Šiaulių žurnalistai aprašė situaciją, kurią įvertinus galima suabejoti, kad būtinosios pagalbos mechanizmas mūsų šalyje veikia be trikdžių. Tiksliau, pasirodo, būtinoji pagalba ir elementarus žmogiškumas tarpusavyje neturi nieko bendro.
Tą gražų vakarą nė nenumaniau, kad vakarienę su šeima teks iškeisti į aiškinimąsi Šiaulių apskrities ligoninės Priėmimo skyriuje dėl moters kruvinais drabužiais. Ne, šis susidūrimas nieko bendra neturi su melodraminiu romanu "Moteris baltais drabužiais", perkeltu ir į didįjį ekraną. Ši istorija – visiškai neromantiška. Liūdniausia, kad tokios situacijos tampa gyvenimo norma, kone kasdienybe.
Šiauliuose, Birutės gatvėje atsitiktinai pamačiau šlubčiojančią moterį kruvinais drabužiais. Užkalbinta Regina (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.) pasiguodė pasiklydusi, niekaip nerandanti kelio namo, jog jai silpna ir svaigsta galva. Moteris papasakojo, kad dėl durtinės žaizdos nugaroje greitosios medicinos pagalbos ekipažas ją iš netoli Kuršėnų esančio kaimo atvežė į Šiaulių apskrities ligoninės Priėmimo skyrių. Čia dirbęs gydytojas jai susiuvęs žaizdą ir išleidęs namo. Moteris krauju permirkusiais rūbais neatrodė panaši į galinčią kelioliką kilometrų eiti pėsčiomis, todėl paskambinau į policiją.
Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nedelsdami iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri silpnumu bei galvos svaigimu besiskundžiančią Reginą nuvežė atgal į Priėmimo skyrių. Pakėlęs moters palaidinę, žaizdą siuvęs chirurgas liepė patvirtinti, jog kraujas per tvarstį nesisunkia, vadinasi, savo darbą jis atlikęs. Moterį atvežę greitosios pagalbos darbuotojai gūžtelėjo pečiais – jie taip pat savo darbą atliko.
Mėginau išsiaiškinti, kas Reginai turėtų suteikti pagalbą. Slaugytojos paaiškino, jog blogai besijaučiančią moterį turėtų apžiūrėti budintis terapeutas, tačiau tam reikalingas siuntimas. Deja, jį išrašyti galėjęs chirurgas nusprendė, kad terapeuto apžiūros jai nereikia, ir po chirurginės intervencijos pablogėjusia savijauta besiskundžianti Regina vėl pėsčiomis patraukė namo.
Kone detektyvu pavirto šios istorijos tęsinys. Kai kitądien mėginau išsiaiškinti, kodėl medikai antrą kartą atvežtai moteriai nesuteikė pagalbos, Šiaulių apskrities ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja Daiva Jautakienė tvirtino, jog chirurgas žaizdą nelaimėlei susiuvęs, tai liudija įrašas moters ambulatorinėje kortelėje. Kodėl antrąkart jai nebuvo suteikta pagalba, vedėja atsakyti negalėjusi, mat neradusi palydimojo lapo, kurį turėjo perduoti greitosios medicinos pagalbos specialistai Priėmimo skyriaus slaugytojoms. "Siuntimo neradome. Jeigu iš tiesų siuntimą turėjusiai moteriai nebuvo suteikta reikiama pagalba, tada blogai", - skėstelėjo rankomis D. Jautakienė ir pažadėjo, jog tokiu atveju medikai neliks nenubausti.
Nepanašu, kad kas nors buvo nubaustas, nes vėliau iš ligoninės savaitraščiui "Šiauliai plius" atskriejo atsakymas: neturite moters raštiško sutikimo, kad galime teikti informaciją apie jos būklę, todėl nieko negalime komentuoti. "Vadovaudamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, taip pat kitų teisės aktų apibrėžta asmens teise į privatumą, gydymo įstaiga negali teikti informacijos apie paciento sveikatos būklę, jo gydymą ar apsilankymą ligoninėje, neturėdama paciento rašytinio sutikimo, kad tokia informacija būtų teikiama", - rašoma ligoninės atstovės spaudai Nijolės Jurgilienės atsakyme. O neoficiali versija: moteris blogai orientavosi ne dėl pablogėjusios sveikatos, o dėl to, kad buvo apsvaigusi. Negi medikai kalti, jei su paciente negalėjo susikalbėti, o ši po to klaidžiojusi po Šiaulius?
Tad kam turėjo rūpėti neblaivi, jei taip ir buvo iš tiesų, moteriškė, keliolika kilometrų pėsčiomis kulniuojanti į tuos pačius namus, kuriuose prieš kurį laiką "įgijo" durtinę žaizdą? "Paciento parvykimas iš gydymo įstaigos vėlyvu metu, jo saugumas, globa ar nakvynė - opūs, daugelį metų nesprendžiami socialiniai klausimai. Nors kiekvienoje savivaldybėje yra nemažai socialinių įstaigų, jų veiklos nuostatai, paramos teikimo tvarka vis dar nėra sureguliuota taip, kad jų darbo laikas bei šių įstaigų finansavimas leistų paramos pageidaujančiam asmeniui ją suteikti. Neįmanoma atriboti ir kitos analizuojamų reiškinių pusės. Yra visuomenės dalis, kuri socialinės paramos nepriima arba ir naudodamasi parama savo gyvenimo būdo keisti nėra linkusi", - teigiama ligoninės atstovės atsakyme savaitraščiui.
Šioje istorijoje policijos pareigūnai savo darbą baigė taip pat greitai, nes Regina paaiškino pretenzijų niekam neturinti. Šiaulių rajono policijos komisariato Kuršėnų policijos nuovados vyriausiojo tyrėjo Virgilijaus Daujoto teigimu, Reginos šeima nėra traktuojama kaip asociali šeima, todėl iki tol jiems nebuvę tekę joje lankytis. "Tądien šeimyninių išgertuvių metu Regina susipyko su savo vyru ir pakilusi nuo stalo ruošėsi eiti į virtuvę. Užkliuvusi už durų staktos, virsdama numetė ant stalo stovėjusias sukrautas lėkštes ir krisdama ant jų šukėmis susižalojo nugarą peties srityje. Nukentėjusiosios vyro mums taip ir nepavyko apklausti, kadangi tuo metu jis buvo neblaivus, tad vos gebėjo pasakyti savo pavardę. Tyrimas nepradėtas, nes moteris susižalojo pati, tad pretenzijų dėl patirtos traumos niekam neturi", - paaiškino tyrėjas.
"Ant lėkščių parkritusią" Reginą aplankiau po poros savaičių. Tąryt jos namų krosnyje linksmai spragsėjo medžių skiedros. Apsidairiusi varganoje, tačiau ganėtinai tvarkingoje buityje ir neradusi šeimininkės, užsukau pas čia pat gyvenančius kaimynus. Šie ruošėsi pusryčiauti – ant stalo garavo arbata, pūpsojo batonas, sviesto gabalas, dešros riestė. Išgirdę, ko ieškau, kaimynai suskubo ieškoti Reginos, tačiau ji, nešina pilnu kibiru skiedrų, kaip tik grįžo iš kiemo. "Vyras išėjo miškan malkų, o aš krosnį kūrenu", - skėstelėjusi rankomis šeimininkė pasiūlė pasišnekėti kieme, mat saulutėje būsią šilčiau nei troboje. "Buvo taip, kaip sakiau tąsyk. Bet man juk į tuos pačius namus reikėjo grįžti. Kokį pareiškimą dar rašysi", - tyliai aiškinosi ji.
"Pirmomis dienomis nieko dirbti negalėjau, bet dabar jaučiuosi gerai. Nugaros nebeskauda, o tvarstį nusiėmiau pati, negi varginsi daktarus dėl tokios smulkmenos? Kai greitoji antrąkart nuvežė mane į ligoninės priimamąjį, pagalbos taip ir nesulaukiau. Esam biedni žmonės, nelabai kas dabar į ubagą žiūri. Gerai, kad eidama namo sutikau gerų žmonių, kurie, kol jiems buvo pakeliui, mane pavežė, daugiau pati parėjau – nėra jau čia taip ir toli, - šyptelėjo pašnekovė. – Duktė padėjo susitvarkyti dokumentus, greitai gausiu pensiją, gyventi gal bus lengviau", - pasakojo moteris, stovėdama itin lėtai Europos link žingsniuojančio kaimelio kieme netoli Kuršėnų.
Miglė Remeškevičiūtė
