Ketvirtadienį, gegužės 19 d. Vilniuje koncertuos Vokietijos elektroninės muzikos grupė „Camouflage“. Veiklą pradėjęs dar 1983 m. šis kolektyvas yra vienas iš ilgiausiai gyvuojančių visoje Europoje. Nenuostabu, kad per tokį ilgą laiką grupės istorijoje buvo visko ‒ nuo pabuvojimo aukščiausiose JAV šokių muzikos topų vietose iki asmeninių nesutarimų sąlygotos trumpos pertraukos.
Telefonu kalbinamas grupės „Camouflage“ vokalistas Marcusas Meynas sakė, kad laikui bėgant jis, Heiko Meile'as ir Oliveris Kreysiggas suprato, jog visi asmeniniai nesutarimai buvo paviršutiniški, o draugystė – svarbiau už viską. „Dabar mes tiesiog mėgaujamės tuo, ką darome“, ‒ tvirtino jis.
Kiek aktyvūs buvote pastaraisiais metais? Ar reguliariai rengiate koncertinius turus, galbūt ruošiate naują albumą?
Šiuo metu kaip tik dirbame ties naujuoju albumu. Rudenį buvome surengę koncertinį turą po Pietų Ameriką. Kovo mėnesį grojome Bratislavoje (Slovakija) ir Prahoje (Čekija). Kiekvienais metais mes surengiame maždaug 20-30 pasirodymų. Visuomet esame daugiau ar mažiau užsiėmę.
Grupė įsikūrė 1983 m., t.y. prieš 28 metus. Kaip Jums pavyko taip ilgai išsilaikyti kartu ir neišsiskirstyti?
Viso to pagrindas yra draugystė, tai pat svarbiausias dalykas. Mes vis dar esame draugai ir todėl galime kartu groti koncertuose, rašyti naujas dainas ir gerai leisti laiką. Mėgautis tuo ir jausti malonumą yra svarbiausia ir kol mes tai sugebėsime grupė egzistuos.
Taigi po tiek metų Jūs vis dar mėgaujatės tuo, ką darote?
Taip, aišku. Antraip aš viską mesčiau.
Per tuos metus, kai esate kartu daug kas keitėsi, buvo ir sunkių akimirkų. Kuriuos epizodus įvardintumėte kaip svarbiausius savo muzikinės karjeroje, grupės istorijoje?
Turite omenyje kai mes keletą metų buvome dingę iš muzikinės scenos? Tai įvyko dėl asmeninių problemų, nesutarimų tarp grupės narių. Ginčai buvo susiję su meile, merginomis ir panašiais dalykai, tačiau niekada su muzika. Istorija nuolatos kartojasi – meilė valdo pasaulį, tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Taip nutiko ir mums.
Metams bėgant tapome vyresni ir protingesni, suradome galimybę kalbėti apie dalykus, kuriuos anksčiau galbūt nutylėjome. Supratome, kad problemos, kurios mums buvo iškilę praeityje visai nėra problemos, kad jų nebėra. Tada nusprendėme, kad vėl turėtume dirbti kartu. Galiausiai sutarėme, kad svarbiausia mums turėtų būti draugystė.
Ar Jūs ir kiti „Camouflage“ nariai užsiima kokia nors papildoma veikla greta to, ką darote grupėje?
Taip, kiekvienas iš mūsų turi papildomų darbų. Heiko rašo dainas filmų garso takeliams, Oliveris kuria kompiuterinės grafikos dizainą, o aš esu rinkodaros vadybininkas.
Tačiau visuomet grįžtate prie „Camouflage“ muzikinės veiklos?
Taip, savaime suprantama. Aš gyvenu tuo kiekvieną dieną ‒ rašau dainas, dalyvauju koncertuose, duodu interviu. Nebūna tokios dienos, kai aš negalvočiau apie grupę.
Dažnai Jūsų grupės skambesys lyginamas su „Depeche Mode“. Kaip reaguojate girdėdami tokius komentarus?
Tai yra vienintelis palyginimas, kurį žmonės sugalvoja. Jei jie nori mus su kuo nors lyginti aš neprieštarauju, mums tai visai netrukdo. Tiesa sakant, tai puiku, kadangi „Depeche Mode“ yra svarbiausia ir sėkmingiausia elektroninės muzikos grupė pasaulyje.
Ar kruopščiai atrenkate, kokios kompozicijos tinkamos Jūsų dainoms? Orientuojatės į esamą gerbėjų ratą, jų skonį?
Taip, mums tai svarbiausia. Kai rašome, kuriame dainas, grojame jas vienas kitam ir jei visi nėra patenkinti rezultatu arba mažiausiai du iš trijų narių neišreiškia pritarimo, dainos mes niekur nenaudojame. Visgi tokias atrankas mes vykdome demokratiškai ‒ jei du iš trijų grupės narių sako „gerai, mums daina patinka“, ją išleidžiame, tačiau jei „dauguma“ nusprendžia, kad kūrinys niekam tikęs jis „numarinamas“. Mums svarbiausia yra tikėti tuo, ką darome.
Vėliau pristatome jas įrašų kompanijai ir jei mums sako, kad kažką reikia keisti, mes sėdame ir dirbame. Visgi galutinis sprendimas priklauso mums.
Taigi esate pakankamai lankstūs ir atviri naujovėms?
Klausome įvairią muziką, neapsiribojame vien tik tuo, ką grojame patys. Aš klausausi daugybės skirtingų muzikos stilių. Taip pat visad klausau šiuolaikinę muziką, pavyzdžiui, man labai patinka Rihanna. Jos balsas tikrai puikus, o pačios dainos tikrai nuostabūs pop muzikos kūriniai. Man jos labai patinka ir kai DJ'jauju aš jas groju.
Lietuvos pop muzikos lygis nėra labai aukštas ir atlikėjų, kurie būtų žinomi už šalies ribų mes beveik neturime. Kokios sąlygos aplinkybės, Jūsų manymu, lemia atlikėjo išgarsėjimą tarptautiniu mastu?
Labai sudėtingas klausimas. Muzika visuomet kyla iš vidaus, o tai niekaip nesusiję su tuo, kur tu tuomet gyveni. Jeigu savo šalyje turite atlikėjų, galinčių kurti tokio stiliaus muziką, kuri patiktų žmonėms visame pasaulyje, tada visai nesvarbu kur jie yra. Dainą gali parašyti kiekvienas ir tai neturi jokio ryšio su tuo, iš kur tu esi kilęs. Reikia būti madingam ir šiuolaikiškam, žinoti, ką žmonės klauso, ką jie mėgsta.
O kokius patarimus galėtumėte duoti pradedantiems atlikėjams?
Šioje srityje patarimų aš negaliu duoti niekam. Reikia jausti muziką, rašyti dainas ir pasitikėti savo nuojauta. Visi juk klauso muzikos, taigi ir pradedantys autoriai žino, kokia daina yra gera, o kokia ne. Paklausę savo senesnių dainų visi gali įsitikinti, ar naujas kūrinys geras ar ne. Reikia dirbti ir dirbti, nes parašyti gerą dainą ‒ sunkus darbas.
