Kredito suteikimo sutartis - teisinės kalbos šedevras, kurio dažnas kredito gavėjas neįstengia suprasti. Tačiau nė viena valstybinė įstaiga nesiima patikrinti, ar sutartyse neslypi spąstai vartotojams.
Konkurencijos taryba ir Lietuvos bankas teigia neužsiimantys tokio pobūdžio kontrole - esą sutarčių atitikimą vartotojų interesams tikrinti turėtų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT). Tačiau pastaroji atsakomybės taip pat kratosi.
„Yra ir europinė direktyva, kontroliuojanti vartotojui primetamas nesąžiningas sutarčių sąlygas. Man atrodo, kad ji Lietuvoje neveikia - šioje srityje vartotojai teisių neturi. Bet čia ne Konkurencijos tarybos jurisdikcija - reikia kreiptis į VVTAT arba Lietuvos banką“, - „Respublikai“ sakė Konkurencijos tarybos pirmininkas Rimantas Stanikūnas.
Analogiško atsakymo „Respublika“ sulaukė ir iš Lietuvos banko atstovo spaudai Mindaugo Milieškos. Esą VVTAT, o ne centrinis šalies bankas turėtų būti atsakinga už galimai vartotojų teises pažeidžiančias sutartis.
Tačiau VVTAT atstovas spaudai Vitas Ūsas „Respubliką“ tikino, kad kreipiamasi ne tuo adresu. „Mūsų kompetencijai niekas iš šios srities nepriklauso: daugiausia dirbame su atsiskaitymais, standartinių vartojimo sutarčių sąlygomis. Jei problema susijusi su sutartimi, vartotojas gali kreiptis į tarnybą, ir mes sutartį nagrinėjame“, - sakė V.Ūsas.
VVTAT, pašnekovo teigimu, patikrinimų nesiėmė ir savarankiškai netikrino klientams siūlomų sutarčių sąlygų. Esą tirti tik individualūs skundai. „Joks teisės aktas mums nesuteikia įgaliojimų atlikti patikrinimus ar pan. Paprastai Lietuvos bankas daro tuos patikrinimus“, - sakė VVTAT atstovas.
Tačiau Lietuvos vartotojų instituto (LVI) prezidentė Zita Čeponytė „Respublikai“ teigė, kad VVTAT jokių ypatingų įgaliojimų nereikia. „Jeigu kalbame apie VVTAT, nebūtina atlikti patikrinimą. Pakanka atlikti standartinių sutarčių sąlygų tyrimą. Niekas nedraudžia VVTAT atlikti tokius tyrimus arba pasitelkti vadinamuosius slaptuosius pirkėjus. Išryškinti tas problemas reikia tik norėti. Jie gauna didelius pinigus ir turėtų tą daryti“, - pabrėžė Z.Čeponytė.
Pasak jos, visuomenininkai patys mielai ištirtų padėtį bankuose, tačiau tam neva trukdo lėšų trūkumas. „Mielai tą darytume: turim energijos, bet neturim lėšų - mes iš valstybės šiemet nesame gavę nė cento“, - skundėsi pašnekovė.
LVI vadovės teigimu, pastaruoju metu vartotojai dažniausiai skundžiasi tuo, kad bankai jiems nesuteikia galimybės iš anksto peržiūrėti paskolų sutartis. „Klientas negali gauti sutarties iš anksto. Pasirodo, reikia ateiti į banką, ir sutartis parodoma tik po pokalbio su vadybininku. Internete taip pat nerasi jokių standartinių sutarčių sąlygų - reikia eiti į kiekvieną banką ir aiškintis“, - piktinosi Z.Čeponytė.
Net 19 kaimynės Lenkijos bankų pateko į Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnybos (KVAT) nemalonę. Teigiama, esą per milijoną lenkų gali būti pasirašę jiems nenaudingas paskolų sutartis.
Kaip praneša portalas „Gazeta.pl“, bankai pričiupti sutartyse įtraukiantys tokius punktus kaip nekilnojamojo turto inspektavimas kliento sąskaita, paskolos suteikimas tik atidarius sąskaitą ją teikiančiame banke, neinformavimas apie komisinius mokesčius ir t.t.
KVAT patikrino per 300 pavyzdžių sutarčių, reglamentų, atsiskaitymo ir komisinių mokesčių grafikų bei kreditų draudimo sutarčių. Kiekviename iš 19 patikrintų bankų nustatyti pažeidimai, tarp pažeidėjų - didžiausi šalies kaimynės bankai, pvz., „PKO Banko Polski“, ir užsienio bankų filialai ar jų valdomos įstaigos: „Deutsche Bank PBC“, „ING Bank Slaski“, „Nordea Bank Polska“ ir kt.
Vienas didžiausių nustatytų vartotojų teisių pažeidimų - nekilnojamojo turto inspektavimas kliento sąskaita. KVAT pranešė sutartyse aptikusi punktus, kurie nustato, kad bankas gali neribotą skaičių kartų inspektuoti nekilnojamąjį turtą, kuriam įsigyti klientui suteikta paskola ir kuris yra tos paskolos užstatas. Labiausiai konkurencijos ir vartotojų teisių sargus šokiravo tai, kad tokie patikrinimai pagal sutartis finansuojami ne iš banko, o iš kliento kišenės. Vidutinė tokio patikrinimo kaina - apie 150 zlotų.
Taip pat nustatyta, kad sutartyse bankai netiksliai apibrėžė kreditų aptarnavimo mokesčius. Esą nenurodomi maksimalūs tokių mokesčių dydžiai, ir bankas gali savavališkai nustatyti bet kokius mokesčius.
