Kai artimieji nusigręžia, o valstybės parama skiriama tik motyvuotiems.
45-erių metų Vaida A. negali sulaikyti ašarų dėl jų šeimą prislėgusios nelaimės. Po kelių mėnesių jos jaunėlis sūnus 24 m. P. grįžta iš bausmės atlikimo vietos, bet jo išėjimas į laisvę neteikia motinai džiaugsmo. Jaunas vyras neturi namų, į kuriuos galėtų sugrįžti.
Namuose nebėra vietos
Šita istorija nebūtų išėjusi į viešumą, jei kelių vaikų motiną, tvarkingą žmoną ir darbovietėje priekaištų neturinčią moterį nekankintų kaltės ir bejėgiškumo jausmas, daugiau nei metus ramybės neduodantis klausimas: kur prisiglaus jos sūnus, nes trijų kambarių bute, jo buvusiuose namuose, jam nebėra vietos. Pažįstami ir giminaičiai pirmiausia tėvų klaus, kodėl jų namuose neatsiranda vietos sūnui. Tačiau nei pažįstami, nei giminaičiai nežino visos skaudžios tiesos apie suklupusį jauną vyrą.
Anot moters, neviltis pradėjo didėti, kai ji ėmė ieškoti sūnui laikinos gyvenimo vietos, o jos neatsirado. „Buvau girdėjusi apie vienuolių globojamą Pakutuvėnų broliją – Susitaikinimo sodybą Plungės rajone. Tai tokia vieta, į kurią priimami buvę narkomanai ir alkoholikai, žmonės, atstumti artimųjų, tačiau norintys pradėti gyvenimą iš naujo. Turėjau vilties, kad sūnus ten pateks. Prieš pusmetį skambinausi, iš anksto tariausi, tada žadėjo jį priimti, jei kelias savaites nevartos narkotikų,“ - guodėsi Vaida. Tačiau dabar situacija kitokia. Ji skambino prieš kelias savaites ir išgirdo pritrenkiančią žinią – sodyba laikinai veiklą stabdo. „Kai paskambinau į Pakutuvėnų parapiją, atsiliepė sesuo Virginija. Vienuolė pareiškė, jog šią vasarą „Susitaikinimo sodybos“ veikla yra nutraukiama“, - sakė Vaida A.
Prieš savaitę „Šiaulių naujienose“ ji perskaitė dar vieną pribloškiančią naujieną – apie situaciją Šiaulių priklausomybės ligų centre. Anot moters, ji daug tikėjosi iš direktoriaus Elmanto Zeverto, bet sužinojusi, kad ligoninėje jis dirba keturių gydytojų krūviu, yra patyręs širdies infarktą, nutarė nebetrukdyti jo su savo bėdomis.
„Tiesą sakant, aš net nežinau, ar mano sūnus norės gydytis?“ – prisipažįsta nelaiminga kalinio narkomano motina.
Įjunko į kvaišalus
Vaida A. pasakojo, kad nuo vaikystės jos jaunėlis sūnus buvęs kaip „grūšia ant lazdyno“: savo būdo silpnybėmis nepanašus nei į tėvus, nei į seserį, nei, apskritai, į ką nors giminėje. Būdamas vaikas jau lįsdavo į tėvų pinigines, būdamas moksleivis tuštindavo tėvų barą, kažkokiems „saviems reikalams“ išleisdavo būreliams skirtus pinigus. Vėjais paleido ne vieną savo talentą. Tėvas drausmino jį diržu, sesuo už tokį elgesį niekino, senelė viską atleido, ji, motina, – prie visų prisitaikydama tylėjo. Sūnus klimpo toliau – nebelankė mokyklos, nepareidavo namo, vagiliavo, atgailavo, melavo.
Paskui, matyt, įjunko į kvaišalus. „Kada tai atsitiko – sunku pasakyti, - teigia moteris. – Matydavome jo apsiblaususias akis, ką kalba – nesuprasi, nuo jo nesklisdavo alkoholio kvapas. Buvo baisu...“
Paskui iš namų pradėjo dingti ir pinigai, ir vertingesni daiktai. Sūnus namuose nebegyveno, o jei atsirasdavo – tai arba pats dingdavo ką nors pavogęs, arba tėvas išgindavo. Tapo agresyvus, yra ne kartą susistumdęs su tėvu, grasinęs jam. Šis ir užtrenkė duris sūnui galutinai.
Moteris sako, kad sūnus už vagystes ir sukčiavimus buvo nuteistas, beveik metus kali. Po kelių mėnesių grįžta ir neturi kur pareiti.
Grasina ir mamai, ir močiutei
„Nelaimė yra ta, kad, atrodo, jis savo įpročių nemetė, - teigia moteris. – Turime įtarimų, kad ir įkalinimo vietoje vartoja kvaišalus, nes kiekvieną kartą paskambinęs prašo atsiųsti pinigų ir vis didesnių sumų, jeigu atsisakai – gąsdina ir grasina.“
Vaida keliomis sūnaus istorijomis patikėjusi, nusiuntė pinigų, kai, neva, iš jo pavogė batus ir striukę, tačiau „vagystės“ nesiliovė. Iš sūnaus vogdavo ir vogdavo, pinigų jam reikėjo ir reikėjo. Vėliau išsiaiškino, kad pinigus nelaimingam anūkui siųsdavo ir jos senutė mama, kad jis tuo pačiu metu prašydavęs pinigų iš motinos ir senelės, šiurpindamas pastarąją daug baisesnėmis istorijomis. Motinai jis sakydavo, kad jį apvogę, senelei – kad yra reketuojamas, kiti kalintieji žada su juo susidoroti.
Tėvui sūnus niekuomet neskambino, tėvas su juo atsisakė bendrauti prieš sūnui patenkant į koloniją.
Artėjant išleidimo laikui, jaunas vyras tapo agresyvesnis. Pasak Vaidos, tikriausiai dėl to, kad jam į namus nėra galimybės sugrįžti. Jos ir močiutės pasiūlymo apsigyventi kokioje nors panašaus likimo žmonių bendruomenėje jis net nesiklauso. „Aš nevartoju jokių narkotikų ir į jokią prieglaudą neisiu!“ - kartais įžūliai atšauna.
Susigriovė gyvenimą silpnavališkumu
Taigi, nelaimė – kaip ir ant delno. Jaunas vyras grįžęs į tėvų namus – vėl vogtų, kad turėtų už ką nusipirkti kvaišalų, o apkvaišęs trumpintų namiškių gyvenimą, gadintų sveikatą.
„Apie parėjimą į namus negali būti nė kalbos, - sako Vaida. – Jam jau užtrenkė duris tėvas. Kartu su mumis gyvena pasiligojusi mano mama, jai greitai 80 metų. Maža to, mūsų duktė skiriasi su vyru ir gali vieną dieną pareiti su anūkėle. Kur mes visi sutilptume, net jei grįžęs iš įkalinimo vietos mūsų sūnus elgtųsi kaip žmogus? Tačiau tai kitas klausimas...“
Tačiau motinos širdis srūva krauju, nes moteris supranta, kad sūnui reikalinga pagalba išsivaduojant iš kvaišalų priklausomybės, grįžtant į gyvenimą. Tik kaip tą pagalbą jis gaus ir iš ko, kad šiuo metu neturi net kur prisiglausti? Kur jis eis? „Aš suprantu savo vyrą, kuris gėdydamasis savo sūnaus elgesio, jo nepriims, savo dukrą, kurios geriausios draugės rankinė buvo ištuštinta mūsų namuose, suprantu savo motinos meilę, ji sunkiai serga ir jau žiūri Dievui į akis, bet sau už tai, kad negaliu padėti savo vaikui – niekada neatleisiu.“
Moteris sako, kad taip nesikankintų, jei jos sūnus vaikystėje būtų buvęs grubus, storžievis, nepaslankus. Priešingai: jis buvo švelnus, paslaugus, visų draugas, be to, apdovanotas tokiais talentais, kad galėjo tapti garbingu žinomu žmogumi. Kokie tie talentai – motina neatskleidžia, nenori, kad iš pasakojimo jos sūnų pažintų buvę mokytojai. „Ne vagystės, žinoma. Jis susigriovė savo gyvenimą silpnavališkumu“, - liūdnai taria motina.
Socialinė parama tik motyvuotiems
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus Socialinių paslaugų poskyrio vedėja
Aušra Gailiūnienė tikina, jog bausmę atlikęs ir į laisvę išėjęs žmogus nėra išmetamas į gatvę. „Kalinys gali kreiptis į Socialinės paramos skyrių ir parašyti prašymą dėl laikino apgyvendinimo, maitinimo ir asmens dokumentų sutvarkymo, jeigu, tarkim, pametė tapatybės kortelę ar pasą“, - sako A. Gailiūnienė. Pasak poskyrio vedėjos, kalinys privalo iš karto eiti į Darbo biržą ir užsiregistruoti. Nuo tos pačios dienos jam bus paskirta socialinė pašalpa, kurią skiria socialinių paslaugų poskyris.
Socialinių paslaugų centro Lakino apgyvendinimo tarnybos socialinė darbuotoja Natalija Buligina sako, jog benamis kalinys, kuriam išduotas siuntimas iš Socialinių paslaugų poskyrio Paramos teikimo komisijos, turi kreiptis į Laikino apgyvendinimo tarnybą.
„Su siuntimu atvykęs žmogus laikinai apgyvendinamas specialiuose kambariuose. Į mažiausią kambarį telpa iki 2 ir daugiau gyventojų“, - teigia N. Buligina. Anot socialinės darbuotojos, benamiai kaliniai turi teisę gauti ir maitinimą.
Kiek laiko kalinys gali gyventi paskirtame būste? „Kaliniai gyvena tol, kol išsinuomoja butą ar kambarį bendrabutyje, įsidarbina. „Maksimalus apgyvendinimo laikotarpis iki pusės metų“, - kalbėjo soc. darbuotoja Natalija Buligina.
O kas toliau, jeigu kalinys nesugeba įsidarbinti ar nesusiranda išsinuomoti gyvenamo būsto? „Negalvokite, jog mes išmetame žmogų į gatvę“, - atsakė N. Buligina ir pridūrė: „Per pusę metų dauguma kalinių sugeba ir darbą susirasti, ir išsinuomoti gyvenamą būstą“.
Laikino apgyvendinimo tarnybos darbuotoja tvirtino, kad su benamiais kaliniais yra dirbama. „Padedame žmogui sutvarkyti asmens dokumentus, jeigu reikia medicininės apžiūros ar psichologo pagalbos, padedame užsiregistruoti“, - aiškino Natalija Buligina.
Natalija Buligina ir Aušra Gailiūnienė teigia, kad pagalba suteikiama tik motyvuotiems kaliniams, kurie nori pakeisti savo gyvenimą. „Žinote, jeigu artimieji išsižadėjo, o Socialinių paslaugų centras tiesia pagalbos ranką, tačiau nėra noro ir motyvacijos, turbūt jau niekas negali padėti“, - mąsto socialinė darbuotoja N. Buligina.
