Ar užtenka Rasai 24 valandų paroje, kad pasirūpintų ir šeimyna, ir parduodamais nekilnojamojo turto objektais, kurių vertė paprastai siekia šešiaženkles sumas?
Kokia sėkmės paslaptis ir ar įmanoma suderinti karjerą su asmeniniu gyvenimu, naujienų portalui tv3.lt papasakojo pati Rasa.
Ilgus metus dirbo kriminalinėje policijoje
„Kai patys save vertiname, paprastai neįsivardijame, kad esame stiprūs – tiesiog dirbame savo darbus, einame savo keliu nemąstydami apie tai, kokie esame ar kaip atrodome kitiems. Apie tai, ar mes stiprūs, dažniausiai kalba kiti. Jokių kaukių neturiu, grįžusi po darbų netampu į pagalvę verkiančia Rasa. Jokios kaukės ilgai negalioja, o melas, anksčiau ar vėliau, išlenda pačiomis bjauriausiomis formomis.
Eiti tvirtai per gyvenimą išmokau tada, kai pradėjau galvoti apie skyrybas su pirmuoju vyru. Tada mano mažąjam vaikui buvo vos dveji, o aš aiškiai žinojau, kad laikas pačiai pasirūpinti savimi ir dviem berniukais.
Tuo metu aš dirbau kriminalinėje policijoje ir supratau, kad iš to niekaip nepragyvensiu, todėl turiu imtis kitų darbų.
Darbas nekilnojamojo turto srityje atsirado netikėtai, susidėliojus daugybei aplinkybių. Patekau į tą karuselę ir supratau, kad tai yra ta sritis, kurioje puikiai galiu save realizuoti ir gerai jaustis.
Iš pradžių sau kėliau tikslus pasiekti vienokią ar kitokią apyvartą, o kai pralenkiau savo užmojus, supratau, kad čia ir yra mano vieta. Dar pirmaisiais darbo metais nekilnojamojo turto srityje aš išvykau į pasaulinius mokymus Lisabonoje – mane apsupo tokia aplinka, iš kurios nebenorėjau išeiti.“
Moteris prisimena, kad net po dukrytės gimimo nė kiek nebuvo atitrūkusi nuo nekilnojamojo turto darbų. Šis darbas tiek įtraukia, kad negali ir nenori sau leisti atsipalaiduoti. Vis tik susitarimas vakare ir per atostogas atsiriboti nuo darbų mūsų šeimai labai padeda.“
Svajojo tapti policininke
Rasa neslepia – nors tardytojos darbas ją itin sustiprino kaip asmenybę, kurios taip paprastai neveikia klientų raudos ir manipuliacijos, vis tik dirbti nuolatiniame negatyve buvo per sunku. „Manęs neveikia jautrios istorijos ir klientų manipuliacijos.
Kartais pasitaiko ir dabar tokių atvejų, kai klientai bando manipuliuoti, tačiau aš į tokius dalykus išvis nereaguoju, nesiveliu į jokias ilgas diskusijas, vertinu dokumentus, rašytinius susitarimus.
Pareigūne tapti svajojau nuo vaikystės. Aš norėjau atkurti taiką, mane žavėjo amerikietiški filmai. Kai pradėjau dirbti, norėjau globaliai išspręsti daugybę rūpesčių ir problemų, tačiau šioje vietoje pareigūnas tėra mažytis sraigtelis visoje sistemoje.
Galų gale, nuolatinis negatyvas veikė neigiamai, finansinis atlygis taip pat neatitiko norų ir lūkesčių. Štai nekilnojamojo turto srityje viskas kitaip – čia daug grožio, estetikos, malonių emocijų.“
Dirba ir su garsenybėmis
Moteris atvira – tarp jos klientų ne vienas gerai žinomas žmogus. „Ne vienas žinomas žmogus renkasi savo turto pardavimą patikėti man, tačiau Lietuvoje, kur žinomi žmonės nėra išaukštinami kaip JAV, vien kad turtas yra žinomo žmogaus, jo kaina nekyla, pardavimo metu neviešiname, jog tai šio asmens namas ar butas.
Nors Lietuvoje nepasirašomos konfidencialumo sutartys, savaime aišku, jokie asmeniškumai nenuteka žiniasklaidai. Taip pat niekada neprašau viešų rekomendacijų, nes klientai man sumoka už padarytą darbą, o naudotis kitų žinomumu, man atrodo būtų neetiška.
Dažnai tenka pardavinėti dar žmonėms gyvenant pardavinėjamuose namuose, tad prieš apžiūrą man tenka paslėpti nuotraukas, ar išskirtinius apdovanojimus iš kurių suprastų pirkėjai kieno tai namai.“
Iš darbo valstybės tarnyboje – vien geri prisiminimai
Paklausta, ar dirbant sudėtingą darbą nebuvo pavojingų sveikatai ar net gyvybei atvejų, moteris tikina, esą patys nusikaltėliai žino, kam gali grasinti, kuris iš darbuotojų yra pažeidžiamas.
„Persekiojimų ir baimių nebuvo – nusikaltėliai gerai žino, kam gali grasinti ir kas yra labiausiai pažeidžiamas.
Prisimenu, net namuose grįžusi pasakodavau, kad atliekant apklausas Lukiškių kalėjime visi labai malonūs, mandagūs. Mes vesdavome ikiteisminius tyrimus ir nusikaltėliai žinojo, kad nuo mūsų priklauso vedamas ikiteisminis tyrimas, tad bet koks jų iššaukiantis elgesys būtų įrašytas prie jų charakteristikos.“
Į keliones – su vos gimusia dukryte
Šiuo metu moteris laimę kuria su antruoju vyru. Kartu jiedu augina net keturis vaikus. Namuose, kaip sako pašnekovė, nesibaigiantis šurmulys, mat vaikų amžius – nuo 14-metės paauglės iš pirmūjų vyro santykių iki vienerių metukų pagrandukės.
„Antrą šeimą sukūriau praėjus metams po skyrybų. Pirmasis vyras mane išmokino užaugti, pakliuvusi į sudėtingas situacijas aš sugebėjau atsispirti nuo jų.
Dabar su šeima išgyvename labai gražų periodą – namuose vakarais pamirštame darbus ir būname visi kartu, o kai vaikai sumiega ateina metas mano ir vyro laikui. Turime rutiną, vaikai jau pakankamai savarankiški, kad nuvažiuotų į mokyklas, pasirūpintų savimi.
Mūsų šeimą stiprina ir požiūris į keliones bei laisvalaikį. Mes labai mėgstame keliauti. „Kai mažylei buvo vos penkios savaitės, su ja keliavome į Provansą – buvo labai patogus laikas, ji tik valgė ir miegojo“, – šypsosi moteris.
Paklausta, ar drąsu keliauti su tokia mažyle po pasaulį, ji tik šypteli ir žeria patarimus mamoms: „Mums svarbiausia – mūsų ir vaikų saugumas kelionių metu. Kelionių metu neiname į barus, kur galima susidurti su išgėrusiais žmonėmis, nepaliekame vaikų vienų viešbučiuose arba gatvėje, visada turime sveikatos draudimus. Dėl patogumo nesirenkame naktinių skrydžių.
Mano kartos žmonės visada troško keliauti – vos sulaukiau pilnametystės, jau norėjau kelti sparnus, todėl dabar labai noriu galimybę keliauti padovanoti vaikams, kol jie yra vaikai, kad užaugę galėtų mokytis, dirbti ir siekti kitų tikslų. Viliuosi, kad svarbiausias jų prioritetas bus geri mokslo rezultatai bei stipri emocinė sveikata.“
Laisvalaikiu Rasa gamina prancūziškus desertus-vaisius pagal Cedrico Groleto (Prancūzijos šefo) receptus. „Tai buvo itin didelė ir vertinga investicija – aš įvaldžiau prancūzišką techniką ir dabar jau tikrai galiu džiaugtis, kad pavyksta puikus rezultatas.“
