Lietuvos studentų laikraštis „SAVAS” kalbina Arną Zdanevičių, KMU Filosofijos ir socialinių mokslų katedros lektorių, kuris neteko darbo Vytauto Didžiojo universitete, kaip manoma, dėl jo neslepiamos seksualinės orientacijos.
Papasakokite savo istoriją, kaip netekote darbo Vytauto Didžiojo universitete?
Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad dirbau VDU Sociologijos katedroje nuo 1996 m., kuomet tapau doktorantu. Apgyniau disertaciją 2001m. ir tuomet pradėjau domėtis homofobijos ir homoseksualių žmonių teisių problemomis.
Po to, kai VDU rektoriumi tapo prof. Z. Lydeka, prasidėjo problemos, nes į mano tyrimo temas ir į mano neslepiamą homoseksualumą buvo pradėta žiūrėti turbūt iš katalikiškojo universiteto perspektyvos. Docento ir kitų projektų vadovų pareigų atsisakiau 2007m., kuomet VDU valdžia uždraudė mano dėstomo kurso Socialinė kaita metu studentų parengtą laikraštį.
Vėliau sekė tai, kad VDU neregistravo studentų ir dėstytojų įkurtos organizacijos „Vaivorykštė“, kurios tikslai buvo akademiniai. Nors universitete dar dirbau nepilnu krūviu, mokslo darbuotojo pareigose buvo sunku dirbti, nes prasidėjo draudimai vykdyti projektus homofobijos tematika. Mokslo prorektorius aiškiai pasakė: „Tokiems projektams (suprask apie gėjus) ieškokit kito universiteto“.
Toliau sekė mano pavardės išbraukimas iš tvarkaraščių, nors katedra norėjo, kad aš vėl pradėčiau dėstyti. Galiausiai manęs neatestavo, o vėliau nepriėmė į tas pačias pareigas, nors nebuvo kito pretendento. Viso šito niekaip kitaip negaliu vertinti. Tai – diskriminacija.
Kaip Jūs nusprendėte prabilti viešai apie savo seksualinę orientaciją?
Savo lytinės tapatybės neslėpiau niekados, nei nuo savo kolegų nei nuo studentų. Daugeliui atrodo, kad tai savo asmeninio gyvenimo (ar miegamojo reikalų) viešinimas, tačiau man taip neatrodo. Manau, kad kiekvienas žmogus turi jaustis laisvai ir būti tuo, kuo iš tiesų yra, neapsimetinėti.
Kadangi žurnalistams rūpėjo ne mano mintys apie homofobiją ar mūsų katedros projektai, bet mano orientacija, todėl pasirodė straipsniai. Tai tapo vieša ir universitetui tai pradėjo nepatikti. Buvau kaltinimas, kad savo atvirumu keliu studentų tėvų nepasitenkinimą, lyg homoseksualumas būtų kokia nors užkrečiama liga, kuria galėčiau apkrėsti.
Ar tikėjotės tokios reakcijos?
Reakcijų būna visokių ir aš buvau tam pasiruošęs. Vieni žmonės tai supranta, kitiems keista: kodėl apie tai reikia kalbėti. Tačiau man visą laiką skamba pasaulinio garso amerikiečių filosofės Judit Butler mintis, kad „viskas, kas privatu – yra politiška”. Žmogaus tapatybė yra svarbus dalykas, o lytiškumas (seksualumas) yra ne mažiau svarbus nei tavo rasė, tautybė, kalba ar lytis.
Skaudžiausia turbūt buvo patirti mano buvusių kolegų ir tų, kurie patys rašo apie diskriminaciją, tylą. VDU Socialinių mokslų taryba, t.y., mūsų išrinktieji, nesureagavo į šiuos faktus. Jeigu universitetas negina svarbiausios mokslininko – akademinės (minties, saviraiškos) laisvės, toks universitetas – pasmerktas žlugti. Tokiame universitete nesinori būti. Sovietinis mentalitetas ir prisitaikėliškumo kultūra dar labai gaji.
Reiktų pradėti kalbėti ir apie akademinę homofobiją ir geriausias būdas ją panaikinti būtų reformuoti visą švietimo sistemą ir ypač atkreipti dėmesį į jaunųjų pedagogų ugdymą lyčių ir lytiškumo, žmogaus teisių klausimais.
Kuo šiuo metu užsiimate?
Šiuo metu dirbu nepilnu etatu Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedroje, tačiau šiuo metu esu trijų mėnesių stažuotėje Vengrijos mokslų akademijos Sociologijos institute, kuriame mano kvalifikacija tinka ir planuojame vykdyti tarptautinius projektus. Turbūt teks atsisveikinti ir su KMU.
Nežinau, ar begrįšiu į Lietuvą, ir ne todėl, kad sukausčius baimė po to, kai internete viešai grąsinama mane nužudyti, bet todėl, kad tiesiog Lietuvos akademinė struktūra yra tokia atgyvenusi ir taip lėtai keičiasi, kad aš jau nebenoriu daugiau su ja turėti nieko bendro.
Visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog VDU labai liberalus universitetas, kokia jūsų nuomonė apie tai?
Apie jokį liberalizmą negalima kalbėti, kol nebus gerbiamos esminės demokratinės vertybės – minties laisvė.
Manau, kad šiam universitetui labai trukdo Katalikų bažnyčios kišimasis. Aš nieko prieš neturiu prieš bažnyčią, tačiau reikia nepamiršti, kad tai valstybinis universitetas. Ir tai, kad kai kurie padaliniai: Teologijos fakultetas, Socialinės gerovės fakultetas, Edukologijos katedra yra visiškai uzurpuoti katalikiškų dogmų – yra labai negerai.
Taip pat reiktų pasakyti, kad jeigu tokie dalykai kaip diskriminacija vyksta universitetuose, kur daugiausiai išsilavinusių žmonių, tai kas tada dedasi gamyklose, fabrikuose ar kitose darbovietėse? Patys suprantate.
Kaip manote, kas Lietuvoje turėtų keistis garsiai nuskambėjus jūsų atvejui?
Vienas žmogus pakeisti sistemos ar kultūros negali. Vertybės keičiasi labai lėtai. Noriu tik pasakyti, kad tai darau ne tik dėl to, kad siekiu teisingumo ar noriu įrodyti savo tiesą. Aš tiesiog atlieku savo pareigą kaip pilietis – kovoju už save ir už kitus. Lietuvoje sklando mitas, kad niekas homoseksualų nediskriminuoja, tačiau didžiausia diskriminacija ir priespauda ir yra, kad šie žmonės dažniausiai slepia savo tapatybę, t.y., turi apsimesti tuo, kuo jie ar jos nėra.
Neseniai gavau laišką iš vienos lesbietės, kuri studijuoja dailę Kaune ir ji parašė, kad kartais ši diskrminacija yra „nepakeliama“. Taigi žmonės kenčia iki tam tikro laipsnio, bet po to apsisprendžia netylėti. Atsivėrimas (coming out) yra viena iš gėjų, lesbiečių, biseksualų ar translyčių žmonių išlikimo homofobiškoje visuomenėje strategijų. Ateis laikas, kai savo lytinės tapatybės nebereikės slėpti taip, kaip savo vardo, ir tai nebus suprantama kaip savo „lovos reikalų“ demonstravimas.
Ar neteko girdėti studentų diskriminacijos atvejų dėl homoseksualumo ar kitų faktorių?
Esu gavęs ne vieną e-pašto laišką, kuomet studentai, ir ne tik iš VDU, susiduria su diskriminacija. Daugiausiai tai susiję su tuo, kad jų dėstytojai nepritaria temoms, kuriomis jie nori domėtis, t.y., homofobijos arba homoseksualų teisėmis. Manau, kad studentai neturėtų tylėti. Tokius atvejus būtina pranešti Universitetų etikos komisijoms, Studentų sąjungai, o jei tai nepadeda – galima kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą ar teismą.
Milena Puchova
www.savas.lt
