Jolanta Kryževičienė, LRT Kultūros laida „Naktinis ekspresas“, LRT.lt
Šiuo metu Europos teatralai turi įrodinėti savo reikalingumą ir dėl to jie imasi ekstremalių kraštutinumų, tvirtina režisierius Cezaris Graužinis. Jis taip pat teigia, kad visoje Europos Sąjungoje vyrauja nematomas cenzūros mechanizmas, kuris atrenka, kuriomis temomis teatralai gali kurti, o kuriomis – ne.
„Pastebiu, kad meno finansavimo sistemoje veikia stabilus, nematomas, beveik neapčiuopiamas cenzūros mechanizmas. Dabar cenzūrą galėčiau pavadinti politiškai korektiška“, – sako režisierius.
– Kai buvo atidaromas „Menų spaustuvės“ sezonas, Jūs, linkėdamas įvairių dalykų, pirmiausia pasakėte, kad nesivaikykite kiekybės, nes kartais kiekybė nevirsta kokybe. Ar šiandien teatrui kokybė yra ypač svarbi ar net svarbiausia problema? Kodėl tai akcentavote?
– „Menų spaustuvės“ sezono atidaryme tai pasakiau, nes puikiai suvokiu sunkią „Menų spaustuvės“ padėtį. Ji yra vienintelis kultūrinis židinys, fabrikas, kuris pasimetęs tarp dviejų funkcijų.
Viena labai svarbi funkcija – suteikti aikštelę jaunoms teatro, šokėjų trupėms debiutuoti. Ši funkcija paskui lemia kitą funkciją. Kai trupės sėkmingai debiutuoja ir kuria toliau, ten [„Menų spaustuvėje“ – LRT.lt] jų vis daugėja, o „Menų spaustuvė“ yra viena vienintelė tokia bent jau Vilniuje.
– Jei kalbėtume šiek tiek plačiau, kiek dabar matote Lietuvos teatro? Ir grįžtu prie klausimo apie kokybę. Ar turite įdomių pastebėjimų?
– Tema apie kokybę man nėra pati įdomiausia, nes kokybė priklauso nuo darbo sąlygų ir įkvėpimo.
– O kas Jums įdomu Lietuvos teatre?
– Truputėlį ironiją kelia bendri procesai Europoje. Žinoma, Lietuvos teatras niekur nuo to nepabėga. Čia vyksta tie patys dalykai.
– Ką turite galvoje?
– Bent jau Europoje dabar teatralai – teatro žmonės, menininkai – turi labai didelį rūpestį įrodyti, kad teatras yra reikalingas kaip menas visuomenei. Labai dažnai vadinamųjų tarptautinio lygio intelektualų lūpose pasigirsta šūkių, kad tai labai brangus menas. Politikai irgi labai dažnai viešumoje neišdrįsta pasakyti, kad teatro nereikia, bet tarpusavyje, manau, dažnai pasamprotauja.
Teatro žmonės yra priversti įrodyti, kad teatras yra svarbus menas, svarbi veikla visuomenėje, bet kurioje valstybėje. Dėl to jie imasi ekstremalių kraštutinumų. Viena ekstremali teatralų linija yra vadinamasis komercinis teatras, patenkinantis primityvų atsipalaidavimo poreikį.
Jis labai dažnai nesusijęs su valstybe ir tokio teatro etika – „kuo blogiau, tuo geriau“. Jis kopijuoja komercinę televiziją. Ateini po sunkios darbo dienos, išgeri šampano, pasėdi, pažiūri kokią komediją, kur koks nors žulikas apgaudinėja kitą žuliką arba kažkas apgaudinėja savo žmoną, ir galvoji: „Koks niekšelis“, „Aš irgi toks pats“ arba „Aš gudresnis. Kokie visi idiotai.“
Aš tokį teatrą vadinu dvasine tarša.
– Bet tokio teatro nereikia išlaikyti. Politikai gali būti ramūs, nes nėra išlaidų. Teatras pats sėkmingai užsidirba. Bent jau Lietuvoje yra privačių teatrų, kurie tokias komedijas transliuoja visai Lietuvai.
– Kodėl tik privačių? Nacionalinis dramos teatras kurį laiką buvo virtęs tokiu teatru. Tai nesena istorija, visi apie tai žino.
Kalbant apie kitą kraštutinumą, radikalią liniją, siekiant įrodyti, kad teatras yra reikalingas šiuolaikiniam žmogui, egzistuoja, pavadinkim, rimtasis teatras. Tai teatralai, kurie laiko save menininkais ir kuria apie socialines problemas. Neva, kalbėdami apie socialines problemas, jie tampa labai reikšmingi. Neva žmonės tikrai tada ateis jų žiūrėti, valstybė, įvairūs fondai finansuos, nes „Mes šnekame apie labai svarbias, visiems rūpimas problemas“.
Man ironiją kelia tai, kad toks teatras įkvėpimo semiasi iš masinės informacijos priemonių. Jis ima iš interneto, laikraščių ar televizijos karštas temas ir daro spektaklius. Iš karto pastebiu, kad ta kūryba vyksta tokiame padėvėtų drabužių parduotuvės lygmenyje.
Visa tai, kas jau yra išgromuliuota, apie ką žmonės jau gerai žino (jie nekvaili, persisotinę informacija). Teatras, kaip šuniukas, bėga iš paskos ir viauksi „mes irgi pašnekėsim ta labai svarbia tema“.
– Ar nėra taip, kad ta vienadienė informacija, kuri duoda peno teatrui, suteikia jam pagrindą giliau apmąstyti. Bertoldas Brechtas pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ irgi parašė, galvodamas apie karo situaciją. Galbūt kažkokiuose aštriuose politiniuose debatuose gimsta apmąstymai apie žmogaus likimą?
– Paminėjote politiką. Man labai smagu mąstyti apie politinį teatrą, nes jis tampa vis politiškesnis ir politiškesnis. Europoje dabar vyrauja mada, kad politinis teatras yra gerai.
Su didele ironija turiu pastebėti, kad teatralai iš prigimties yra patys didžiausi oportunistai. Jie visada taikosi. Pažiūrėkite, Williamas Shakespeare`as taikėsi prie karališkos šeimos skonio, rašydamas vieną arba kitą dramą. Moliere`as truputėlį pasišaipydavo, bet buvo visiškai lojalus savo geradėjams. Bet teatralas, skelbiantis politines idėjas rimtu veidu... Aš niekada tokiu žmogumi nepatikėsiu, nes teatralą išlaiko visuomenė ir vienaip ar kitaip jis nuo jos priklauso. Man toks teatras žavesio nekelia.
– Noriu Jus grąžinti prie Jūsų išsakyto teiginio, kuris man pasirodė baugus, kad Europoje teatras yra stumiamas į kampą ir yra pavojus teatrui išnykti, nes teatro reikalingumą žmonės turi įrodinėti. Ar galite pakomentuoti plačiau? Dabar gyvenate Graikijoje, bet teko dirbti ir Suomijos, Švedijos teatruose. Ar ir šių šalių situacija tokia pati?
– Na, iš esmės visur vyksta tas pats procesas. Kai kuriose šalyse greičiau, kai kuriose lėčiau. Galima kalbėti apie cenzūrą.
– Ką turite galvoje?
– Cenzūrą Europos Sąjungoje.
– Cenzūrą kam?
– Menui. Temoms. Tikrai nesakau, kad yra susikūrę, kaip tarybiniais primityviais laikais, cenzorių komitetai ar kas nors atsakingas už turinį. Pastebiu, kad meno finansavimo sistemoje veikia stabilus, nematomas, beveik neapčiuopiamas cenzūros mechanizmas. Dabar cenzūrą galėčiau pavadinti politiškai korektiška.
– Tai reiškia, kad vienos temos remiamos, o kitos ne?
– Taip. Labai gerai gali matyti, kokie yra kultūros fondų prioritetai. Jie labai dažnai tuos prioritetus paskelbia. Menininkas, norėdamas gauti pinigų, privalo save cenzūruoti. Jis žino, kad, jei pasiūlys tam tikrų idėjų, tikrai negaus finansavimo.
– Ar jaučiate tokias pagrindines temas?
– Nenorėčiau apie tai šnekėti.
– Jos pavojingos?
– Man tiesiog tai nėra labai svarbu.
– Nesistengiate patekti į tą srautą?
– Aš esu labai prašmatnioje pozicijoje. Man, atvirai sakant, nusispjauti į politinį teatrą. Į socialines problemas iš esmės taip pat. Mane domina su religija, metafizika susiję dalykai, poezija, gamtos ir dvasios ekologija. Nemanau, kad šie dalykai bus kam nors įdomūs ir pavojingi.