Buvęs alkoholikas: tamsiausia būna prieš aušrą

„Ko­dėl žmo­gus ge­ria? Gal bai­su būt blai­viam. Ko­dėl bai­su? Me­las ir šian­dien ma­ne gąs­di­na. Ko rei­kia, kad ne­bi­jo­tum? Mei­lės. Kas yra mei­lė? Pas­kai­tyk laiš­ką ko­rin­tie­čiams. Mei­lė kant­ri, mei­lė ma­lo­nin­ga, ji ne­pa­vy­di, mei­lė ne­si­di­džiuo­ja ir neiš­puiks­ta“, – tai da­lis po­kal­bio su Pa­du­by­sio kai­me (Kel­mės raj.) gy­ve­nan­čiu Ža­nu Ta­lan­džiu. Dar prieš de­vy­ne­rius me­tus al­ko­ho­lis bu­vo jį taip už­val­dęs, kad vy­ras mel­dė mir­ties. Da­bar Ža­nas dė­ko­ja Die­vui už al­ko­ho­liz­mą. „Kai „kly­niuks“ su­šlamp, gal­vi­kė nu­linkst. Nie­ko nė­ra blo­giau už pui­ky­bę“, – tė­vo Sta­nis­lo­vo jam pa­sa­ky­tus žo­džius ci­tuo­ja vy­ras, da­bar be­si­džiau­gian­tis gau­sia šei­ma ir pa­de­dan­tis į al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų liū­ną įklim­pu­siems vy­rams ir mo­te­rims at­ras­ti švie­są.

Svar­biau­sia – „neiš­ru­pū­žėt ir sau ne­me­luot“

„Die­vas yra Mei­lė“, – toks už­ra­šas ant pa­sta­to sie­nos pa­si­tin­ka įsu­kant į ant Du­by­sos kran­to esan­čią Ža­no Ta­lan­džio, jo žmo­nos Li­nos ir ke­tu­rių pa­me­ti­nu­kų – Gab­rie­lės, My­ko­lo, Ra­po­li­nos ir Jur­gio – so­dy­bą.

Kie­me – au­to­mo­bi­lis, prie ku­rio sto­vi mo­te­ris ir du vy­rai. Ža­nas jau­nes­niam sa­ko, kad šis pri­va­lės lai­ky­tis tai­syk­lių. Ne­gir­dės – tu­rės išei­ti. Blo­gai, kad at­vy­ko iš­gė­ręs. Te­gul vyks­ta į so­dy­bą ant kal­no, kur jį pa­si­tiks li­ki­mo bro­liai, ir įsi­ku­ria. Au­to­mo­bi­lis iš­va­žiuo­ja, o Ža­nas drau­giš­kai ap­ka­bi­na ir kvie­čia ar­ba­tos. Vi­sa­da taip – pir­ma rei­kia at­si­ger­ti ar­ba­tos, ta­da ir apie rei­ka­lus ga­li­ma pa­kal­bė­ti.

Iš ran­kų vy­ras ne­pa­lei­džia pu­sant­rų Jur­giu­ko. Li­nos na­muo­se nė­ra. Bal­ta­pū­kis ma­žy­lis ki­ša pirš­te­lį į le­dus, ska­nau­ja, o ki­ti trys Ta­lan­džiu­kai strak­si ap­link, ne­ša žais­lus, kny­gas, li­pa ant ke­lių, be per­sto­jo čiauš­ka, ro­do, kur ba­te­lis nu­try­nė, kur uo­das įkan­do, ir žvel­gia lai­min­go­mis spin­din­čio­mis li­nų spal­vos aki­mis.

Er­ze­ly­nė neiš­pa­sa­ky­ta, o Ža­nas sa­ko, kad vai­kai – di­džiau­sias jam Die­vo siųs­tas kant­ry­bės iš­ban­dy­mas. Tik per mei­lę vai­kams, ar­ti­mui sa­vo ga­li pa­žin­ti Die­vą. Nes jei ne­my­li sa­vo ar­ti­mo, sve­ti­mo nie­kaip ne­pa­mil­si...

Gurkš­te­lė­jęs ka­vos, Ža­nas brūkš­te­li ran­ka per ka­ži kur aud­rin­goj ir skau­džioj praei­ty no­sį „puo­šian­tį“ di­de­lį ran­dą ir nu­si­šyp­so. „Ši pro­gra­ma rei­ka­lau­ja prin­ci­pin­go są­ži­nin­gu­mo“, – di­dak­tiš­kai val­diš­ką fra­zę iš­ta­ria jis. Iš tik­ro Ža­nas pa­sa­ky­tų, kad svei­ki­mas nuo pri­klau­so­my­bių – pui­ky­bės tirp­dy­mas. Nes svar­biau­sia – neiš­ru­pū­žėt ir sau ne­me­luot.

Į kie­mą grįž­ta au­to­mo­bi­lis, nu­ve­žęs vy­rą „ant kal­no“. Atei­na mo­te­ris – al­ko­ho­li­ko, at­vy­ku­sio sveik­ti pas Ža­ną, ma­ma. Iš Ak­me­nės at­vy­ku­si mo­te­ris jau­di­na­si, guo­džia­si. „Ma­no mo­ti­na iš na­mų tu­rė­jo išei­ti, kai aš nuo al­ko­ho­lio dra­ko­nu bu­vau pa­vir­tęs. Kuo grei­čiau bam­ba­gys­lę nu­kirp­sit, kuo grei­čiau jį pa­lik­sit, tuo grei­čiau jis gy­ve­ni­mą su­si­tvar­kys“, – šil­tai ir pa­pras­tai kal­ba Ža­nas.

Mo­te­ris aiš­ki­na, kad mo­ti­nos šir­dis jai ne­lei­džia gir­tuok­liau­jan­čiam vai­kui duo­nos ne­duo­ti. „Ar duo­tu­mėt, jei jam nuo to su­sto­tų šir­dis? Va taip gal­vot rei­kia. Mus, al­ko­ho­li­kus, rei­kia vy­ti lauk. Ta­da keis­tis pra­de­dam. Pir­mas ir tre­čias mė­nuo al­ko­ho­li­kui sun­kiau­sias. Or­ga­niz­mas iš­si­va­lo ir ne­be­ži­nai, kas su gal­va da­ro­si“, – kal­ba Ža­nas.

Nau­ja­sis „įna­mis“ – 33-ejų. Kris­taus am­žius.  Bū­tent tiek bu­vo Ža­nui, kai jis lio­vė­si ger­ti. „Mels­ki­tės ir už ma­ne pa­si­mels­kit. Ne­bi­jo­ki­te, dar nė vie­no ne­nu­žu­džiau. Da­vė Die­vas vai­ką, duos ir iš­ga­ny­mą“, – iš­ly­dė­da­mas vieš­nią kal­ba jis.

Mo­te­ris dar pa­klau­sia, ar tik­rai sū­nus ga­li ne­be­ger­ti. „Pa­žiū­rė­ki­te į ma­ne“, – at­sa­ko Ža­nas.

„Gir­tais sme­ge­ni­mis Die­vo neat­ra­si“

Ta­lan­džiu­kai puo­la prie da­li­ja­mų sau­sai­nių, o Ža­nas pa­sa­ko­ja, kad prieš ket­ve­rius me­tus, jam su šei­ma įsi­kū­rus Pa­du­by­sy­je, jo pa­gal­bos ėmė pra­šy­ti įvai­raus plau­ko nuo al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų pri­klau­so­my­bės ken­čian­tys, la­ge­rį po la­ge­rio kei­čian­tys vy­rai. Ne­ga­lė­jo jis jų ne­priim­ti. „Aš jų ne­kvie­čiau, pa­tys ma­ne su­si­ran­da“, – sa­ko jis.

Taip ir su­si­kū­rė bend­ruo­me­nė. Ar Ža­nui ne­bai­su, kad ša­lia gy­ve­na net už sun­kius smur­ti­nius nu­si­kal­ti­mus ka­lin­tys žmo­nės? „Bi­jau. Bet ne­tu­riu pa­si­rin­ki­mo. Tu­riu per­ne­lyg daug tur­to, kad ga­lė­čiau juo ne­pa­si­da­ly­ti. Jei gy­ven­čiau bu­te – neį­si­leis­čiau. No­riu ra­miai mie­got, no­riu, kad ne­grauž­tų są­ži­nė, kad ne­tie­są pa­sa­kiau, kad žmo­gų at­stū­miau. Ge­riau gy­vent „skrum­niau“, bet ra­miai“, – sa­ko Ža­nas.

Prieš ket­ve­rius me­tus įsi­gy­to­je so­dy­bo­je al­ko­ho­li­kai ir nar­ko­ma­nai gy­ve­no ir svei­ko be jo­kio so­cia­li­nio sta­tu­so. Po­pie­riaus vis tik pri­rei­kė – bend­ruo­me­nė pa­va­din­ta so­cia­li­ne san­tal­ka „Ats­pir­tis“. Rei­kė­jo įro­dy­ti, kad so­dy­bo­je ap­si­sto­ję bro­liai ir se­sės tik­rai tvar­ko­si gy­ve­ni­mus, o ne val­ka­tau­ja. Net iš ka­lė­ji­mo žmo­nės yra iš­lei­džia­mi, jei no­ri pas Ža­ną bū­ti.

O pa­gal­ba – vie­nin­te­lė – liau­tis svai­gin­tis ga­li įro­dy­da­mas, kad el­gie­si taip, kaip kal­bi. „Kai bai­gia­si ci­ga­re­tės, ne vie­nas ima no­rė­ti ne to, ko atė­jo. Man „bat­ra­kų“ ne­rei­kia. Ne­no­ri lai­ky­tis tai­syk­lių – eik į nak­vy­nės na­mus“, – sa­ko Ža­nas.

Ats­ki­ro­je so­dy­bo­je gy­ve­nan­tys sveiks­tan­tys vy­rai pri­va­lo lai­ky­tis die­not­var­kės. Ta­da ir pa­si­ma­to mo­ty­va­ci­ja, ar iš tik­ro no­ri žmo­gus blai­vė­ti. „Jei ne­su­sit­var­kai su kas­die­ny­be, apie dva­si­nius da­ly­kus ir blai­vy­bę ga­li tik šū­kaut. Gir­tais sme­ge­ni­mis Die­vo neat­ra­si“, – kal­ba Ža­nas.

Die­not­var­kė pa­pras­ta – 6-tą ry­to kel­tis, mels­tis, pus­ry­čiau­ti, dirb­ti ūkio dar­bus, klau­sy­tis ka­te­che­zių, šv. Mi­šių. 13-tą va­lan­dą pie­tau­ja­ma, il­si­ma­si iki 15-tos va­lan­dos, ta­da ge­ria­ma ar­ba­ta, tvar­ko­ma­si, 18-tą va­lan­dą va­ka­rie­niau­ja­ma, o iki 20-tos va­lan­dos – lais­vas lai­kas. Ta­da bro­liai ir se­sės ren­ka­si va­ka­ri­nės mal­dos ir 22-rą va­lan­dą ei­na mie­go­ti.

„Ma­no rei­ka­las – kad žmo­gus ne­be­tu­rė­tų pre­ten­zi­jų kaž­kam, kas ne­va su ta­vi­mi pa­siel­gė blo­gai. Bu­vo žmo­nių, ku­rie man at­vė­rė šir­dį ir da­li­jo­si ma­te­ria­li­nė­mis gė­ry­bė­mis su ma­ni­mi. Aš da­rau tą pa­tį“, – sa­ko Ža­nas.

„Die­ve, pa­dėk, ne­be­ga­liu“

So­dy­bo­je ant kal­no gy­ve­nan­tys žmo­nės vie­nas ki­tą va­di­na bro­liais ir se­sė­mis. Kai ku­rie nu­spren­džia išei­ti vos po ke­lių die­nų, kai ku­rie pa­si­lie­ka me­tus ar il­giau. Yra, kaip yra – daž­niau­siai, jei al­ko­ho­li­ką ar nar­ko­ma­ną at­ve­ža ar­ti­mie­ji, jis ne­pas­veiks­ta. Nes pa­svei­ki­mo la­biau no­ri jie, o ne pa­ts ser­gan­ty­sis.

Šią sa­vai­tę gy­ve­na sep­ty­ni. Tvir­to su­dė­ji­mo 35-erių Kęs­tas – nar­ko­ma­nas, pri­klau­so­mas nuo he­roi­no. Pas Ža­ną jis at­vy­ko iš Vil­niaus, nors yra aly­tiš­kis.

„Rei­kia­mu me­tu at­si­dū­riau rei­kia­mo­je vie­to­je“, – sa­ko 18-ka me­tų nar­ko­ti­kus var­to­jęs vy­ras. Keis­ti gy­ve­ni­mo bū­dą jis ap­si­spren­dė po ke­lių rea­bi­li­ta­ci­jų, ke­lių ka­lė­ji­mų už plė­ši­mus, va­gys­tes, chu­li­ga­niz­mą, ma­ši­nų va­gys­tes.

Pir­mą kar­tą su­si­lei­dęs do­zę, Kęs­tas vos ne­mi­rė – la­bai blo­gai bu­vo, bet tai nuo nar­ko­ti­kų neatg­ra­sė. „Vi­sa­da gal­vo­jau, kad man ne­bus kaip ki­tiems, kad ne­tap­siu pri­klau­so­mu. Man pa­ti­ko ekst­re­ma­lus gy­ve­ni­mo bū­das, nar­ko­ti­kai man pa­dė­jo spręs­ti pro­ble­mas – ne­be­lie­ka nei bai­mės, nei gė­dos. Ir nu­si­kal­ti­mus da­riau jų pa­var­to­jęs. Blai­via gal­va taip ne­bū­čiau el­gę­sis“, – sa­ko jis.

Kol vy­rą val­dė pui­ky­bė ir įsi­ti­ki­ni­mas, kad jis pa­ts val­do sa­vo gy­ve­ni­mą, tol nar­ko­ti­kai bu­vo jo kas­die­ny­bės da­lis. Vis dėl­to prieš dve­jus me­tus te­ko pri­pa­žin­ti, kad prieš he­roi­ną yra be­jė­gis, ir pra­šy­ti pa­gal­bos. „Ma­no li­ga man ne­lei­do to pri­pa­žin­ti. Ma­no pui­ky­bė ne­lei­do“, – sa­ko Kęs­tas.

Vy­ras su­si­mąs­tė, ką pa­da­rė su sa­vo gy­ve­ni­mu, kai jam pa­si­da­rė vi­siš­kai ne­beį­do­mu gy­ven­ti. Ne­be­do­mi­no mer­gi­nos, nar­ko­ti­kų ne­var­to­jan­tys drau­gai. Jis pa­ma­tė, kad jo te­le­fo­ne – tik nar­ko­ma­nų te­le­fo­no nu­me­riai.

Kęs­tas de­vy­nis mė­ne­sius pra­lei­do rea­bi­li­ta­ci­jos na­muo­se, praė­jo 12-os žings­nių pro­gra­mą, bu­vo at­kri­tęs, gu­lė­jo psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­je. Ar­ti­mie­ji sten­gė­si jam pa­dė­ti, bet vy­ras pa­ts ne­no­rė­jo. Ven­gė me­ta­do­no – yra įsi­ti­ki­nęs, kad taps pri­klau­so­mu. O nuo vais­tų vais­tų nė­ra.

„Ka­lė­ji­me nar­ko­ti­kų dar leng­viau gau­ti nei lais­vė­je. Abs­ti­nen­ci­jos ka­lė­ji­me neiš­gy­ven­si“, – sa­ko Kęs­tas.

Pas Ža­ną so­dy­bo­je jis tik ke­tu­rias sa­vai­tes. Vy­ras ti­ki, kad ga­lės sau pa­dė­ti – pa­de­da po­kal­biai su bro­liais ir bai­mė, kad jei vėl „sės ant ada­tos“, pa­sek­mės bus bai­sios. „Kiek lai­ko kai­fa­vau, tiek at­ken­tėt už tai rei­kia. O li­ga dik­tuo­ja mąs­ty­mą“, – sa­ko Kęs­tas.

Dvi­de­šimt aš­tuo­ne­rių klai­pė­die­tis Ed­ga­ras so­dy­bo­je jau ant­rą kar­tą. Vėl priė­mė jį Ža­nas. Pa­sa­kė, kad mais­tą pa­čiam rei­kės už­si­dirb­ti, ir priė­mė.

Ed­ga­ras nar­ko­ma­no kar­je­rą pra­dė­jo 11-os me­tų. „Ta­da vi­sa Klai­pė­da uos­tė kli­jus. 50-60 vai­kų pa­tal­po­je su­si­rink­da­vo. Uos­tė ir „kai­fa­vo“ nuo ha­liu­ci­na­ci­jų. „Ma­no tė­vai bu­vo ne­pa­si­ruo­šę tu­rė­ti vai­kų. Gė­rė ir mu­šė­si. Pak­laus­da­vau, ar ga­liu nei­ti į mo­kyk­lą, tai sa­ky­da­vo: „Neik“, – pri­si­me­na jis.

Ed­ga­ras bu­vo at­si­dū­ręs vai­kų glo­bos na­muo­se, sė­do „ant he­roi­no“. „Gė­riau, vo­giau, var­to­jau. Tok­si­ko­ma­ni­ja bu­vo la­biau psi­cho­lo­gi­nė pri­klau­so­my­bė, pa­sek­mes ju­tau il­gai. At­si­bun­di nak­tį – pil­na gal­va ma­ši­ny­čių, jos li­pa vie­na ant ki­tos, at­ro­do, gal­va sprogs. Puo­li plėš­ti lan­gų, orą gau­dy­ti“, – pri­si­me­na vy­ras.

Ed­ga­ras sa­ko, kad yra du ber­niu­kų ti­pai – vie­ni ak­ty­vūs, jud­rūs, ki­ti – pa­sy­ves­ni. Tie jud­rie­ji, ku­rie ieš­ko nuo­ty­kio kaip pi­ra­tai, ne­re­tai ir pa­ban­do nar­ko­ti­kų. Ed­ga­ras sa­ko, kad vai­kui la­bai daug reiš­kia tai, kad au­ga be tė­vo. Jis pa­ts tu­ri še­še­rių me­tų sū­nų.

Die­vu jis ti­kė­jo nuo vai­kys­tės. Kai jį už nu­si­kal­ti­mą prieš ket­ve­rius me­tus pa­so­di­no į ka­lė­ji­mą, jis ap­si­py­lė aša­ro­mis: „Die­ve, pa­dėk, ne­be­ga­liu...“

Die­vas pa­dė­jo – su­pa­žin­di­no su bu­vu­siu nar­ko­ma­nu. „Iš­gir­dau, kad žmo­gus tie­są kal­ba, kad ga­liu pa­keis­ti gy­ve­ni­mą. Tie­sa, bu­vau Die­vą iš­mė­gi­nęs – ga­vau per au­sį“, – šyp­te­li jis.

Grį­žęs iš ka­lė­ji­mo, vos per dvi sa­vai­tes su­lau­kė sve­ti­mų žmo­nių pa­gal­bos. Su­si­pa­ži­no su Veik­lių žmo­nių bend­ri­ja, ta­čiau vėl su­grį­žo prie he­roi­no ir vėl su­lau­kė pa­gal­bos. „Ži­nau, kad šė­to­nas vi­sa­da ei­na ša­lia, gun­do ma­ne. Kai pa­ži­nau Die­vą, su­pra­tau, kas yra ti­kė­ji­mas, są­ži­nė, tie­sa. Ti­kiu, kad tie­sa ma­ne iš­lais­vins“, – sa­ko Ed­ga­ras ir taip pla­čiai ir šil­tai nu­si­šyp­so, kad nea­be­jo­ji – šį kar­tą jam pa­vyks.

„No­rė­jau kuo grei­čiau nu­mirt“

„Su er­ži­lu, pen­kiom ož­kom, asi­lu ir šu­niu As­la­nu ma­ši­noj ir at­va­žia­vau čia“, – po­kštau­ja

51-erių vil­nie­tis Al­gis. Ge­rų akių vy­ras pas Ža­ną į so­dy­bą at­vy­ko ko­vo pa­bai­go­je tie­siai po „Mi­ne­so­tos pro­gra­mos“.

„Konk­re­ti ne­są­mo­nė su tuo gė­ri­mu. Bu­vo, kad gė­riau kas­dien, be poil­sio mi­nu­tės. Ma­niau, kad per me­tus mir­siu. Mi­rė tė­vas. At­va­žia­vu­si se­suo iš Ame­ri­kos pa­siū­lė gy­dy­tis. Su­ti­kau“, – pa­sa­ko­ja Al­gis. Abs­ti­nen­ci­ja bu­vo žiau­ri – kan­ki­no ha­liu­ci­na­ci­jos, ne­mi­ga.

Al­gis ger­ti pra­dė­jęs 14-os. Bu­vo smal­su, o pa­skui dėl drą­sos, kad mer­gi­kę pa­šok­din­tų. Ar­mi­joj bu­vo dve­jų me­tų per­trau­ka, o pa­skui vėl tas pa­ts. Pra­ra­do mėgstamą dar­bą, ri­to­si vis la­biau že­myn. Tu­ri sū­nų, šei­mos – ne. „Nu­ta­riau mes­ti ger­ti pa­ts. Iki ga­lo“, – sa­ko jis.

So­dy­bos sen­bu­vis kau­nie­tis An­ta­nas pas Ža­ną jau dau­giau nei me­tus. 35-erius me­tus jis gė­rė, 40 – rū­kė. Vos ne­nu­mi­rė. Gel­bė­tis pa­siū­lė svai­nis. Ke­lis kar­tus ve­žė į ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų klu­bą. Iš su­si­ti­ki­mo išė­jęs An­ta­nas bū­ti­nai iš­ger­da­vo.

At­ve­žė jį į Prik­lau­so­my­bių li­gų cent­rą. „Ir no­riu, ir ne­no­riu gy­dy­tis“, – ta­da pa­sa­kė An­ta­nas ir jam liep­ta at­vyk­ti po mė­ne­sio. „Vis­ką gė­riau, tik skruz­džių spi­ri­to ir ba­tų te­pa­lo – ne. Prieš at­vyk­da­mas į „Mi­ne­so­tos pro­gra­mą“ dar bu­te­lį iš­gė­riau ir pa­sa­kiau sau, kad dau­giau ne­be­ger­siu“, – pri­si­me­na jis.

Prik­lau­so­my­bių li­gų cent­re rei­kė­jo ra­šy­ti die­no­raš­tį. Ne­ra­šė jo Al­gis sa­vai­tę, o pa­skui kaip pa­si­py­lė... Prit­rū­ko są­siu­vi­nio. O kai rei­kė­jo išei­ti iš cent­ro – su­si­rū­pi­no. Kur ei­ti? Grį­žus pas drau­gus, grįž­tų tas pa­ts gy­ve­ni­mas.

Svai­nis An­ta­ną at­ve­žė pas Ža­ną. „Keis­ta, jau 52-ejų me­tų esu, o dar gy­vas. Ar pa­vyks ne­gert ryt? 25-erius me­tus? Al­ko­ho­li­kai tiek ne­gy­ve­na“, – šyp­so­si jis.

Žmo­nos vy­ras ne­tu­ri. Sa­ko, kad kai dir­bi tak­sis­tu, 10 žmo­nų ga­li per die­ną tu­rė­ti, tik svei­ka­tos rei­kia. „Į tą mėš­lo krū­vą grįž­ti ne­be­no­riu. Kai gė­riau, no­rė­jau kuo grei­čiau nu­mir­ti“, – sa­ko An­ta­nas.

„Suint­ri­guo­ti pa­tek­ti į Die­vo afe­rą“

O koks li­ki­mas iš­ti­ko tuos, ku­rie jau pa­li­ko bend­ruo­me­nę? Vi­soks – kaž­kas pa­si­ko­rė, kaž­kas vėl pa­te­ko į ka­lė­ji­mą, o kaž­kas švy­ti gy­ve­ni­mo džiaugs­mu, dir­ba ir lai­min­gi gy­ve­na.

Ža­nas sa­ko, kad dar prieš dve­jus me­tus la­bai iš­gy­ve­no, kad ne­pa­vyks­ta kiek­vie­nam bro­liui pa­dė­ti. Da­bar ne­be­si­kan­ki­na. Sup­ra­to ne­sąs Die­vas. „Aš bu­vau iš­gel­bė­tas mei­le ir pa­si­gai­lė­ji­mu, o ne tie­sa. Su Die­vu rei­kia elg­tis są­ži­nin­gai, o ma­ny­je skau­dė­jo pui­ky­bę, kad no­riu bū­ti Die­vas. Pats žmo­gus tu­ri ap­si­spręs­ti. Te­gul Die­vas jį lau­žo. Ma­no dar­bas – suint­ri­guot žmo­gų pa­tek­ti į Die­vo afe­rą“, – šyp­so­si Ža­nas.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ