Pats J. Butnorius sako, kad nors atrodo, kad tai dar mažas laiko tarpas, per tuos metus teko nuveikti ir patirti itin daug gražių dalykų. Labiausiai Juozą džiugina, kad per juos netrūko pokyčių.
Pirmąjį pasimatymą vyras vadina itin vykusiu, todėl kad vos praėjus kelioms savaitėms jis Gražinai pasipiršo pirmą kartą. „Pirmojo pasimatymo turbūt neįmanoma pamiršt, nors ir nuo jo prabėgo labai daug laiko. Kartais mes su žmona sėdėdami kartu prisimename pirmąsias akimirkas, momentus, kai vienas kitą pamatėme ir kaip viskas rutuliojosi iki dabar“, – šypteli jis.
„Pas mus visi pirmieji kartai buvo vykę, ir, galima net sakyti, pagal vadovėlį, kaip įprasta – susitinki, būni kartu, įsimyli vienas kitą, piršlybos, vestuvės, o po jų vaikai. Viskas taip, kaip turėjo būti. Pati pradžia mūsų buvo labai faina.
Aš atsimenu, kad nuo pat pirmų akimirkų žinojau, kad su ja noriu praleisti savo visą likusį gyvenimą, – sako vyras. – Pirmą kartą savo žmonai pasipiršau po 3 savaičių buvimo kartu nuo pažinties. Aišku, kitą dieną nusprendėme, kad dar truputėlį pagyvensime ir jei bus lemta, viskas nebus taip spontaniška. Antrą kartą pasipiršau praėjus 10 mėnesių – taip ir gyvename.“
Pats Juozas sako, kad jei reikėtų išskirti, kas labiausiai jį žavi iš žmonos, galėtų sugalvoti tik vieną dalyką.
„Yra viena savybė – ji tobula, – juokiasi vyras. – Iš visų pusių. Aišku, nebūna namų be dūmų – visada būna kivirčų, nuomonių nesutapimų, bet visame kame šeimoje labai reikalingas žmogus, šeimos židinio saugotojas. Jis prižiūri vaikus, jam rūpi namai, o ne tik kažkur išlėkt, pasilinksmint. Galutinai visos šios vertybės atsiremia į šeimą. Apskritai mūsų su Gražina vertybės yra tokios pat – čia svarbiausias dalykas ir dėl to man ji tobula.“
Sėkmingų santykių recepto neturi
Nors ir pats Juozas Butnorius prisipažįsta anksčiau buvęs mergišius, mėgstantis dažnai pasilinksminti, vedus ir sukūrus šeimą turėjo pasikeisti prioritetai. O per tris metus santuokoje teko išmokti būti atsakingesniu ir rimtesniu.
„Mokomės kiekvieną dieną – žengiame koja kojon į priekį ir nemėgstam būti vienoj vietoj tik komforto zonoje. Mes negalime gyventi ramiai, be galvos skausmo, – kvatojasi pašnekovas. – Nuolat sugalvojame kažką naujo. Kiekvienas mirštame vienodai, bet gyvename skirtingai – vienas kažkur važiuoja, šoka su parašiutu, o kitas gal visą gyvenimą prie televizoriaus praleido.
Mes priklausome tai grupei, kuri gyvenime turi turėti prisiminimų, norim, kad jų turėtų ir mūsų vaikai. Šie 3 metai viso labo yra tik kelio, kurį mes einame, pradžia. Šiuo metu esu be galo laimingas.“
Paklausus, koks gi tas laimingų santykių receptas galėtų būti, vyras susimąsto, bet vienareikšmiško atsakymo sako negalintis pateikti. „Santykių ekspertas negaliu būti – kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių, skirtingų charakterių. Nėra vienodo recepto visiems santykiams – kiekvienas tą receptą susikuriame patys. Dievas davė žmogui 2 ausis ir vieną burną tam, kad jis daugiau klausytų ir mažiau kalbėtų – todėl galbūt ta laimingų santykių paslaptis ir yra išgirsti vienas kitą“, – svarsto jis.
Tačiau jis dalinasi vienu dalyku, kuris poroms užmezgant gerus santykius galėtų padėti. Kartais savo pomėgius ar laiką reikia aukoti dėl tų, kurie mums svarbūs.
„Kad ir kaip bebūtų, santykiai yra toks dalykas, kad turi kartais ir pasiaukot. Turi aukoti pomėgius dėl šeimos, antros pusės. Vieni ar kiti kartais tai turi padaryti, kad abu būtų laimingi. Jei laimingas bus tik vienas, tuo atveju nebus gerų santykių. Manau, kad čia ir yra ta paslaptis – kad kiekvienas santykiuose būtų laimingas. Tai, kaip tai padarysi – tą kelią į sėkmę kiekvienas arba randa, arba neranda patys“, – tikina jis.
Turi būti griežtas
Juozas Butnorius sako, kad , tapus tėvu, gyvenimas tiesiog apsivertė aukštyn kojomis. Negali daryti to, ko nori, nuolat laiką turi skirti kitam – mažyliui, kuris dar tik mokosi pažinti pasaulį.
„Kai yra 3 maži vaikai, pagrindinį savo laiką turi skirti jiems. Jie mažiukai ir nelabai supranta pasaulio, todėl jiems turi skirti beprotiškai daug laiko – juos mokyti, juos vestis visur, sakyti, kaip reikia elgtis. Kartais pagalvoji, kaip gera kartais paatostogauti, pabūti tyloje, bet tam, kad pajaustum poilsį, dar savaitę po vaikų turėtum pailsėt, tam, kad pradėtum iškvėpti, laiko skirti sau“, – dalijasi vyras.
Su naujuoju gyvenimu pagausėjus šeimai atkeliauja ir pirmieji iššūkiai – kaprizai, nenoras sutikti ar paklusti tėvams. Todėl pašnekovas sako, kad būtina išlaikyti šiokį tokį griežtumą, norint, kad vaikai išaugtų tinkamai.
„Tie pirmieji „ožiukai“, kai pasako „ne“, o reikia kažką padaryti, tu turi jiems paaiškinti, kodėl tai reikia padaryti. Žinot, vaikai turi savo teises, bet kartu turi ir savo pareigas. Vaikai turi turėti tam tikrų atsakomybių prieš tėvus. Kaip sakoma – maži vaikai, maži vargai. Kol kas iššūkius išsprendžiame, matyt, kad išspręsime juos ir vėliau, tiesiog gyvenimas toks ir yra – tam, kad tu kiltum aukščiau ir neužstrigtum vienoje vietoje, skauduliai ir yra ta problema. Jei su problema susitvarkai – tobulėji, o jei nesugebi susidoroti – stovi vietoje. Čia labai paprasti dalykai“, – tikina jis.
Vis dėl to jis save pripažįsta besilaikančiu savo žodžio ir jei reikia, vaikus subaria: „Aš esu gan griežtas, bet griežtas dėl tam tikrų dalykų. Bet iš tiesų, kas yra griežtas tėvas? Ar tai tas, kuris nuolat rėkia ir kumščiais į stalą tranko, ar tas, kuris vaikams skiepija vaikams tam tikrus dalykus be sustojimo? Žinot, gan ilgai truko, kol įskiepijau vaikams, kad dantis jie turi kiekvieną vakarą valyti. Kiekvieną rytą tą patį teko kartoti ir taip, kartais dėl to tekdavo skirti bausmę. Tas griežtumas yra nelygus griežtumui. Aš galvoju, kad esu griežtas, bet teisingas“, – sako vyras.
