„Kodėl žmogus geria? Gal baisu būt blaiviam. Kodėl baisu? Melas ir šiandien mane gąsdina. Ko reikia, kad nebijotum? Meilės. Kas yra meilė? Paskaityk laišką korintiečiams. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“, – tai dalis pokalbio su Padubysio kaime (Kelmės raj.) gyvenančiu Žanu Talandžiu. Dar prieš devynerius metus alkoholis buvo jį taip užvaldęs, kad vyras meldė mirties. Dabar Žanas dėkoja Dievui už alkoholizmą. „Kai „klyniuks“ sušlamp, galvikė nulinkst. Nieko nėra blogiau už puikybę“, – tėvo Stanislovo jam pasakytus žodžius cituoja vyras, dabar besidžiaugiantis gausia šeima ir padedantis į alkoholio ir narkotikų liūną įklimpusiems vyrams ir moterims atrasti šviesą.
Svarbiausia – „neišrupūžėt ir sau nemeluot“
„Dievas yra Meilė“, – toks užrašas ant pastato sienos pasitinka įsukant į ant Dubysos kranto esančią Žano Talandžio, jo žmonos Linos ir keturių pametinukų – Gabrielės, Mykolo, Rapolinos ir Jurgio – sodybą.
Kieme – automobilis, prie kurio stovi moteris ir du vyrai. Žanas jaunesniam sako, kad šis privalės laikytis taisyklių. Negirdės – turės išeiti. Blogai, kad atvyko išgėręs. Tegul vyksta į sodybą ant kalno, kur jį pasitiks likimo broliai, ir įsikuria. Automobilis išvažiuoja, o Žanas draugiškai apkabina ir kviečia arbatos. Visada taip – pirma reikia atsigerti arbatos, tada ir apie reikalus galima pakalbėti.
Iš rankų vyras nepaleidžia pusantrų Jurgiuko. Linos namuose nėra. Baltapūkis mažylis kiša pirštelį į ledus, skanauja, o kiti trys Talandžiukai straksi aplink, neša žaislus, knygas, lipa ant kelių, be perstojo čiauška, rodo, kur batelis nutrynė, kur uodas įkando, ir žvelgia laimingomis spindinčiomis linų spalvos akimis.
Erzelynė neišpasakyta, o Žanas sako, kad vaikai – didžiausias jam Dievo siųstas kantrybės išbandymas. Tik per meilę vaikams, artimui savo gali pažinti Dievą. Nes jei nemyli savo artimo, svetimo niekaip nepamilsi...
Gurkštelėjęs kavos, Žanas brūkšteli ranka per kaži kur audringoj ir skaudžioj praeity nosį „puošiantį“ didelį randą ir nusišypso. „Ši programa reikalauja principingo sąžiningumo“, – didaktiškai valdišką frazę ištaria jis. Iš tikro Žanas pasakytų, kad sveikimas nuo priklausomybių – puikybės tirpdymas. Nes svarbiausia – neišrupūžėt ir sau nemeluot.
Į kiemą grįžta automobilis, nuvežęs vyrą „ant kalno“. Ateina moteris – alkoholiko, atvykusio sveikti pas Žaną, mama. Iš Akmenės atvykusi moteris jaudinasi, guodžiasi. „Mano motina iš namų turėjo išeiti, kai aš nuo alkoholio drakonu buvau pavirtęs. Kuo greičiau bambagyslę nukirpsit, kuo greičiau jį paliksit, tuo greičiau jis gyvenimą susitvarkys“, – šiltai ir paprastai kalba Žanas.
Moteris aiškina, kad motinos širdis jai neleidžia girtuokliaujančiam vaikui duonos neduoti. „Ar duotumėt, jei jam nuo to sustotų širdis? Va taip galvot reikia. Mus, alkoholikus, reikia vyti lauk. Tada keistis pradedam. Pirmas ir trečias mėnuo alkoholikui sunkiausias. Organizmas išsivalo ir nebežinai, kas su galva darosi“, – kalba Žanas.
Naujasis „įnamis“ – 33-ejų. Kristaus amžius. Būtent tiek buvo Žanui, kai jis liovėsi gerti. „Melskitės ir už mane pasimelskit. Nebijokite, dar nė vieno nenužudžiau. Davė Dievas vaiką, duos ir išganymą“, – išlydėdamas viešnią kalba jis.
Moteris dar paklausia, ar tikrai sūnus gali nebegerti. „Pažiūrėkite į mane“, – atsako Žanas.
„Girtais smegenimis Dievo neatrasi“
Talandžiukai puola prie dalijamų sausainių, o Žanas pasakoja, kad prieš ketverius metus, jam su šeima įsikūrus Padubysyje, jo pagalbos ėmė prašyti įvairaus plauko nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės kenčiantys, lagerį po lagerio keičiantys vyrai. Negalėjo jis jų nepriimti. „Aš jų nekviečiau, patys mane susiranda“, – sako jis.
Taip ir susikūrė bendruomenė. Ar Žanui nebaisu, kad šalia gyvena net už sunkius smurtinius nusikaltimus kalintys žmonės? „Bijau. Bet neturiu pasirinkimo. Turiu pernelyg daug turto, kad galėčiau juo nepasidalyti. Jei gyvenčiau bute – neįsileisčiau. Noriu ramiai miegot, noriu, kad negraužtų sąžinė, kad netiesą pasakiau, kad žmogų atstūmiau. Geriau gyvent „skrumniau“, bet ramiai“, – sako Žanas.
Prieš ketverius metus įsigytoje sodyboje alkoholikai ir narkomanai gyveno ir sveiko be jokio socialinio statuso. Popieriaus vis tik prireikė – bendruomenė pavadinta socialine santalka „Atspirtis“. Reikėjo įrodyti, kad sodyboje apsistoję broliai ir sesės tikrai tvarkosi gyvenimus, o ne valkatauja. Net iš kalėjimo žmonės yra išleidžiami, jei nori pas Žaną būti.
O pagalba – vienintelė – liautis svaigintis gali įrodydamas, kad elgiesi taip, kaip kalbi. „Kai baigiasi cigaretės, ne vienas ima norėti ne to, ko atėjo. Man „batrakų“ nereikia. Nenori laikytis taisyklių – eik į nakvynės namus“, – sako Žanas.
Atskiroje sodyboje gyvenantys sveikstantys vyrai privalo laikytis dienotvarkės. Tada ir pasimato motyvacija, ar iš tikro nori žmogus blaivėti. „Jei nesusitvarkai su kasdienybe, apie dvasinius dalykus ir blaivybę gali tik šūkaut. Girtais smegenimis Dievo neatrasi“, – kalba Žanas.
Dienotvarkė paprasta – 6-tą ryto keltis, melstis, pusryčiauti, dirbti ūkio darbus, klausytis katechezių, šv. Mišių. 13-tą valandą pietaujama, ilsimasi iki 15-tos valandos, tada geriama arbata, tvarkomasi, 18-tą valandą vakarieniaujama, o iki 20-tos valandos – laisvas laikas. Tada broliai ir sesės renkasi vakarinės maldos ir 22-rą valandą eina miegoti.
„Mano reikalas – kad žmogus nebeturėtų pretenzijų kažkam, kas neva su tavimi pasielgė blogai. Buvo žmonių, kurie man atvėrė širdį ir dalijosi materialinėmis gėrybėmis su manimi. Aš darau tą patį“, – sako Žanas.
„Dieve, padėk, nebegaliu“
Sodyboje ant kalno gyvenantys žmonės vienas kitą vadina broliais ir sesėmis. Kai kurie nusprendžia išeiti vos po kelių dienų, kai kurie pasilieka metus ar ilgiau. Yra, kaip yra – dažniausiai, jei alkoholiką ar narkomaną atveža artimieji, jis nepasveiksta. Nes pasveikimo labiau nori jie, o ne pats sergantysis.
Šią savaitę gyvena septyni. Tvirto sudėjimo 35-erių Kęstas – narkomanas, priklausomas nuo heroino. Pas Žaną jis atvyko iš Vilniaus, nors yra alytiškis.
„Reikiamu metu atsidūriau reikiamoje vietoje“, – sako 18-ka metų narkotikus vartojęs vyras. Keisti gyvenimo būdą jis apsisprendė po kelių reabilitacijų, kelių kalėjimų už plėšimus, vagystes, chuliganizmą, mašinų vagystes.
Pirmą kartą susileidęs dozę, Kęstas vos nemirė – labai blogai buvo, bet tai nuo narkotikų neatgrasė. „Visada galvojau, kad man nebus kaip kitiems, kad netapsiu priklausomu. Man patiko ekstremalus gyvenimo būdas, narkotikai man padėjo spręsti problemas – nebelieka nei baimės, nei gėdos. Ir nusikaltimus dariau jų pavartojęs. Blaivia galva taip nebūčiau elgęsis“, – sako jis.
Kol vyrą valdė puikybė ir įsitikinimas, kad jis pats valdo savo gyvenimą, tol narkotikai buvo jo kasdienybės dalis. Vis dėlto prieš dvejus metus teko pripažinti, kad prieš heroiną yra bejėgis, ir prašyti pagalbos. „Mano liga man neleido to pripažinti. Mano puikybė neleido“, – sako Kęstas.
Vyras susimąstė, ką padarė su savo gyvenimu, kai jam pasidarė visiškai nebeįdomu gyventi. Nebedomino merginos, narkotikų nevartojantys draugai. Jis pamatė, kad jo telefone – tik narkomanų telefono numeriai.
Kęstas devynis mėnesius praleido reabilitacijos namuose, praėjo 12-os žingsnių programą, buvo atkritęs, gulėjo psichiatrijos ligoninėje. Artimieji stengėsi jam padėti, bet vyras pats nenorėjo. Vengė metadono – yra įsitikinęs, kad taps priklausomu. O nuo vaistų vaistų nėra.
„Kalėjime narkotikų dar lengviau gauti nei laisvėje. Abstinencijos kalėjime neišgyvensi“, – sako Kęstas.
Pas Žaną sodyboje jis tik keturias savaites. Vyras tiki, kad galės sau padėti – padeda pokalbiai su broliais ir baimė, kad jei vėl „sės ant adatos“, pasekmės bus baisios. „Kiek laiko kaifavau, tiek atkentėt už tai reikia. O liga diktuoja mąstymą“, – sako Kęstas.
Dvidešimt aštuonerių klaipėdietis Edgaras sodyboje jau antrą kartą. Vėl priėmė jį Žanas. Pasakė, kad maistą pačiam reikės užsidirbti, ir priėmė.
Edgaras narkomano karjerą pradėjo 11-os metų. „Tada visa Klaipėda uostė klijus. 50-60 vaikų patalpoje susirinkdavo. Uostė ir „kaifavo“ nuo haliucinacijų. „Mano tėvai buvo nepasiruošę turėti vaikų. Gėrė ir mušėsi. Paklausdavau, ar galiu neiti į mokyklą, tai sakydavo: „Neik“, – prisimena jis.
Edgaras buvo atsidūręs vaikų globos namuose, sėdo „ant heroino“. „Gėriau, vogiau, vartojau. Toksikomanija buvo labiau psichologinė priklausomybė, pasekmes jutau ilgai. Atsibundi naktį – pilna galva mašinyčių, jos lipa viena ant kitos, atrodo, galva sprogs. Puoli plėšti langų, orą gaudyti“, – prisimena vyras.
Edgaras sako, kad yra du berniukų tipai – vieni aktyvūs, judrūs, kiti – pasyvesni. Tie judrieji, kurie ieško nuotykio kaip piratai, neretai ir pabando narkotikų. Edgaras sako, kad vaikui labai daug reiškia tai, kad auga be tėvo. Jis pats turi šešerių metų sūnų.
Dievu jis tikėjo nuo vaikystės. Kai jį už nusikaltimą prieš ketverius metus pasodino į kalėjimą, jis apsipylė ašaromis: „Dieve, padėk, nebegaliu...“
Dievas padėjo – supažindino su buvusiu narkomanu. „Išgirdau, kad žmogus tiesą kalba, kad galiu pakeisti gyvenimą. Tiesa, buvau Dievą išmėginęs – gavau per ausį“, – šypteli jis.
Grįžęs iš kalėjimo, vos per dvi savaites sulaukė svetimų žmonių pagalbos. Susipažino su Veiklių žmonių bendrija, tačiau vėl sugrįžo prie heroino ir vėl sulaukė pagalbos. „Žinau, kad šėtonas visada eina šalia, gundo mane. Kai pažinau Dievą, supratau, kas yra tikėjimas, sąžinė, tiesa. Tikiu, kad tiesa mane išlaisvins“, – sako Edgaras ir taip plačiai ir šiltai nusišypso, kad neabejoji – šį kartą jam pavyks.
„Norėjau kuo greičiau numirt“
„Su eržilu, penkiom ožkom, asilu ir šuniu Aslanu mašinoj ir atvažiavau čia“, – pokštauja
51-erių vilnietis Algis. Gerų akių vyras pas Žaną į sodybą atvyko kovo pabaigoje tiesiai po „Minesotos programos“.
„Konkreti nesąmonė su tuo gėrimu. Buvo, kad gėriau kasdien, be poilsio minutės. Maniau, kad per metus mirsiu. Mirė tėvas. Atvažiavusi sesuo iš Amerikos pasiūlė gydytis. Sutikau“, – pasakoja Algis. Abstinencija buvo žiauri – kankino haliucinacijos, nemiga.
Algis gerti pradėjęs 14-os. Buvo smalsu, o paskui dėl drąsos, kad mergikę pašokdintų. Armijoj buvo dvejų metų pertrauka, o paskui vėl tas pats. Prarado mėgstamą darbą, ritosi vis labiau žemyn. Turi sūnų, šeimos – ne. „Nutariau mesti gerti pats. Iki galo“, – sako jis.
Sodybos senbuvis kaunietis Antanas pas Žaną jau daugiau nei metus. 35-erius metus jis gėrė, 40 – rūkė. Vos nenumirė. Gelbėtis pasiūlė svainis. Kelis kartus vežė į anoniminių alkoholikų klubą. Iš susitikimo išėjęs Antanas būtinai išgerdavo.
Atvežė jį į Priklausomybių ligų centrą. „Ir noriu, ir nenoriu gydytis“, – tada pasakė Antanas ir jam liepta atvykti po mėnesio. „Viską gėriau, tik skruzdžių spirito ir batų tepalo – ne. Prieš atvykdamas į „Minesotos programą“ dar butelį išgėriau ir pasakiau sau, kad daugiau nebegersiu“, – prisimena jis.
Priklausomybių ligų centre reikėjo rašyti dienoraštį. Nerašė jo Algis savaitę, o paskui kaip pasipylė... Pritrūko sąsiuvinio. O kai reikėjo išeiti iš centro – susirūpino. Kur eiti? Grįžus pas draugus, grįžtų tas pats gyvenimas.
Svainis Antaną atvežė pas Žaną. „Keista, jau 52-ejų metų esu, o dar gyvas. Ar pavyks negert ryt? 25-erius metus? Alkoholikai tiek negyvena“, – šypsosi jis.
Žmonos vyras neturi. Sako, kad kai dirbi taksistu, 10 žmonų gali per dieną turėti, tik sveikatos reikia. „Į tą mėšlo krūvą grįžti nebenoriu. Kai gėriau, norėjau kuo greičiau numirti“, – sako Antanas.
„Suintriguoti patekti į Dievo aferą“
O koks likimas ištiko tuos, kurie jau paliko bendruomenę? Visoks – kažkas pasikorė, kažkas vėl pateko į kalėjimą, o kažkas švyti gyvenimo džiaugsmu, dirba ir laimingi gyvena.
Žanas sako, kad dar prieš dvejus metus labai išgyveno, kad nepavyksta kiekvienam broliui padėti. Dabar nebesikankina. Suprato nesąs Dievas. „Aš buvau išgelbėtas meile ir pasigailėjimu, o ne tiesa. Su Dievu reikia elgtis sąžiningai, o manyje skaudėjo puikybę, kad noriu būti Dievas. Pats žmogus turi apsispręsti. Tegul Dievas jį laužo. Mano darbas – suintriguot žmogų patekti į Dievo aferą“, – šypsosi Žanas.
Oksana LAURUTYTĖ