Česlovas Juršėnas nebijo, kad jį gali ištikti jo partiečio Vytenio Andriukaičio likimas - visiškas fiasko per rinkimus. Jis pasiryžęs priimti bet kokią rinkėjų valią ir, jei pralaimės, Anglijos karalienei nesiskųs. Tačiau labiausiai yra pasiryžęs tapti prezidentu. “Net ir su kitokiu Seimu aš galėsiu lengviau dirbti, rasdamas, kur ką paspausti, kur ką paglostyti, o kur ką suveržti”, - tikina Č. Juršėnas.
Aš pasikliauju žmonėmis, bet pats noriu pasitikrinti
Ar nesigailite, kad iškėlėte savo kandidatūrą į prezidento postą?
Ne, nesigailiu.
Bet dabar yra jau devynios valandos vakaro, o mes tik pradėjome kalbėtis.
Ir ankstesniais laikais aš visada užsisėdėdavau - gal mano toks darbo stilius ar toks nusistatymas - pats mėgstu viską sužiūrėti. Aš nepasirašau dokumentų pats jų nepaskaitęs. Aš pasikliauju žmonėmis, bet pats noriu pasitikrinti. Ir ne kartą šitas mano būdo bruožas leido išvengti klaidų ir nesusipratimų.
Ar nebuvo staigmena, kad iškėlus V. Blinkevičiūtės kandidatūrą, nukrito jūsų reitingai?
Iš tiesų Vilijos Blinkevičiūtės iškėlimas mums buvo staigmena. Su koalicijos partneriais tarėmės dėl mano kandidatūros. Socialliberalai diskutavo, kokį kandidatą rems - Valdą Adamkų ar mane. Tačiau jų partijoje, matyt, nugalėjo partinės ambicijos. Na, o reitingai niekuomet nebuvo pastovūs. Tačiau dabar turiu, jaučiu žmonių palaikymą, kokio neturėjau per visą savo politinę biografiją. Manau, kad tai atspindės ir rinkimų rezultatai.
Reitingai būna įvairūs ( pavyzdžiui, 1992 m. reitinguose pirmavo dešiniosios partijos, o Seimo rinkimus triuškinamai laimėjo LDDP). Jokiu būdu nekritikuoju sociologų, nes jų tyrimus užsakovai dažnai panaudoja propagandai. Tačiau ir žmogus prieš priimdamas sprendimą, už ką balsuoti, paprastai elgiasi atsakingai.
Kaip bandysite įtikinti rinkėjus, kad jūs esate geriausias tarp kandidatų?
To jokia rinkimine propaganda niekas neįtikina. Manau, kad esu visuomenei labai gerai pažįstamas politikas. Ir dabar piliečiai mane vertins ne pagal rinkiminius lozungus, o pagal atliktus darbus, tarnavimą Lietuvai ir mūsų žmonėms. Kaip žinote, aš visada turėjau savo principus ir jų laikiausi. Nekeičiau nei žmonos, nei partijos, nei tikėjimo. Galbūt lengviau tiems kandidatams, kurių žmonės nepažįsta, perka tarsi katę maiše. Tuomet gali turėti įtakos rinkiminės technologijos. Tačiau nežinojimas gali neapsaugoti nuo nusivylimo.
Ir vis dėlto - kokie jūsų pagrindiniai, atraminiai rinkimų kampanijos taškai?
Pagrindinis, atraminis taškas - šiandien yra kita politinė situacija, susijusi su apkaltos pasekmėmis. Tas pasekmes reikia greičiau sušvelninti. Reikalingas žmogus, kuris turi imtis šios taikintojo, taikdario misijos, todėl ir lozunge turima galvoje ne tik užsienio politika, bet taika viduje, taika mumyse.
Aš matau, kad vieni žmonės mano, kad teisingai pasielgė, įvykdydami pačią griežčiausią parlamentinės kontrolės procedūrą, o kiti sako - ne, jūs susidorojote su prezidentu, jūs neturite teisės, mes jį rinkome. Žinoma, žmonėms tenka kantriai aiškinti ir man brangūs ir vieni, ir kiti, ir tie, kurie mane remia, ir tie, kurie kritikuoja, ir su vienais, ir su kitais aš diskutuoju, neniekinu nei vienų, nei kitų.
Aš visą laiką ne tik šnekėjau, bet ir kitų klausiausi, bandžiau įsiklausyti į oponentus. Galiu priminti pavyzdį iš savo politinės veiklos, kurį ne visi žino. Būdamas Seimo pirmininkas ir turėdamas teisę pasiūlyti vieną kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, aš pasiūliau Konservatorių frakcijos narį, tuo priblokšdamas kai kuriuos savo kolegas iš LDDP, bet po pokalbių ir įtikinėjimų jie sutiko, kad mano pasirinkimas yra teisingas, nes tai buvo rimtas, kietas teisininkas, kita vertus, jis niekada mums nedraskė akių, kai nesutapdavo mūsų pozicijos. Aš neskirstau į savus ir nesavus, žinoma, dirbu daugiau su savais ir jie man mielesni, kaip kad man mielesnė žmona, o ne kokia nors kita.
Dar kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad kai pirmininkavau anam Seimui, mano pavaduotojams, kitiems vadams buvo nepasitikėjimo procedūros, o man baisiausi oponentai kažkodėl šito nekėlė. Manau, kad iš tikro esu tas žmogus, kuris gali bandyt sutaikyti. Aš neskirstau žmonių į elitą ir runkelius - ir ne vien dėl to, kad aš iš burokų krašto.
Iš kur?
Iš Ignalinos. Ten runkeliais nevadina, o burokais. Taigi man nėra runkelių.
Apie darbus, jei taptų prezidentu
Kokius pagrindinius darbus norėtumėte nudirbti, tapęs prezidentu?
Tapęs prezidentu pirmiausia imčiausi darbų, kurie yra apibendrinti mano rinkiminiame credo - taika ir gerovė. Žmonės buvo politikų dirbtinai supriešinti. Taip toliau gyventi negalime, privalome išnaudoti visas galimybes, kad susitaikytume. Valstybės vadovas šiame visuomenės susitarime turėtų vaidinti ypatingą vaidmenį. Kitas darbas, kuris turbūt nesibaigtų iki kadencijos pabaigos - tai žmonių gerovės siekimas. Čia labai svarbu gerai bendradarbiauti su socialdemokratų Vyriausybe. Tačiau prezidentas to privalo siekti ir realizuodamas savo konstitucines galias - surasdamas naudos Lietuvai užsienio politikoje ir reikalaudamas teisingumo vykdymo šalies viduje.
Ar to nėra per maža - atitaisyti tai, ką padarė Rolandas Paksas, suskaldęs Lietuvą?
Kadangi jūs klausiate manęs, ką aš darysiu, atsakau: aš daugiau važinėsiu po Lietuvą, o ne po užsienį, nors ir po užsienį teks važinėti ir šnekėti, įtikinėti dėl kitų dalykų.
Aš dirbsiu kartu su Vyriausybe ir Seimu, net jei po rugsėjo 19 d. rinkimų bus kitoks Seimas. Aš išmanau Seimą iš vidaus ir esu dirbęs su visais prezidentais bei su visom vyriausybėm - aš Seime nemiegojau ir koridoriais nešlitinėjau - aš dirbau. Ir aš pažįstu visus tuos, kurie praėjo per keturis seimus, tai yra daugiau nei keturi šimtai dvidešimt parlamentarų, ir aš žinau, kas yra kas.
Man nereikia aiškinti, kas yra Konstitucija, kokios yra prezidento teisės ir kokios specialios prezidento teisės Seimo statute, nes aš pats šitai rašiau. Net ir su kitokiu Seimu aš galėsiu lengviau dirbti, rasdamas, kur ką paspausti, kur ką paglostyti, o kur ką suveržti.
Ir šioje situacijoje mano galimybės yra didesnės. Žinoma, vienas prezidentas, juo labiau esantis priešpriešoje su Seimu ir Vyriausybe, negali daug padaryti. Kitas dalykas - nesu bestuburis, bestuburiam akinių nebūtų daužę, dilgėlėm nebūtų plakę, Šiauliuose mūsų su Brazausku ir Stakvilevičiumi nebūtų bandę sprogdinti - atsitiktinumas išgelbėjo.
Kaip buvo?
Šiauliuose berods 1992 metais buvome susitikime su žmonėmis. Tada kažkam šovė į galvą mintis, eikim arčiau žmonių, paėmėm tą stalelį, mikrofoną ir atnešėm į aikštės vidurį; o po penkių minučių tenai - babach! Be to, buvo dūminiai užtaisai tarp žmonių, vienai moteriškei koja apdegė.
Žodžiu, visa tai mes esame pergyvenę ir kai kas tiesiai man buvo taikyta. Sakysim, mane tuometinė opozicija norėjo išnešti su krėslu iš posėdžio salės, kad būtų nutrauktas vieno nepatikusio opozicijai klausimo nagrinėjimas. Sakiau - pamėginkit. Žinoma, ėmiausi tam tikrų priemonių. Pirmą kartą paprašiau, kad ateitų apsauga, kad žiūrėtų, kas dedasi prezidiume, po to vienam pavaduotojui pasakiau, kad jam bus įjungtas šoninis mikrofonas - jei reikės, teks tęsti posėdį. Neatsimenu, koks tai buvo klausimas, bet konservatoriams jis buvo ypač netinkantis. Tokie grasinimai buvo porą kartų, bet aš jiems nepasidaviau. Taigi esu žmogus, kuris turi savo poziciją, kurio lengvai nepastumdysi. O Prezidentūroje reikia žmogaus, kuris nebūtų veikiamas milijonieriaus ar ko nors kito, kurio nestumdytų patarėjai - su manimi to nebus, turiu savo galvą ir savo liežuvį, o patarimų klausysiu įvairių, būtinai iš dviejų šaltinių, kad galima būtų pasirinkti geriausią sprendimą.
“Omni laiko” autorius S. Spurga pasiūlė įsivaizduoti, kad jūs esate prezidentas, o Algirdas Brazauskas - premjeras. Jūs pasikviečiate premjerą pas save ir jį pabarate dėl kokio nors netinkamo veiksmo. Pagal partinę liniją to negalima įsivaizduoti. Kaip klostytųsi jūsų santykiai su Brazausku?
Jie bus normalūs, kadangi mes visą laiką ginčijamės. Mūsų partija yra demokratiška, gal net per daug demokratiška, nė vienas sprendimas negimsta taip lengvai, kažkam kumščiu trenkus į stalą. Mes visą gyvenimą diskutuojame - todėl ir randame tinkamus, optimalius - nesakau, kad kiekvieną kartą - sprendimus. Todėl jei turėsiu ką pasakyti - pasakysiu, bet tai pasakysiu korektiškai, o ne per televiziją, kaip darydavo kai kurie.
Ir aš Brazauskui šį tą pasakydavau. Bet ar visi žinojo apie tai? O visko buvo. Man svarbu padaryti darbą, o ne propagandą iš to daryti. Man užtenka autoriteto ir svorio, kad to nedaryčiau pigiai - pasikviečiu vieną ar kitą ir viešai nuprausiu. Šito aš tikrai nedarysiu. Manau, kad aiškindamiesi galėsime sutarti dėl vienų ar kitų dalykų. Reikės - padarysime didesnį pasitarimą, bet mane reikia įtikinti, o neįtikins - darysiu taip, kaip manau aš. Taip buvo visą gyvenimą. Ir Griškevičiui tą galėdavau pasakyti, ir Landsbergiui.
Ar nebijote, kad bus kaip per praeitus rinkimus, kai socialdemokratų kandidatas buvo Vytenis Andriukaitis ir jis rinkimuose pasirodė nekaip? Ar nebijote panašaus finalo?
Esu žmogus vėtytas ir mėtytas ir nieko nebijau, gerbsiu Tautos valią ir nesiskųsiu Anglijos karalienei kaip konservatoriai, pralaimėję rinkimus.
Koks turėtų būti, jūsų nuomone, prezidentas?
Prezidentas turi būti moralinis autoritetas: sąžiningas, darbštus, skaidrus, neturintis korupcinių ar kitokių jį kompromituojančių ryšių. Prezidentas turi būti aktyvus, Konstitucijos suteiktomis priemonėmis sprendžiantis opiausias žmonių problemas. Prezidentas turi būti tolerantiškas, sugebantis išklausyti kiekvieną ir sutaikyti supriešintus žmones.
Valdas Adamkus - pats stipriausias varžovas Č. Juršėnui
Kaip jūs vertinate prieš mėnesį jūsų partijos išplatintą pareiškimą, kad Valdas Adamkus ilgai negyveno Lietuvoje ir nežino jos realijų. Ar tai nėra visos emigracijos vertinimas?
Šį pareiškimą rašiau ne aš - tai atitinka mano ankstesnį pasakymą, kad pas mus per daug demokratijos, kartais kairė nežino, ką daro dešinė. Tai tam tikra saviveikla, kurios pasitaiko visur.
Aš asmeniškai teigiamai vertinu visus kandidatus, jie visi lygiaverčiai mano varžovai, bet tas pareiškimas turėjo tą potekstę, kad ten, toli, už okeano, Lietuva atrodė kitaip. O mums ji buvo praeita, išvargta kartu su visais, pats esu iš kaimo ir žinau, kas buvo kolektyvizacija ir dekolektyvizacija. Šitai reikėjo išgyventi vyresniajai kartai ir tai aš kartu su ja išgyvenau - ir tą laikotarpį, ir šitą laikotarpį, todėl čia yra tam tikras mano stiprumas, todėl ir tie kaimo žmonės man artimi, aš juos suprantu.
Galima sakyti, kad jie suvokia - bet tie, kurie gyvena čia, taip pat Lietuvos žmonės niekuo neblogesni už tuos, kurie atvyko ir nori mums padėti. Jie užėmė daug postų - ir prie Brazausko emigrantams buvo suteikti tam tikri postai, ir jei bus jaunesnė emigrantų karta, jei jie atsiųs savo atstovų - panaudosim juos, kaip ir anksčiau Lietuva juos panaudojo, skirdama ambasadoriais ar į kitus postus. Taigi aš neskirstau lietuvių į vienokius ar kitokius.
Konservatoriai sako, kad V. Adamkų į rinkimus įviliojo socdemai, norėdami, kad jis pralaimėtų rinkimus ir taip prarastų įtaką politikoje. Kaip jūs vertinate tokią versiją?
Konservatoriai dažnai mūsų veiksmuose įžiūri ypatingus sugebėjimus, puikius apskaičiavimus, o kartais ir klastą. Tačiau šiuo atveju tenka nuvilti mūsų aršiausius oponentus. Tai nebuvo mūsų parengta šachmatų kombinacija. Tokią versiją dėsto konservatoriai, norėdami paaiškinti savo rinkėjams, kodėl jie neremia V. Adamkaus. Mes manome, kad prezidentas Valdas Adamkus yra pats stipriausias varžovas ir su juo mums teks susitikti ne tik pirmame, bet ir antrame rinkimų ture.
Pastaruoju metu pasigirdo Viktoro Uspakicho pasisakymų, kad Lietuvą gali valdyti tik geras rusas. Kaip jūs vertinate tokius teiginius?
Tai nekorektiška propaganda, švelniai tariant - persistengimas.
Bet jei toks žmogus tampa Lietuvos premjeru, o jūs - prezidentas...
Šitą situaciją nagrinėsime, kai aš būsiu prezidentas. Aš rasiu sprendimą.
Teigiama, kad EBSW istorija socialdemokratams yra tas pats, kas konservatoriams “Williams”. Ar nebijote, kad G. Petriko suėmimas pakenks jūsų rinkimų kampanijai?
Tai daugiau mėginimai nukreipti dėmesį nuo “Williams” skandalo. Kaip žinote, Seimo komisija, tyrusi “Mažeikių naftos” privatizavimo reikalus, jau baigia darbą. Objektyvaus tyrimo rezultatai nepalankūs to meto valdančiajai konservatorių partijai ir buvusiam valstybės vadovui. Tačiau nemanau, kad kiti klausimai neturėtų būti ištirti. Seimas jau sudarė komisiją ir EBSW veikla bus ištirta. Mums nėra ko slėpti, nes tai neturi jokio ryšio su LSDP. Mano rinkimų kampanijai apskritai tai negali pakenkti, kadangi su minėtu verslininku ir jo įmonėmis neturėjau nieko bendra. Esu visiems žinomas kaip skaidrus, nekorumpuotas politikas. O tiesą išsiaiškinti visuomet labai svarbu, tačiau to nereikėtų politizuoti.
Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad prezidento rinkimai - tai tik rengimasis Seimo rinkimams. Kokią naudą gali gauti socialdemokratai?
Klausimas, mano nuomone, suformuluotas nevisiškai tiksliai. Ne kokią naudą gali gauti socialdemokratai, o kokią naudą gali atnešti Lietuvai socialdemokratai. Pirmiausia stabilumą ir gerovės augimą. Valdžių nestabilumas labai pakenkė Lietuvai. Ūkis atsigavo ir žmonės atsitiesė tik sumaniai dirbant Algirdo Brazausko Vyriausybei. Žinoma, prezidento rinkimai, jų baigtis turės tam tikrą įtaką ir rinkimams rudenį. Tačiau negalima sutikti, kad prezidento rinkimai - tik kokia nors repeticija. Piliečiai visuomet gausiausiai dalyvaudavo ir didžiausią reikšmę skirdavo prezidento rinkimams. Prezidento ir Seimo rinkimai nėra tiesiogiai susiję ir žmonės tai gerai supranta. Antra vertus, treji rinkimai per tokį trumpą laiką iš tiesų yra didelis išbandymas politinėms partijoms, visai mūsų demokratinei sistemai. Silpnesnės partijos, bijodamos patrūkti, stengiasi koncentruoti savo jėgas rudeniui.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
