Buvęs kalinys brangina laisvę

Spausdinti Komentarai (1)Ai­dui – tris­de­šimt. Spin­din­čios akys žvel­gia tie­siai ir at­vi­rai. Tu­ri mėgs­ta­mą dar­bą, ren­gia­si stu­di­juo­ti, sva­jo­ja apie šei­mą. To­kia atei­ties vi­zi­ja. Praei­tis, še­še­ri jos me­tai – ana­pus ka­lė­ji­mo gro­tų. Į lais­vę išė­jo kaip sto­vi. Šian­dien Ai­das nea­be­jo­ja, kad įsi­tvir­tin­ti gy­ve­ni­me ga­li kiek­vie­nas baus­mę at­li­kęs nu­teis­ta­sis. Ži­no­ma, jei tik to no­ri.

„Va, čia tai gy­ve­ni­mas“

Ai­das sė­da­si ant re­dak­ci­jos so­fos. Leng­vai de­ši­ne ran­ka per­brau­kia plau­kus. Šyp­so­si, smal­sau­ja, apie ką kal­bė­si­mės. Aki­mirks­niu su­pran­tu: mud­vie­jų po­kal­bis ne­bus la­bai su­dė­tin­gas. Ai­das nė tru­pu­tį ne­pa­na­šus į anks­čiau ma­ty­tus nu­teis­tuo­sius – gy­ve­ni­mo grū­din­tus ir pra­lai­mė­ju­sius, mo­ra­liai su­gniuž­dy­tus, ven­gian­čius žiū­rė­ti į akis, ne­pra­kal­bi­na­mus.

„Neį­si­vaiz­duo­ja­te, ko­kia ver­ty­bė yra lais­vė! – ge­rų emo­ci­jų ne­sle­pia jau­nas vy­ras. – Pa­rei­ni na­mo po dar­bo, bend­rau­ji, žiū­ri te­le­vi­zo­rių. Va, čia tai gy­ve­ni­mas!“

Po ka­lė­ji­mo praė­jus dau­giau nei ket­ve­riems me­tams jis vis dar džiau­gia­si lais­ve.

Pil­ko­ji gy­ve­ni­mo pu­sė

Ai­do praei­ties pri­si­mi­ni­mai pil­kes­ni nei spal­vo­ta šian­die­na. Sa­ko, bū­da­mas še­šio­lik­me­tis drau­gams ga­ran­ta­vęs, jog nie­ka­da ne­sės į ka­lė­ji­mą.

Nu­si­kal­to dar ne­bai­gęs vi­du­ri­nės, aš­tuo­nio­li­kos. Bran­dos eg­za­mi­nus iš­si­lai­kė jau bū­da­mas įta­ria­muo­ju, ku­riam skir­tas na­mų areš­tas.

Dar trims įsta­ty­mui pra­si­kal­tu­siems kie­mo drau­gams te­bu­vo po sep­ty­nio­li­ka. Ne­pil­na­me­čiams teis­mas at­sei­kė­jo po še­še­rius me­tus. Ai­das, dvi sa­vai­tės pil­na­me­tis, iš­gir­do de­vy­ne­rių me­tų ne­lais­vės nuo­spren­dį.

Sė­do už sun­kų nu­si­kal­ti­mą. Apie jį kal­bė­ti Ai­das ne­no­ri, sa­ko – vis tiek ne­pa­ti­kė­siu, ir čia pat pri­de­da – ta­da vi­sai ne­tu­rė­jęs sme­ge­nų.

Pak­laus­tas, ko­kias vi­zi­jas kū­rė ka­lė­da­mas, vai­ki­nas ti­ki­na gy­ve­nęs pri­si­mi­ni­mais apie šei­mą, drau­gus, dau­gia­bu­čio kie­mą, pla­nus stu­di­juo­ti ang­lų pe­da­go­gi­ką. Pri­si­mi­ni­mais, anot Ai­do, ka­lė­ji­me gy­ve­na vi­si nu­teis­tie­ji – tik vie­nų jie rea­lūs, o ki­tų – fan­ta­zi­jos.

Ai­das ži­no, kad be­veik vi­sus nu­teis­tuo­sius pa­lie­ka jų drau­gės. Ta­čiau ne vi­si jas no­ri pa­leis­ti – ata­kuo­ja laiš­kais, ži­nu­tė­mis, nes daž­nam tai vie­nin­te­lis bū­das kur­ti pla­nus, fan­ta­zuo­ti ir sva­jo­ti.

Ai­do bu­vu­si drau­gė su­kū­rė šei­mą, au­gi­na sū­ne­lį.

Tūks­tan­tis li­tų ir dvi „ta­šės“ dra­bu­žių

Į lais­vę iš Pra­vie­niš­kių pa­tai­sos na­mų išė­jo po še­še­rių ne­lais­vės me­tų. Kaip ge­ras, pa­žan­gus, vi­suo­me­niš­kas ka­li­nys, ka­lė­ji­me įgi­jęs spe­cia­ly­bę, vi­są­laik dir­bęs.

„Ka­me­ros drau­gai ne­ti­kė­jo, kad ma­ne ga­li pa­leis­ti lyg­ti­nai, o pa­lei­do“, – be­ria Ai­das.

Vi­sas bu­vu­sio ka­li­nio tur­tas bu­vo tūks­tan­tis li­tų – še­šis šim­tus pir­mai pra­džiai pa­do­va­no­jo du bu­vę bendraklasiai, dar ke­tu­ris šim­tus su­si­tau­pė vi­są­laik dirb­da­mas ka­lė­ji­mo ka­ti­li­nė­je. Vy­ras juo­kia­si dar ga­lė­jęs iš­si­neš­ti dvi „ta­šes“ dra­bu­žių, bet iš­da­li­jo ka­li­niams.

„Gal­vo­jau, kur tuos dra­bu­žius dė­siu, – šyp­te­li Ai­das. – Ne­be­ma­din­gi, ma­niau, po še­še­rių me­tų bus. To­dėl išė­jau, kaip sto­viu. Bet da­bar, žiū­riu, tre­nin­gų ma­dos ne­pa­si­kei­tė.“

Dė­kingas darb­da­viui

Į gim­tuo­sius Kė­dai­nius, pas tė­vus, bu­vęs ka­li­nys ap­si­spren­dė ne­grįž­ti. Ne­no­rė­jęs trik­dy­ti ap­lin­ki­nių, ven­gė žvilgs­nių, klau­si­mų.

At­va­žia­vo į Šiau­lius, pas mer­gi­ną, su ku­ria jį su­pa­žin­di­no kar­tu ka­lė­jęs šiau­lie­tis. Už­si­re­gist­ra­vo Šiau­lių re­gio­no pa­tai­sos ins­pek­ci­jos įskai­to­je.

Iki šiol pri­si­me­na, kaip vie­nas šios ins­pek­ci­jos pa­rei­gū­nas ste­bė­jo­si, kad jį iš­lei­do lyg­ti­nai li­kus pus­ket­vir­tų me­tų baus­mės.

„Grį­ši grei­tai ten, iš kur at­va­žia­vai, – Ai­dui šio pa­rei­gū­no žo­džiai gi­liai įstri­go. – At­šo­viau, kad ne­grį­šiu, ir ne­grį­žau.“

Sut­var­kęs vi­sus lyg­ti­nai iš­leis­tam nu­teis­ta­jam pri­va­lo­mus for­ma­lu­mus, Ai­das ėmė stro­piai skai­ty­ti dar­bo skel­bi­mus. Sa­ko vars­tęs bent pen­kio­li­kos Šiau­lių mies­to įmo­nių du­ris. Apie jo teis­tu­mą su­ži­no­ję darb­da­viai ar­ba man­da­giai pa­dė­ko­da­vo, ar­ba pa­ža­dė­da­vo pa­skam­bin­ti ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis ir ne­pas­kam­bin­da­vo.

Vis dėl­to po ke­lių sa­vai­čių paieš­kų pa­vy­ko – vy­ras iki šiol dė­kin­gas darb­da­viui, ku­ris jį ne tik priė­mė į me­die­nos dirb­tu­ves, bet ir ap­mo­kė dirb­ti.

Už­si­re­ko­men­da­vęs Ai­das ne­tru­kus su­si­ra­do ge­riau ap­mo­ka­mą dar­bą vie­no­je stam­bio­je Šiau­lių įmo­nė­je. Jo­je dir­ba ir da­bar, ne­t ko­pia kar­je­ros laip­tais. Darb­da­vys jam pa­ta­rė stu­di­juo­ti, kad ga­lė­tų pa­skir­ti meist­ru. Šiuo me­tu vai­ki­nas pa­tei­kęs do­ku­men­tus vie­nai Vil­niaus ko­le­gi­jai.

„Ze­ko“ ar­ti­mie­ji

Ka­lė­ji­mas pa­li­ko ran­dų. Ai­das pa­sa­ko­ja, kad bu­vo ge­ras dar­nios ir kul­tū­rin­gos šei­mos vai­kas. Kai at­si­ti­ko tai, kas, Ai­do žo­džiais, ne­tu­rė­jo at­si­tik­ti, na­miš­kių gy­ve­ni­mas pa­vir­to koš­ma­ru.

Ai­dui pa­reiš­kus įta­ri­mus, gi­mi­nė­je ki­lo bai­si su­maiš­tis. Vie­ni gi­mi­nai­čiai ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė su šei­ma bend­rau­ti. Ai­do iš­si­ža­dė­jo ir tė­vas. Bend­ra­vi­mo su ka­li­niu ne­pa­no­ro ir ta­da dvi­de­šimt­me­tė se­suo.

„Tik ma­ma, – sa­ko Ai­das ir pir­mą­syk per vi­są mud­vie­jų po­kal­bį nu­su­ka žvilgs­nį. – Ma­ma ken­tė­jo, taip pa­sa­kius, ty­liai.“

Ken­tė­ti bu­vo dėl ko. Šei­mos na­riams, tik vė­liau su­ži­no­jo Ai­das, bū­da­vo rep­li­kuo­ja­ma, kad jie yra „ze­ko“ ar­ti­mie­ji. Pa­si­kei­tė po­žiū­ris ir jų dar­bo­vie­tė­se, ir tarp kai­my­nų.

Ma­ma pas sū­nų į Pra­vie­niš­kes at­va­žia­vo tik kar­tą, ji sun­kiai taiks­tė­si su rea­ly­be.

Kad ir kaip bro­lį smer­kė se­suo, po ke­le­rių me­tų ka­lė­ji­mo jam pa­ra­šė laiš­ką. Ai­das sa­ko, kad ant vo­ko ne­bu­vo nu­ro­dy­ta nei jo pa­var­dė, nei at­ga­li­nis ad­re­sas, tik tiks­lus ka­me­ros nu­me­ris.

„Sė­di ka­li­niai, skai­to vi­si iš ei­lės tą laiš­ką. Nie­kas ne­ži­no, kam jis skir­tas, – pri­si­me­na vy­ras. – Tik paė­miau į ran­kas, iš kar­to su­pra­tau, kad jis – man.“

Pas ar­ti­muo­sius, pa­leis­tas lyg­ti­nai ir įsi­tvir­ti­nęs Šiau­liuo­se, Ai­das nu­va­žia­vo tik į sve­čius. Šei­ma su­ti­ko nor­ma­liai, da­bar no­riai bend­rau­ja.

Po še­še­rių me­tų praleistų ka­lė­ji­me, Ai­das gim­ta­ja­me kie­me pa­si­ge­do tik krep­ši­nio aikš­te­lės, ku­rio­je bū­da­mi vai­kai mėg­da­vo pa­dau­žy­ti ka­muo­lį. Da­bar čia įreng­tos sto­vė­ji­mo vie­tos au­to­mo­bi­liams.

Dvi mo­kyk­los

Ai­das sa­ko da­ry­siąs vis­ką, kad ten, kur pra­lei­do il­gus anks­ty­vos jau­nys­tės me­tus, dau­giau nie­ka­da ne­grįž­tų. Ži­no, kad dau­ge­lis, gal dau­giau nei 70 pro­cen­tų, išė­ju­sių nu­teis­tų­jų grįž­ta į įka­li­ni­mo įstai­gas.

Ka­lint Ai­dui, kai ku­rie išė­jo ir ne­tgi su­spė­jo su­grįž­ti. Jie išė­jo žiau­res­ni, gru­bes­ni, konf­lik­tiš­ki, lin­kę kal­tin­ti ki­tus dėl sa­vo pa­sly­di­mų, su išanks­ti­ne nuo­sta­ta apie žmo­nes.

„Grįž­ta į ka­lė­ji­mus tie, ku­rie ne­no­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą. Ne­no­ri dirb­ti, mo­ky­tis, tei­si­na­si esan­tys pa­smerk­ti, – gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi dalijasi bu­vęs ka­li­nys. – Man „anos“ mo­kyk­los už­ten­ka, ga­na.“

Žmo­nių nuo­sta­tos apie teis­tą žmo­gų Ai­do ne­gąs­di­na – pri­si­me­na gir­dė­jęs už­gau­lio­ji­mų, ta­čiau su lai­ku vis­kas už­si­mirš­ta.

Vy­ras džiau­gia­si, kad da­bar žmo­nės jį ver­ti­na pa­gal tai, koks jis yra da­bar ir kaip sie­kia gy­ve­ni­mo tiks­lų.