Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kineziterapijos studentai pasipiktinę studijų kokybe: dėstytojai leidžia sau neateiti į paskaitas, praktiniai užsiėmimai kur kas trumpesni nei turėtų būti. Universiteto atstovai tikina pirmą kartą tai girdintys. Tuo metu Studentų atstovybių sąjungos vadovas ragina studentus nebijoti ginti savo teisių: jei nedrįsta patys – tai per atstovybes. Veiksmingas gali būti ir vieningas studijų kokybės vertinimo anketų pildymas, rodo Vilniaus universiteto studentų istorija.
Ne visi dėstytojai pareigingai veda paskaitas
Kaip LRT.lt pasakojo LSMU Slaugos fakulteto kineziterapijos studijų programos studentė Edita (vardas pakeistas), didžioji dauguma šios specialybės studentų moka už mokslą – 5300 Lt per metus, bet kokybės negauna.
„Labai dėl to pikta. Bet visi studentai tyli, bijo kažką pasakyti. Aišku, yra ir besidžiaugiančių, kad paskaitų nėra, gali dirbti ar šiaip poilsiauti studijų metu“, – sako Edita.
Mergina tvirtina, kad viena didžiausių bėdų ta, jog Reabilitacijos klinikos dėstytojai neveda paskaitų, kurios turėtų vykti šeštadieniais. „Jie sako: jei norite, eikit į biblioteką ir dirbkit. Tačiau kai nėra jokių savarankiškų darbų, tai niekas ir neina, juk nėra ką ten veikti. Dėstytojai sako, kad jiems nepriklauso [ateiti į šeštadienines paskaitas – LRT.lt], bet pas mus tvarkaraštyje nurodytos ir šeštadieninės paskaitos (anatomijos paskaitos vyksta ir šeštadieniais). Tai bent darbo dienomis vykstančios paskaitos galėtų būti platesnės, daugiau jose išdėstytų, o dažniausiai ir jos būna sutrumpintos“, – tvirtina studentė.
Anot Editos, pora dėstytojų paskaitų piktybiškai neveda ir darbo dienomis, nes būna užsiėmę pagrindiniais darbais: „Štai aną dieną ryte dėstytojo laukėm pusvalandį, o studentams nuėjus pas šį dėstytoją, kuris kartu yra ir gydytojas [klinikos ir auditorijų pastatai yra greta – LRT.lt], jis, pamatęs studentus, nustebo: „O, tai aš jums paskaitą turėčiau vesti?“ Paprašė palaukti 10 minučių, bet taip ir nepasirodė, o egzaminas jau ant nosies, medžiagos neturim“.
Ne geresnė situacija, anot kineziterapijos studentės, ir su praktiniais užsiėmimais – praktikuojasi studentai tik dalį to laiko, kiek turėtų – nes nėra patalpų, kuriose jie visi tilptų.
„Kiekvienais metais kineziterapeutų priima vis daugiau. Nors Reabilitacijos klinika turi klinikinį padalinį, jie nesugeba mūsų visų, kaip parašyta tvarkaraštyje, priimti – trūksta patalpų. Mus padalina į keletą grupių. Todėl vietoje to, kad turėtume trijų valandų užsiėmimą, kaip nurodyta tvarkaraštyje, turime tik valandos“, – pasakoja studentė.
Editą piktina ir kai kurių dėstomų paskaitų turinys: „Medžiaga metai iš metų duodama ta pati – turime vyresnių studentų konspektus, viskas žodis į žodį. Tai kokia prasmė lankyti teorines paskaitas, jei dėstoma tas pats? Juk medicina tobulėja, vykdoma naujų įvairių mokslinių tyrimų, o baigiamuosiuose darbuose reikalaujama, kad informacija būtų ne senesnė kaip 5–10 metų. Ar dėstytojai netobulėja?“.
Negali patikėti, kad dėstytojai neateina į paskaitas
Reabilitacijos klinikos vadovas Aleksandras Kriščiūnas sako negalįs patikėti, kad studentų skundai dėl į paskaitas neateinančių dėstytojų yra tiesa: „Paprastai šeštadieniais būna pasirenkamieji kursai, privalomų nebūna. Bet tai dėstytojai tas paskaitas tikrai skaito“.
„Aš visada sakau, kad dėstytojų dėl paskaitų kontroliuoti nereikia, nes studentai labai greitai sukontroliuoja. Jei paskaita vėluoja, jie kreipiasi į klinikos vadovą, ir mes labai greitai reaguojame. Kad nevyktų nurodytos paskaitos – mano supratimu, to nėra“, – teigia A. Kriščiūnas. Jis tikina, kad problemų, susijusių per dideliu dėstytojų darbo krūviu, nėra, ir net tais atvejais, kai vienas dėstytojas išvyksta, klinika turi galimybių jį pakeisti kitu.
Edita pripažįsta, kad dėl minėtų problemų į universiteto atstovus nesikreipė: „Mes su studentais kelis kartus aptarėme, kad reikėtų rašyti peticiją ar skundą. Tačiau kiek kartų apie tai kalbėtume, visada prieiname prie tos pačios minties: o kas bus paskui, dėstytojai gali supykti ir studentams gali būti tik blogiau. Studentai bijo. Nors jei peticiją pasirašytų daugelis studentų, tada gal būtų nebaisu, juk visų iš universiteto neišmes. Bet dalis studentų nesiryžta“.
Ji taip pat teigia, kad anksčiau jau tokių skundų klinikos vadovybei būta, o jų autoriai turėjo bėdų – buvo sumažinti egzaminų pažymiai, taip pat kilo problemų ginant bakalauro, magistro darbus: „Skundai yra beverčiai, jie atsiduria stalčiaus dugne, o nukenčia tik patys studentai“.
„Darbdaviai“ bijo skųstis
„Na, jau, bijo... Ne tie laikai, – reaguoja A. Kriščiūnas. – Mes visada aiškiname susitikimuose su studentais: mūsų darbdaviai yra studentai, mes esame samdomi, kad juos išmokintume. Ne dekanas, ne rektorius, bet studentas yra darbdavys. Ir jis, kaip darbdavys, kontroliuoja“.
„Kitas dalykas – kad yra tam tikri reikalavimai ir vienas bjauriausių kartais būnu aš. Jeigu ko nors nežino, aš sakau: kad mane samdytų kitą kartą, turiu jus išmokyti, o kad išmokyčiau, turiu iš jūsų pareikalauti. Kad pas mane įskaitą laiko du, tris kartus – pripažįstu. Bet man atrodo, kad tas kontaktas vis tiek išlieka“, – sako Reabilitacijos klinikos vadovas.
Tiesa, jis pripažįsta, kad problemų dėl praktinių užsiėmimų yra, bet, kitaip nei Edita, tvirtina, kad jų laikas studentams nesutrumpėja.
„Grupės didokos. Jeigu prie ligonio ateina 10 žmonių, tai, žinoma, sudėtinga. Mes darome taip: dėstytojas skaldo grupę, ta grupė, kuri eina prie ligonio, – 5–6 žmonės. Kitiems tuo metu duodama užduotis, o paskui grupės keičiasi. Jei ateis 10–12, tai ir ligoniui vargas, ir neprieis [visi] prie tos lovos. O dėl klinikinės bazės mes labai džiaugiamės: turime 30 profilinių klinikų, kiekvienoje iš jų yra po kineziterapijos kabinetą, kur galima apžiūrėti ligonius“, – sako A. Kriščiūnas.
Komentuodamas paskaitų turinį A. Kriščiūnas teigia, kad laikomasi tokios politikos: „Paskaitų tikslas – užvesti studentą mąstyti, per paskaitą negalima kartoti tai, kas parašyta vadovėlyje. Literatūros kiekis labai didelis, ir dėstytojas, net pats geriausias, per paskaitas negalėtų visko išdėstyti. [...] Studentas turi ateiti pasiruošęs ir diskutuoti, ypač per seminarus, apie tai, kas jam neaišku. Mes labai akcentuojame savarankišką darbą“.
Studijų centro vadovė: stebime ir be studentų įsikišimo
LSMU Studijų centro, kurio viena iš funkcijų – koordinuoti studijų kokybės užtikrinimą, vadovė Raimonda Brunevičiūtė tvirtina taip pat negirdėjusi jokių kineziterapijos studentų nusiskundimų. Jos teigimu, ir centras, ir dekanatai visada reaguoja į bet kokius signalus apie galimus pažeidimus, o juos pranešti studentai turi daug galimybių.
„Mūsų universiteto anoniminėje studijų kokybės vertinimo anketoje yra klausimai, ar užsiėmimai vyko numatytu laiku, ar nebuvo žymiai trumpinami, ar nebuvo vėlavimų. Šią anketą studentai gali pildyti nuolat, iš karto pasibaigus dalyko studijoms (kurios universitete vyksta ciklais, t. y. nereikia laukti semestro pabaigos), o universiteto Studijų kokybės užtikrinimo komisija nuolat seka šią informaciją“, – pasakoja R. Brunevičiūtė.
Studijų centro vadovės teigimu, stebėsena vykdoma ir be studentų įsikišimo: „Studijų centras kartu su universiteto Audito tarnyba periodiškai tikrina, kaip laikomasi studijų tvarkaraščio, t.y., vyksta į padalinius ir jei užfiksuojami atvejai, kad užsiėmimas nevyko, apie tai informuojamas prorektorius studijoms“.
Pašnekovė tvirtina, kad studentai visada gali kreiptis į fakulteto administraciją, Studijų centrą, prorektorių studijoms ne tik asmeniškai ir konfidencialiai, bet ir anonimiškai.
„Kartais tokių sulaukiame ir visada ištiriame faktus. Jei yra galimybė, informuojame studentus (jei anoniminis laiškas gautas el. paštu). Tačiau į anoniminius laiškus sudėtinga reaguoti, nes dažnai neįvardijami konkretūs asmenys ar net pati situacija pateikiama abstrakčiai. Bet ir tokia anoniminė informacija mus priverčia patikrinti faktus“, – tikina Studijų centro vadovė.
R. Brunevičiūtė pastebi, kad praėjusiais mokslo metais kineziterapijos studentai nebuvo tarp aktyviausių pildydami apklausas. Ji pažymi, kad apskritai universiteto studentai nusiskundimų dėl studijų etikos ar konkrečių dėstytojų darbo beveik neturi. „Tarp tų problemų, kurias studentai įvardija, yra dėstymo intensyvumas, naudingumas, studijų literatūra“, – teigia R. Brunevičiūtė.
Kineziterapiją studijuojanti Edita sutinka, kad studentai ir patys daro per mažai – minėtų anketų daugelis nepildo arba užpildo atmestinai.
„Apklausa yra ilga, kai kuriais atžvilgiais su nelogiškais klausimais. Studentai ne visada turi laiko užpildyti, kai anketa automatiškai pateikiama prisijungus prie SIS sistemos, o pakartotinai prieiti prie anketų negalima. Tad skųstis skundžiasi, o užpildyti negali. Bet kitas klausimas, ar į tos anketos duomenis kas atsižvelgia. Aš tai pildau ir mano draugai pildo. Nežinau, kaip pildo kiti, turbūt irgi ne pačius geriausius atsiliepimus palieka apie kai kuriuos šios klinikos dėstytojus, tačiau bet kokiu atveju nematome jokių tos anketos pildymo rezultatų“, – teigia Edita.
Pagelbėti gali studentų atstovybė
Lietuvos studentų atstovių sąjungos (LSAS) prezidentas Vilius Morkūnas ragina studentus nebijoti ginti savo interesą gauti tokią studijų kokybę, kuri atitiktų jų lūkesčius. Jo teigimu, vienas iš efektyvių kelių tą daryti – kreiptis į studentų atstovybę.
„Reikėtų kreiptis į studentų savivaldą – studentų atstovybę aukštojoje mokykloje, kuri padėtų taikiai išspręsti problemą su dėstytoju ir administracija keičiant tvarkaraštį ar pan. Jeigu piktybiškai yra pažeidinėjama tvarka, paskaitų laikas ar dėstytojai neatvyksta, tokiu atveju reikėtų kreiptis į katedrą, kuri yra atsakinga už dėstytojų ir viso personalo tvarkaraščių sudarymą ir krūvių padalinimą. Paskui eina fakulteto administracija ir panašiai. Studentai neturėtų turėti baimių, nes juos gina aukštųjų mokyklų studentų savivalda. Studentai turi reikalauti tinkamos studijų kokybės ir paskaitų vykimo, tinkamo išdėstymo, už ką jie sumoka patys arba valstybė“, – tvirtina V. Morkūnas.
Svarbu vieningumas
O Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentė Milda (vardas taip pat pakeistas) pataria vis dėlto nenumoti ranka į anksčiau jau ne kartą minėtas studijų kokybės vertinimo anketas. Mildos kursui jos padėjo „iškrapštyti“ itin nepareigingą dėstytoją.
„Mes su ja bendravom pusmetį ir neatvykimas į paskaitas buvo sistemiškas. Neatsimenu, kiek paskaitų įvyko, bet jų įvyko mažiau nei neįvyko“, – pasakoja Milda.
Paskaitos, kurios įvykdavo, neretai stipriai vėluodavo, o paskui buvo, pasak Mildos, „labai įdomus egzaminas“: „Susirinkom numatytu laiku, jos nebuvo, paskui ji atėjo ir pasakė, kad pavėlavo, nes serga, bet mums suteikia galimybę išlaikyti. Egzaminas jau buvo kaip ir pasibaigęs, nes mes pralaukėm valandą. Ji išdalijo testus, kuriuos turėjom rašyti 10 min. Mes turėjom pristatinėti darbus, bet nepristatinėjom. Žodžiu, buvo visiškai neaiški sistema“.
Anot studentės, dėstytoja elgdavosi su studentais labai nepagarbiai: „Tai buvo ne kolegiški santykiai, kokie turėtų būti magistrantūros studijose, o vienašališki žmogaus veiksmai, netgi žeminant studentus. Ir paties dalyko kokybė buvo nulinė“.
Tad po egzamino, pasak Mildos, visas kursas nusprendė padėti kitiems studentams ir sutarė, kad kai pildys anketas, visi pildys būtent apie šios dėstytojos dalyką, kad skundas būtų svarus. Rezultatas – Komunikacijos fakulteto magistrantams ši dėstytoja nebedėsto.
„Manau, kad anketos yra labai patogi komunikacijos priemonė išsakant savo poziciją, požiūrį. Ir faktai byloja, kad jos yra skaitomos“, – teigia Milda.
Jurgita KUZMICKAITĖ
