Neseniai atlikau vilniečių sociologinę apklausą. Klausimas buvo toks: „Jei turėtumėte neribotas finansines galimybes, kur gyventumėte – bute ar nuosavame name?“
30 procentų kategoriškai pasirinko butus, kiti – namus arba kompromisinį variantą – butą ir sodybą. Beje, iš apklaustųjų keli procentai jau turėjo savo namus priemiestyje.
Pamatęs rezultatus suvokiau, kokia emocinė disharmonija tvyro Vilniuje – beveik visi gyventojai nekenčia miesto, kuriame gyvena. Arba, geriausiu atveju, jaučiasi jame diskomfortiškai.
Jie nėra miestiečiai. Būsimi priemiestiečiai savo ateitį mato daugiau ar mažiau izoliuotoje gyvenvietėje (kai kurie iš apklaustųjų norėjo, kad ji būtų ir su apsauga), namelyje su kiemu, išpuoselėtu sodu, nedideliu baseinu arba bent tvenkiniu, kurį vadintų japonišku tvenkiniu, ir dviem automobiliais, atliekančiais lifto į miestą funkcijas.
Priemiestiečiams idealus miestas panašus į JAV provincijos miestus – nedidelė teritorija su dviem dangoraižiais (viename – darbas, kitame – valdžia), naktiniu klubu, restoranu, keliomis rūbų, batų ir žaislų parduotuvėmis, kino teatru, opera, teatru, galerija su „gražiais“ paveikslais ir mažyčiu senamiesčiu, kuriame galima pasivaikščioti prieš važiuojant į namus. Senamiestyje gali gyventi miestiečiai, kurių funkcija – aptarnauti priemiestiečius. O aplink idealų miestą – milžiniška ir nemokama automobilių stovėjimo aikštelė.
Realybėje niūrūs būsimieji priemiestiečiai gyvena bute ir perkelia neegzistuojančio būsimo gyvenimo įpročius į dabartį. Jie perka milžiniškus automobilius, kurie būtų patogūs užmiestyje ir atkakliai juos vairuoja, nors patekti į darbą galėtų pėsčiomis arba visuomeniniu transportu. Jie varo į bankrotą kavines ir restoranus, nes darbo dienomis priemiestiečiams tereikia „dienos pietų už 13,50“, o kavos jie gali išgerti namuose. Buvimas miesto sociume jiems yra ne gyvenimo būdas, o pramoga, kuri, kaip žino priemiestiečiai, prasideda ir baigiasi penktadienio vakarą. Savaitgalį miestiečiai per prievartą džiugiai išvažiuoja į savo sodybas, o jų neturintys lieka kentėti mieste, veiklą būsimame nuosavame name imituodami nesibaigiančiais remontais ir paremontavimais.
Visa tai būtų pakenčiama, jei priemiesčio gyventojų mentalitetas liktų statistinio vilniečio galvoje – na, galų gale jis persikels į savo namuką. Blogai tai, kad priemiestizmas valdo ir miesto vystytojų – savivaldybės žmonių, architektų, statytojų, planuotojų – sąmonę. Jie nevalingai pina iškreiptą urbanistinį tinklą, kuris miestiečius prievarta tempia užmiestin. Mano bičiulis, mentalinis miestietis, gyvenantis Šiaurės miestelyje, guodėsi: „Aš irgi norėčiau rytais, prieš darbą, laikraštį perskaityti kavinėje. Nes kur gi daugiau tai galima padaryti su malonumu? Bet negaliu – iki prakeiktos kavinėse arba pėsčiomis varyti 20 minučių, arba važiuoti su mašina į centrą.“
Senoji Žygio gatvė baigiasi demonstratyviai
Gyvena jis Žygio gatvėje – naujai pastatytoje atkarpoje. O senoji Žygio gatvė man yra tikrasis Vilniaus simbolis. Ne Katedros aikštė, ir ne senamiestis. Tikroji Žygio gatvė yra nedidelis kvartaliukas, kuriame per kelias minutes galima padaryti XX–XXI amžiaus Vilniaus architektūrinių stilių ekskursiją. Praėjusio amžiaus pradžioje ten pastatyti daugiabučiai jaunesniojo rango karininkams – puikūs istorizmo pavyzdžiai. Tarp jų netikėtai įsipaišė maždaug 1950 dviaukštis daugiabutis iš silikatinių plytų. Už jo – jau raudonplytis Brežnevo epochos pabaigos penkiaaukštis. Juos ratu supa chruščiovinis 1960 metų funkcionalizmas – pirmieji blokiniai daugiabučiai ir geltonų plytų devynaukščiai. Kylant link Šiaurės miestelio stūkso amorfinis ankstyvojo postmodernizmo statinys, dar toliau matosi šiuolaikiniai namai. Tarp jų – individualių namų inkliuzai, pateikiantis visą skonių gamą – nuo trobos iki plastikinėmis lentelėmis apkaltos vilos imitacijos.
Istorizmo stiliaus namus juosia 1960 metų pirmieji blokiniai daugiabučiai. Beje, šoniniame fasade matosi apgriuvę laiptai ir užmūryta anga. Kažkada, iki privatizavimo, čia buvo parduotuvė.
Šis 1950 metų dviaukštis daugiabutis irgi pastatytas karininkams - bet jau ne cariniams, o sovietiniams.
Žygio gatvėje net sandėliukai šimtmetiniai. Apgriuvęs langas atidengė specifinį plytų klojimo būdą
Tai humaniška teritorija – jaukios erdvės, patogūs keliai, senų medžių alėjos
Jei nekreiptume dėmesio į sudarkytą aplinką, matytume, kad tai ypač humaniška teritorija – jaukios erdvės, patogūs keliai, senų medžių alėjos... Tetrūksta kelių visuomeninės paskirties akcentų – ir senoji Žygio gatvė taptų idealia vieta miestiečiams. Aš stebiu šitą kvartalą. Jis man lyg lakmuso popierėlis – kai pasikeis jis, pasikeis ir vilniečiai. Ar tai įmanoma? Manau, kad taip – kai analogišką „butų ir namų“ apklausą dariau prieš penkerius metus, tikrų miestiečių tebuvo 10 procentų.
