Viešumas, nuomonių įvairovė, galimybė jas išsakyti viešai, žodžio ir spaudos laisvė – tai tie banginiai, ant kurių paprastai stovi, atrodytų, toks šviesus demokratijos rūmas. Nuo to prasidėjo ir „perestroika“ Sovietų Sąjungoje, kurioje buvome pasiilgę atviresnio, tiesaus žodžio, galimybės kritikuoti valdžią ir sistemą, nenukenčiant nuo visur buvusios budrios saugumo akies.
Bet pasakykite: ar yra demokratijos ribos? „Liaudies valdžia“ – tai ne šiaip sau valdymo forma, kurioje nėra vietos autokratijai, diktatūrai, bet tai ir ne anarchija, nežabotas pliuralizmas, nekontroliuojama nuomonių raiška. Demokratija glaudžiai ribojasi su teisinės valstybės principais, įstatymo, daugumos valios viršenybe.
Atrodo, kad tai daugmaž visiems žinomi dėsniai. Gal būtų ir nereikėję šito diletantiško (suprask: ne specialisto, mėgėjo) „refreno“, tačiau vienas pastarųjų dienų Lietuvos gyvenimo įvykis verčia daryti kai kurias išvadas.
Teismas nerado nusikaltimo sudėties Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio per televiziją išsakytoje frazėje, kad „kaip dabar aiškėja, savi šaudė į savus“. Šitaip politikas kalbėjo apie sovietinės kariuomenės vykdytas žudynes atmintiną Sausio 13-ąją.
Anot Vilniaus I-ojo apylinkės teismo, tai nebuvo sovietinės agresijos neigimas, už ką įstatymu numatyta atsakomybė, o tik savo nuomonės išreiškimas. Esą A.Paleckis tai ne tvirtino, o tik darė prielaidą.
Teismo sprendimą lėmė ne tik „frontininko“ pakviesti liudininkai, kurių atsakomybė taip pat yra apibrėžta įstatymais, miglotos ekspertų išvados, bet ir Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktarės, docentės Dalios Satkauskytės ikiteisminiame tyrime pateiktas semiotinis paaiškinimas, kad kaltinamojo frazėje nėra vienareikšmiškumo, kaip ir sovietinės agresijos neigimo.
Pas mus nepriimta, kad ginčytume teismų nuosprendžius. Galima dėl jų diskutuoti, patarti, rekomenduoti, tačiau teisėjas – kone šventas valstybės asmuo. 109 Konstitucijos straipsnis be išlygų sako, kad „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“.
Bet yra formalus teisingumas, kai Temidė iš tiesų aklinai užsiriša akis ir net nenori matyti bei nujausti, kaip į sprendimą reaguos visuomenė, nukentėjusių artimieji, kokį rezonansą sukels šis nuosprendis ir kaip jis atsilieps valstybės prestižui.
Kokiam teisingumui pasitarnavo teisėjas, išteisinęs A.Paleckį, jeigu jo paskelbtas verdiktas lyg ietis skaudžiu įžeidimu smigo į 14-kos žuvusių tą Sausio 13-osios naktį artimųjų širdis, paniekino daugiau kaip 600 sužeistų, likusių 124 invalidais, visų nukentėjusių, tų dienų dalyvių, laisvės gynėjų atminimą?
Ginčyti vieno teismo sprendimą, ačiū Dievui, galima apeliuojant į kitą teismą. Tačiau net ir pasiduodami teisminio aklumo madai, negalime nepastebėti, kiek tokie nuosprendžiai atneša žalos Lietuvai. Po jo paskelbimo sausio 18 d. iš Rytų propagandos fronto plūstelėjo džiugesio banga.
Kremliaus kontroliuojama spauda, visokie veikėjai, šovinistiškai nusiteikę portalai negalėjo nuslėpti pasitenkinimo, kad „tiesos valanda išmušė“, ir dabar pasaulis sužinojo, kad jokios SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvą nebuvo, o Sąjūdžio apginkluoti „savi šaudė į savus“, kad apšmeižtų šlovinguosius elitinius sovietinės kariuomenės būrius „Alfa“, „Smerč“, OMON ar dar kokius...
Esą nebuvo ir „jedinstvenininkų“, o tik savanoriai draugovininkai iš įmonių ir gamyklų, kurie „palaikė tvarką“ užgrobtuose LRT rūmuose. Šaudymus į savus neva organizavo Sąjūdis, kad galėtų suversti kaltę konstitucinę tvarką ginančiai armijai. Randamas ir konkretus kaltininkas – V.Landsbergis, kurį, beje, ypač papiktino, kad teismas, išteisindamas A.Paleckį, rėmėsi V.Petkevičiaus knyga „Durnių laivas“, kurią Aukščiausiasis Teismas pripažino šmeižikiška.
Tiesa, kai vyko šis teismo procesas, dar nebuvo įstatymo dėl atsakomybės už sovietinės agresijos ir okupacijos neigimą, o ir pats knygos autorius netrukus iškeliavo Anapilin. Bet dabar teismas negalėjo nežinoti tos aplinkybės...
Kur buvęs kur nebuvęs, tuoj pat po šio sprendimo galvą iškišo ir buvęs Šiaurės miestelio karinės įgulos vadas Vladimiras Uschopčikas. Jis neslėpė džiaugsmo, kad esą Lietuvos teismas pripažino, jog Sausio 13-ąją Vilniuje „savi šaudė į savus“, ir „atsirado žmogus – lietuvis pagal tautybę, kuris išsklaidė sukurtą mitą, jog sovietų kariuomenė tą 1991-ųjų sausį bandė užgrobti valdžią Lietuvoje“.
Dabar V.Uschopčikas galįs vaikščioti aukštai iškėlęs galvą po Minsko gatves. Tiesa, savo interviu vienai Rusijos naujienų agentūrai generolas nesusilaiko nepagrasinęs: „Tuomet mes galėjome įvesti tvarką lengvai, greitai ir darniai. Jeigu mūsų mentalitetas būtų buvęs kitoks, ten būtume įvedę tokią tvarką, kad jie... Bet juk to mes nepadarėme“.
Buvęs sovietinės divizijos vadas Vilniuje tvirtina, kad „Paleckio byla“ gali turėti įtakos Lietuvos reikalavimams išduoti Sausio 13-osios įvykių iniciatorius – kelias dešimtis žmonių. „Dabar reikalauti išduoti Uschopčiką Lietuvai nėra būtinybės“, - žvaliai nusiteikęs sakė atsargos generolas, kuris, grįžęs į Minską, A.Lukašenkos 2000 m. buvo paskirtas Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju, dabar yra išėjęs į pensiją.
2010-ųjų vasario pabaigoje Lietuvos generalinė prokuratūra pranešė, kad Baltarusijos kolegos apklausė įtariamąjį Sausio 13-osios byloje V. Uschopčiką, ir gauti duomenys leido keisti nusikalstamų veikų kvalifikaciją pagal nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų taisyklę.
Dabar teisti V. Uschopčiko netrukdo senatis, nes atsirado galimybė tęsti baudžiamąjį procesą prieš asmenis, 1990-1991 metais užėmusius aukštus postus tuometinėje Sovietų Sąjungos karinėje vadovybėje ir priėmusius sprendimus dėl karinės jėgos panaudojimo prieš civilius Lietuvos gyventojus. Tiesa, Lietuvos prokurorai tada sakė, kad dar anksti kalbėti apie galimybę už akių Lietuvoje teisti įtariamąjį.
Tarsi jausdamas Lietuvos teisėsaugos neryžtingumą, generolas Rusijos laikraščiui „Vzgliad“ išsakė savo nuomonę dėl kito įtariamojo tragiškuose Sausio 13-osios įvykiuose, savo bičiulio Michailo Golovatovo sulaikymo ir greito paleidimo Austrijoje. „Šis karininkas vykdė įsakymą, buvo ištikimas priesaikai. 1991 m. mes visi vykdėme įsakymą, kurį davė aukščiausiasis vadas. Aš žinau, kad jie įsakymą vykdė labai korektiškai, be šaudmenų“, - teigė V.Uschopčikas.
Baltarusijos opozicijos veikėjas, žinomas filologas Aleksandras Feduta pernai rugpjūtį retoriškai klausė, ar Vilniaus sprendimas suteikti Minskui žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio bankų sąskaitų duomenis (po to Minsko teismo sprendimu jis buvo įkalintas) nėra susijęs su Lietuvos siekiu, kad jai būtų išduotas įtariamasis Sausio 13-osios byloje V.Uschopčikas. Kas gali paneigti, kad po A.Paleckio išteisinimo visi 23 įtariamieji Sausio 13-osios byloje vėl pakels galvas ir skleis valstybę juodinantį melą...
O paskui savo eilės sulauks sovietinės okupacijos neigėjai, į gatves išeis mūsų nepriklausomybės priešininkai, turintys „savo nuomonę“ apie 1939-1940-uosius, po to – pagal mažai tikėtiną juodąjį mūsų valstybės scenarijų – kažkur nuo Lydos pro lenkų autonomiją Lietuvos sieną kirs tankai su raudonosiomis žvaigždėmis...
