Būti ar nebūti euro zonoje – didelio skirtumo nėra. Svarbiausia – kaip vykdoma vidaus ekonomikos politika, teigė specialistai diskusijoje „Nordic and Baltic states in post-crisis economy“, kuri ketvirtadienį vyko Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė prisiminė, kad krizės įkarštyje niekas netikėjo Lietuvos pasirinktu ekonomikos gelbėjimo keliu.
Jonas Baldvinas Hannibalssonas, buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, teigė, kad tiek euro zonos narės, tiek už jos ribų esančios šalys, blogai prižiūrinčios ekonomiką, gali atsidurti bėdoje.
„Airija, Islandija, Kipras turi panašumų. Visos šios šalys visos šalys vykdė vienu ar kitu aspektu labai neoliberalią politiką. Valstybės įsikišimas į ekonomiką buvo atgrasomas. Buvo siekiama panaikinti arba sumažinti reguliavimą, priežiūrą, įstatymus“, - aiškino J. B. Hannibalssonas
Tačiau, pasak jo, Islandijai yra sąlyginai geriau tuo atveju, kad skirtingai nei Kipras ar Airija, ji neturėjo kur eiti prašyti pagalbos, išskyrus TVF.
„Jei mes būtume gavę pagalbos iš euro zonos, mus gelbėjimo našta slėgtų visą gyvenimą. O Airijos valstybė garantavo bankų skolą. Ji tuo metu nenutuokė, kiek blogų paskolų buvo Airijos bankuose. O dabar Airijos mokesčių mokėtojai tapo įpareigoti mokėti už blogus bankininkų sprendimus“, - sakė jis.
Tačiau Islandija turėjo leisti savo finansų sistemai visiškai sugriūti, kas lėmė tai, jog 60 proc. įmonių bankrutavo, o žmonių skolos smarkiai išaugo. Dėl to sunku atsakyti į klausimą, kam blogiau sekasi – airiui, esančiam euro zonoje, ar prasiskolinusiam islandui.
„Suomija yra euro zonoje, jai sekasi gan gerai. Švedija nėra zonoje, jai irgi sekasi gerai. Nėra skirtumo būti ar nebūti zonoje. O Airija ir Islandija patyrė labai didelį smūgį. Airijoje didelis nedarbas ir emigracija, Islandijoje vyksta didelė visuomenės poliarizacija“, - dėstė J. B. Hannibalssonas.
Pasak jo, tai rodo, kad narystė euro zonoje nėra išeitis nuo visų bėdų. „Šalys, kurių ekonomikai gerai sekasi yra tos, kurios gerai prižiūrėjo savo ekonomiką – zonos viduje ar išorėje. Labiausiai pažeidžiamos yra tos, kurios kenčia nuo nekompetentingo ir nedisciplinuoto ekonomikos valdymo.“
Trys sąlygos
Tam, kad monetarinė sąjunga būtų sėkminga yra svarbios trys sąlygos. Visų pirma, centriniai bankai privalo sugebėti neesant kitos išeities paskolinti šalims narėms. Taip pat, centrinis bankas turi turėti galią kontroliuoti pinigų pasiūlą bei narių obligacijų leidimą bei pirkimą. Galų gale, centrinė valdžia turi turėti galią įvesti bent minimalią fiskalinę koordinaciją tarp šalių narių ir prisidėti prie jų monetarinės politikos, kad būtų išlaikomas ekonomikos sistemos stabilumas.
Pasak J. B. Hannibalssono, Europos centrinis bankas neturi nė vienos iš šios galių ir reiktų pasimokyti valiutos sąjungos dizaino iš JAV.
„Pažiūrėkime į Kaliforniją. Ji, kaip Graikija, jau daug metų fiskaline prasme bankrutavusi“, - sakė Islandijos politikas. – Kodėl rinkos nepasmerkė Kalifornijos? Kodėl jos skolinimosi kaina milžiniškai neišaugo? Todėl, kad JAV federalinė vyriausybė stovi už Kalifornijos ir remia ją.“
Islandijos universiteto mokslininkas Balduras Thorhallssonas teigė, kad viskas priklauso nuo šalių vykdomos politikos. „Pažiūrėjus į Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Islandijos skirtingą atsigavimą po finansų krizės, galime pamatyti, kad svarbiausia yra vidaus politika“, – teigė jis.
Mokslininkas taip pat aiškino, kad vykdant ekonominę politiką bei stengiantis išlipti iš krizės yra labai svarbi korporatyvinė demokratija – tai yra derybos tarp vyriausybės ir skirtingų nevyriausybinių, suinteresuotų organizacijų.
Lietuva niekas netikėjo
Lietuva ir kitos Baltijos šalys, kurios krizės pradžioje buvo lyginamos su Islandija, pasirinko vidinės devalvacijos kelią. Pasak buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tuo metu niekas netikėjo, kad Lietuvai pavyks išlipti iš krizės šiuo būdu.
„Lietuvos problemos buvo kitokios nei Islandijos, Kipro ar Airijos, nes jos ekonomikos daugumos nesudaro finansų sektorius, - diskusijoje pasakojo I. Šimonytė. – Tačiau Baltijos valstybės irgi buvo krizės priešakyje.“
Pasak jos, didelė dalis investuotojų tikėjosi, kad tuo metu Lietuva devalvuos valiutą, tai yra, atriš ją nuo euro, tačiau Lietuva pasirinko vidinę devalvaciją – taupymą bei mokesčių didinimą.
„2009 metų rudenį aš susitikdavau su investuotojais ir bandydavau juos įtikinti pirkti Lietuvos obligacijų. O jie man sakydavo: „Tai ką jūs bandote padaryti – tai nepadaroma“, - prisiminė I. Šimonytė.
Tai, kad litas yra pririštas prie euro Lietuvai padėjo, mano I. Šimonytė. „Mano nuomone, bent jau iš dalies, euras pridėjo daug stabilumo. Jei litas būtų žlugęs, devalvuotas, visi vis tiek būtų gavę po 1000 litų pensijos, bet ji būtų buvusi 90 proc. mažiau verta.“
Pasak buvusios ministrės, euras ne tik prideda Lietuvos ekonomikai stabilumo, bet ir suteikia galimybę geriau ilgajame laikotarpyje nuspėti ekonomikos vystymosi kryptį.
„Jei ne euras, Lietuvai vis tiek reikės kažkokio inkaro. Gal Lenkijos zloto?“ - juokavo I. Šimonytė.
Kalbėdama apie korporatyvinę demokratiją, I. Šimonytė teigė, kad nors dialogas su įvairiomis nevyriausybinėmis institucijomis, pavyzdžiui, profesinėmis sąjungomis, būtų teoriškai padėjęs vykdyti finansų politiką krizės metu, tai, pasak jos, buvo nelabai įmanoma.
„Dvidešimtais nepriklausomybės metais yra realistiškai sunku šalyje turėti tokį dialogą ir tokias išsivysčiusias institucijas, kur būtų galima diskutuoti apie šiuos reikalus, - sakė buvusi finansų ministrė. –Galbūt per kitą krizę, kuri būtinai bus, bendro sprendimo priėmimas bus labiau matomas.“
Pasak I. Šimonytės, per pastarąją krizę, ji būtų norėjusi derėtis su opozicija ir profesinėmis sąjungomis, tačiau „atrodė, kad visi paisė tik savo interesų“.