISO 3200, stenkitės parinkti pakankamą triukšmų slopinimo lygį. Ilgiau paeksperimentavę imsite jausti, kada kokį taikyti, kad išsaugotumėte konkrečiai situacijai būtiną vaizdo detalumą. Na, o kai apšviestumas geras, triukšmų slopinimo funkcijos visai nenaudočiau.
Dar viena detalė: praleidus su fotoaparatu žvarbiame ore daugiau laiko ir atsinešus jį į šiltą patalpą, prieš fotografuojant tekdavo netrumpai luktelėti. Įšalęs fotoaparatas rasojo, beje, kaip ir objektyvas. Tai normalu, bet kartą jis aprasojo ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Nuvalius objektyvą vaizdas vis vien buvo miglotas, tai sukėlė įtarimų. Nuėmus objektyvą paaiškėjo, kad jis aprasojęs ir iš vidaus. Nežinau kodėl taip atsitiko, gal dėl ekstremalių pokyčių, bet su tokiu dalyku susidūriau pirmą kartą. Nuo kategoriškų vertinimų susilaikysiu, nes šis nesklandumas gali būti tiesiogiai susijęs su būtent testams gautais technikos pavyzdžiais.
Taip pat pridurčiau, kad atėjęs į patalpą visuomet būdavau priverstas perjungti baltos spalvos balansą iš automatinio į rankinį, nes aparatas, kaip ir jo pirmtakas, niekaip nenorėdavo suprasti paprastos kaitrinės lemputės ir visos nuotraukos įgaudavo gelsvai rausvą atspalvį. Šioks toks nepatogumas.
„EOS 50D“ turėjo progą pademonstruoti savo galimybes ir studijoje – spėjome surengti kelias fotosesijas. Nors ir daug laiko teko praleisti žvelgiant pro fotoaparato akutę, tai nevargino, optiniame ieškiklyje matomas vaizdas leido patogiai dirbti, galima buvo per daug neįsitempus pastebėti net ir smulkiausias detales. Meniu nustatydavau intuityviai. Taigi visą savo dėmesį galėjau sutelkti į fotografuojamą objektą ar modelį. Vienoje iš fotosesijų modelis daug judėjo ir reikėjo stengtis greitai „pagauti“ norimą padėtį. Fokusavimas ir fotografavimas vėlgi maloniai nustebino, o vėliau visai apie tai pamiršau, nes fotoaparatas nevertė laukti nė sekundės. Vėliau peržiūrinėdamas nuotraukas pastebėjau kelias fokusavimo klaideles, bet bendru rezultatu likau patenkintas.
Privalumai:
Didžiausia klasėje jutiklio skiriamoji geba
Triukšmo lygis išliko toks kaip ir „EOS 40D“ (nepaisant 50 % padidėjusios jutiklio skiriamosios gebos)
Patvarus magnio lydinio korpusas
Labai ergonomiškas, patobulintas meniu
Spartus ir tikslus fokusavimas
Kokybiškas didelės raiškos LCD ekranas
Fokusavimo kalibravimo ir vaizdo korekcijos funkcijos
Trūkumai:
Su gamyklinėmis nuostatomis nuotraukos per švelnios
Automatinis baltos spalvos balansas patalpose ne visada tikslus
Norint maksimaliai išnaudoti didelę vaizdo jutiklio raišką, būtina brangi, kokybiška optika
Nėra filmavimo galimybės (aktualu ne visiems vartotojams)
Techniniai parametrai:
15,1 mln. aktyvių vaizdo elementų CMOS jutiklis
3 colių ekranas (920 tūkst. taškų)
9 taškų AF
6,3 kadro per sekundę nepertraukiamo fotografavimo sparta (iki 16 RAW arba 90 JPEG kadrų)
ISO jautrumas 100–3200, galima plėsti iki 6400 (H1) ir 12800 (H2)
Užraktas išbandytas 100 000 kartų
CF atminties kortelės
HDMI jungtis
730 g (be akumuliatoriaus)
Kaina:
3800 Lt (be objektyvo)
5600 Lt (su „EF-S 18–200 mm f/3,5–5,6 IS“ objektyvu)
Testiniai kadrai:
„Canon EOS 50D“ naujas 15,1 milijono efektyvių taškų vaizdo jutiklis nuotraukose leidžia atkurti daugiau detalių. Pakankamai tiksliai veikia ir automatinio ekspozicijos nustatymo funkcija, bet norėjosi, kad nuotraukose vaizdas būtų „aštresnis“ ir ryškesnis.
Naudojant „18–200 mm f/3,5–5,6 IS“ objektyvą ir esant išjungtai vinjetavimo slopinimo funkcijai, kai kuriose nuotraukose buvo pastebimas vinjetavimo efektas.
Esant prastam apšviestumui, su „Canon EOS 50D" galima nesibaiminant fotografuoti pasirinkus ir didesnes ISO reikšmes. Pasirinkus trumpą išlaikymą, triukšmas nuotraukose nežymus ir jas drąsiai galima spausdinti be ypatingo išankstinio apdorojimo.
Vidas Biveinis
Žurnalas „Foto“, 2008 Nr. 8
Numeryje taip pat skaitykite:
Mistika fotografijoje
Tornadų medžioklė
Angelų fotografija
Ryškinimas kavoje
