Rusijos teisininko Sergejaus Magnickio mirtis Maskvos Butyrkų kalėjime sukėlė visoje šalyje debatus dėl pasibaisėtinų kalinimo sąlygų. Romanas Pupkovas, kuris vadovavo uždraustos Naciobalbolševikų partijos skyriui Maskvoje, daugiau ne 2 metus be teismo praleido Butyrkų kalėjime. Europos Žmogaus teisių teismas neseniai priteisė R. Pupkovui 5 tūkst. eurų, nes pripažinta, kad vyras buvo sulaikytas neteisėtai. Buvęs kalinys apie kalinimo sąlygas viename iš blogiausiai pagarsėjusių Rusijos kalėjimų sutiko pasikalbėti su „Laisvosios Europos radijo“ (LER) žurnaliste.
LER: Ką galite papasakoti apie savo patirtį Butyrkų kalėjime?
R. Popkovas: Aš savo bausmę atlikau antrajame Butyrkų kamerų bloke, ten pat kur ir S. Magnickis. Viskas man yra pažįstama. Kai skaičiau jo dienoraščius [prašytus kalėjime], supratau, kad niekas nepasikeitė per tuos metus nuo mano paleidimo. Ten tebėra ta pati tamsi atmosfera. Ir šis kamerų blokas iš tikro yra kankinimo kamerų blokas.
Dauguma Butyrkų kalėjimo kamerų yra dideli kambariai, kuriuose yra kažkur nuo 20 iki 25 lovų ir daugiau mažiau priimtinos sąlygos. Tačiau antrajame kamerų bloke niekas nepasikeitė ištisus metis. Ten tebėra tos pačios siaubingos sąlygos – mažos kameros, kuriose yra nuo 4 iki 6 lovų. Tai yra kameros specialiems žmonėms – kriminalinių organizacijų bosams, politiniams kaliniams, „nacbolams“ [taip vadinami uždraustos Nacionalbolševikų partijos nariai] ir, kaip matome dabar, verslininkams.
Jie įmeta žmones ten turėdami vienintelį tikslą – juos palaužti, išsunkti jų sveikatą. Būti didelėje kameroje su 20-30 žmonių yra kažkaip lengviau. Ten yra abipusės paramos jausmas. Jei administracija ima spausti kalinius, gali suorganizuoti mažą maištą, pareikšti garsius reikalavimus dėl medicininės pagalbos ar kažkaip paspausti juos norėdamas ką nors gauti.
O čia, antrajame kamerų bloke, yra tik du ar trys bejėgiai žmonės, įkalinti „akmeniniame maiše“. Medicininė pagalba čia yra žymiai prastesnė. Mes turėjome iškviesti daktarą savo kameros draugui, kurio širdis buvo itin silpna. Per priepuolius jis belsdavo į metalines duris ir šaukdavosi gydytojų. Mes laukėme valandas iki kol buvo suteikta parasčiausiai medicininė pagalba.
Kai jie apieškodavo patalpą – administracija ieškodavo draudžiamų daiktų – kalėjimo pareigūnai grupe įeidavo į kamerą ir išmesdavo visus daiktus į koridorių, o po to juos mindžiodavo savo batais. Jie reikšdavo žmonėms sufabrikuotus kaltinimus, siųsdavo kalinius karcerį. Mes visa tai matėme. Vienas mano bičiulių karceryje praleido 15 dienų dėl to, kad tariamai buvo pagautas miegantis dienos metu.
Kiekvienas centrinis Maskvos kalėjimas turi specialų kamerų bloką, skirtą kaliniams palaužti. Jame įrengtos mažos kameros, dažniausiai esančios rūsyje. Taip yra ne todėl, kad nėra vietos, kur jie kalėdų atsedėti savo laiką – Butyrkų kalėjimas neseniai buvo išvalytas, todėl jame yra daug laisvos vietos. Nocianalbolševikai buvo pirmieji antrojo kamerų bloko „klientai“. Žmonės, apkaltinti pagal 159 straipsnį – sukčiavimas – GSU (pagrindinė Maskvos milicijos tyrimų valdyba) yra siunčiami į Butyrkų kalėjimą. Tuomet Butyrkų kalėjime jie pasodinami į rūsį, kad žmonės būtų sukalbamesni per tyrimą ir teismo salėje. Tai – kasdienė praktika.
LER: Po S. Magnickio mirties buvo atleisti keli Federalinės pataisų tarybos aukšti pareigūnai. Ar manote, kad tai padės pagerinti situaciją Rusijos kalėjimuose?
R. Pupkovas: Aš manau, kad ši tarnyba pasirinko lengviausią kelią. Aš nemanau, kad sąlygos antrajame kamerų bloke pasikeis. Kad problema būtų išspręsta, žmogaus teisių aktyvistai turi apsilankyti tame konkrečiame bloke. Nes, kai jie apsilanko, jiems dažniausiai parodomi specialių, daugiau ar mažiau patrauklių kamerų blokų koridoriai. Tai kamerų blokai, kurie parengti specialiai svečių vizitams. Jie turi patekti tent, kur priėjimas žmogaus teisių aktyvistams yra draudžiamas. Antrąjį kamerų bloką turi aplankyti kokia nors rimta delegacija.
LER: Jūs turite galimybę siųsti formalų skundą Generalinei prokuratūrai ir pasiskųsti dėl sąlygų kalėjime. Ar tai variantas, kurį svarstote?
R. Pupkovas: Siųsti skundus prokuratūrai yra kvailystė. Pataisų tarnyba, Vidaus reikalų ministerija ir Generalinė prokuratūra... labai sunku sulaukti teisingumo, kai kiršini šias tarnybas vieną su kita. Aš ir mano teisininkas svarstome galimybę siųsti skundą Strasbūrui. Mes jau laimėjome vieną bylą dėl ikiteisminio sulaikymo ir Rusijos Federacija turi sumokėti 5 tūkst. eurų. Dabar mes svarstome antrą ieškinį dėl kalinimo sąlygų.
