Lijo lietus, tad įprastą kelionę į darbą pėsčiomis pakeičiau mikroautobusu. Visą kelią, šešias stoteles iki miesto centro, teko klausyti dviejų apyjaunių plepučių nuogąstavimų dėl šiek tiek padidėjusio cholesterolio jų kraujyje. Jos nerimavo taip stipriai, kad neiškentusi paklausiau, ką darytumėte, jei staiga apaktumėte? Matyt, klausimas buvo toks netikėtas, kad moterys nutilo. Tylėjo ir kiti keleiviai. Viena moterų užmerkė akis ir pasižvalgė, patikrino pojūčius.
Mano susierzinimas buvo pagrįstas. Prieš dieną lankiausi pas visiškai aklą dvidešimt dvejų metų dviejų vaikelių mamą Jurgą. Žavi, nuolat besišypsanti moteris teigė: „Nejaučiu, kad aklumas man keltų kokių nors problemų.“
Medikai siūlo laukti geresnių laikų
Duris atidarė pati Jurga. Išvydusi dailią, jauną, skoningai pasidažiusią moterį, perklausiu, ar tikrai ten pakliuvau. Šeimininkė kviečia į kambarį, ranka parodo, kur atsisėsti. Gražios, paryškintos akys klajoja po kambario erdvę, nesustingsta ties viena kryptimi, kaip įprasta turintiems regos problemų. Ji stipriau apkabina savo sūnelį, pasilenkusi švelniai pakalbina.
„Matote, aš negimiau akla, esu baigusi dešimt klasių. Man nereikia įsivaizduoti saulės ar lauko žalumos, sniego spalvos. Aš tai mačiau iki devyniolikos metų, bet šio sūnelio veido jau neįžiūrėjau“, - sako Jurga.
Jos regėjimo problemos atsirado vaikystėje susirgus plaučių uždegimu. Pasak pašnekovės, iš karto suleistas per didelis antibiotikų kiekis pažeidė regos nervą, radosi glaukoma. Geriausi Lietuvos daktarai okulistai jos akis lazeriu operavo trylika kartų, iš viso Jurga patyrė per dvidešimt nejautrų.
„Man pritaikė medicininį įtaisą, implantą, kuris padėjo matyti, mokytis. Tačiau kartą, ne taip mane supratęs, vyras netikėtai įspyrė į galvą, sutino kakta, ligoninėje paaiškėjo, kad į akies obuolį įsiūtas implantas skilo. Dabar gydytojai pataria laukti geresnių laikų“, - Jurgai nelengva nuslėpti jaudulio.
Sustiprėjo kiti pojūčiai
Staiga krūpteli, švelniai subara sūnelį, ant jos drabužių netyčia išliejusį valgytą jogurtą. Pasisiūlau pagelbėti, bet pašnekovė atsisako, susitvarko ir man primena, kad ką moka, pati stengiasi atlikti. „Matote, pati akis pieštuku apsivedu, pasidažau, net pėdkelnes vaikams susiadau, siūlą į adatą liežuviu įsiveriu. Aš stengiuosi nepastebėti savo negalios, kaip moku, taip darau. Viską randu, mano savarankiškumo giminės nesupranta. Vaikų vien koldūnais nemaitinu, verdu cepelinų, sriubų, troškinių, iškepu kotletų, žemaičių blynų... Juk įgūdžiai likę. Aišku, būna, kad išsiterlioju, galvą apsidaužau, kol ieškomą daiktą surandu. Tai normalu neregei. Matote, mano atvejis geresnis negu kitų aklųjų, kurie gimė tokie. Aš net grybus moku užmarinuoti. Rašau draugėms ir žinutes, susiskaičiuoju paspaudimus, gal ne visada jos būna aiškios, bet esmė suprantama. Nematau problemų kambarį susitvarkyti, išsisiurbti“, - vardija atliekamus darbus Jurga bei tikina, kad didžiausias stimulas jai irtis į priekį yra vaikai.
Ji sako, kad, praradus regą, labai sustiprėjo kiti pojūčiai, pavyzdžiui, atmintis. Vieną kartą pasakytas telefono numeris galvoje išlieka visą savaitę. Ji jaučia, jei šalia esantis žmogus jos pusėn atsisuka. Visiškai nematanti moteris puikiai mezga gerosiomis ir blogosiomis akimis. Jurgai patinka serialai, veikėjus atskiria pagal balsą.
Yra besisiūlančiųjų langus išvalyti, valgyti padaryti, bet ji šių paslaugų atsisako. Kol kas nenori priklausyti ir kokiai nors organizacijai. Gal ateityje jos pati ieškosis. Socialinės paramos skyriaus specialistės padeda tik apsipirkti ir mokesčius sumokėti.
Neregės šeimą aplankė regiono buhalterės
Jurga buvo ištekėjusi, bet, kaip teigia, vaikus visada viena augino. Vyras daug dirbo, o laisvalaikiu svaiginosi alkoholiu. „Mes drauge užaugome, nuo trylikos metų draugavome. Nors anksti gimdžiau, turėjau tik septyniolika, bet nesigailiu. Vaikai užaugs, o aš dar jauna būsiu. Mane mama taip pat labai anksti gimdė. Gera ji, nors ir pati sunkiai verčiasi, man padeda, paskutinį atiduoda. Kiek daug ji dėl manęs yra padariusi, kiek daktarams sukišusi“, - staiga Jurga nutyla. Stingdančią tylą nutraukia mano klausimas, gal dar ne viskas prarasta, gal yra vilčių atgauti regėjimą, juk mokslas tokiais šuoliais skrieja į priekį. Jurga sako girdėjusi apie Turkijos okulistų pasiekimus šioje srityje. Bet ji nesigilina, nesierzina, nes žino, kad neturės tiek pinigėlių tokiam stebuklui pasiekti. Teigia, kad jos atvejis nėra toks paprastas, jai donoras negali pagelbėti, nes pažeistos regos nervo skaidulos.
Šiuo metu Jurga gyvena nuomojamame bute. Nors gauna tik neįgalumo pašalpą, kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį nepriklauso, nes buto šeimininkė nėra jos priregistravusi. Dviejų vaikų neregei mamai svyra rankos, gavus sąskaitą už komunalinius mokesčius: vien tik už praeito mėnesio šildymą ir karštą vandenį teks mokėti 422 litus.
Jurga pasidžiaugė, kad šventiniu periodu jos namus aplankė Alytaus regiono buhalterių asociacijos narės, atnešė daug dovanėlių vaikams. Tai pirmas gražus poelgis, kurio ši šeima sulaukė iš visuomenės.
Aldona KUDZIENĖ
