Airijoje gyvenanti Vaiva tv3.lt papasakojo , kad ji savo vaiką stūmusi eiti į būrelius, tačiau vėliau suprato, kad ji tiesiog nori per vaiką įgyvendinti savo neišsipildžiusius norus.
„Kai mano sūnus buvo mažiukas, jis lankė labai daug įvairiausių būrelių nuo šešerių metų: karatė, muziką, skautus – pačius įvairiausius būrelius. Vienu metu lankė po tris būrelius. Tačiau to norėjau aš, o ne jis.
Kadangi jam tie būreliai nepatiko, jokios naudos iš to nebuvo: eiti jis eidavo, bet nesistengdavo. Galiausiai priėjome iki to, kad jis po kelių metų nė vieno būrelio nebenorėjo ir tada aš jau palikau jį ramybėje, leidau jam nieko nelankyti“, – pasakojo moteris.
Vaikas persitempia
Vaiva sako, kad ji patartų tėvams daugių daugiausia leisti į du būrelius vienu metu, nes paskui vaikas persitempia ir nieko nebenori:
„Reikia palikti patiems vaikams teisę atlikti sprendimus, o ne kišti per prievartą – kitaip vaikai per mūsų norus praranda vaikystę. Tokių metų vaikai nori eiti į lauką, žaisti, o maniškis per tų būrelių gausą net į lauką nebenorėjo – grįžus namo jam svarbiausia buvo tiesiog atsipalaiduoti“, – pasakoja moteris.
Vaida sako, kad tėvai, stumdami vaikus į tuos būrelius, žiūri ne jų interesų, o savų, norėdami iš vaikų nusilipdyti sau priimtinus žmogeliukus:
„Tie būreliai būna tėvų, ne vaikų norų išpildymas. Mes juos norime padaryti tokius, kokių mes norime, norime padaryti robotukus. Mano berniukas norėjo lankyti šokius, bet man tai pasirodė per brangu, todėl jis turėjo lankyti visai kitus būrelius. Dabar, po to, kai jam leidau nelankyti nieko, atsargiai pasiūliau tenisą – nekišdama, bet tiesiog pasiūliau, ir jis sutiko, nes jam tai jau pasirodė įdomu“, – kalbėjo trylikmečio mama.
Į būrelius – nuo ketverių
23-ejų metų vilnietė Milda Noreikaitė pasakoja, kad ji visuomet lankius labai daug būrelių ir, nors toks gyvenimo būdas turėjo ir minusų, iš esmės Milda dėl to yra patenkinta.
„Nuo ketverių metų tėvai nuvedė mane į muzikos mokyklą ir į dramos būrelį. Tuo metu neturėjau nuomonės dėl to, kad einu į tiek būrelių – galvojau, kad taip tiesiog reikia. Tik paskui, kai pradėjau eiti į mokyklą, susimąsčiau, kad kiti vaikai turi laiko pabūti lauke, o aš einu į visus tuos būrelius. Prisimenu, kad jau tada laukdavau, kada viską atsiskaitysiu ir bus atostogos“, – pasakoja Milda.
Mergina sakė vienu metu dažniausiai lankydavo du-tris būrelius, bet, kadangi vienas iš jų būdavo muzikos mokykla, kur pamokų turėdavo kasdien, Milda nuolatos turėdavo daug veiklos.
„Lankiau drama, dailę, muzikos mokyklą, krepšinį (kur mokiausi groti gitara ir dainuoti), skautus, futbolą, šokius– tik, aišku, ne viską vienu metu. Tačiau aš pati viso to norėjau – kai tik pradėjau eiti į mokyklą, pati užsirašydavau ir eidavau į visus tuos būrelius.
Pamenu, kad turėjau mažai laiko ir jau maža būdama gyvenau gana įtemptai. Žaisti į kiemą išeidavau vasarą ir pavydėdavau kitiems vaikams, kurie jau mokslo metais galėdavo išeiti į kiemą. Kai norėdavau tuos būrelius mesti – pavyzdžiui, muzikos mokyklą, tėvai primindavo, kad reikia užbaigti būrelius“, – kalba Milda.
Mergina sako, kad dabar ji džiaugiasi tuo, kad tiek būrelių lankė, nes ji įgavo daug įgūdžių, kurie vis atsigamina.
„Nors ir netapau profesionali krepšininkė ar dainininkė, iš kitos pusės, man dabar drąsu važiuoti bet kur ir bendrauti su daugeliu žmonių, nes pati bandžiau įvairiausių veiklų. Šiek tiek pažinau visko“, – sako Milda.
Matyti vaiką kaip suaugusįjį
Internetinės asmenybės stiprinimo „Lūšis“ erdvės kūrėja, psichologė ir lektorė Rasa Venckutė tv3.lt sakė, kad šią situaciją, kuomet vaikui renkami būreliai, galima suprasti įsivaizduojant vaiką kaip suaugusį žmogų ar net ir kaip patį save.
„Ar aš norėčiau eiti ten ir užsiimti tuo, kuo kiti nori jog užsiimčiau? Ar aš norėčiau, jog kažkas kitas nuspęstų, kas man naudinga ir kas ne? Turbūt ne. Žinoma, vaikai ne visada supranta, kas jiems naudingiausia ir ko jie apskritai nori, bet ar jie išmoks pažinti save, gilintis į save, jeigu tėvai už juos nuspręs?
Dauguma suaugusių žmonių nežino, koks jų pašaukimas, ir tai galėtų būtų jų tėvų primestos valios pasekmė. Apskritai, jei tėvai patys ne savo rogėse, tai ar gali jie jaustis ir elgtis kaip visažiniai savo vaikų gyvenime?“ – kalbėjo psichologė.
Stebėti vaiką ir jo poreikius
R. Venckutė nurodė, kad pirmiausia reikia suprasti, kad būreliai ir savirealizacija vaikui rūpi tik tada, kai jis yra patenkinęs savo kitus poreikius – saugumo, meilės, priėmimo. Pagal garsiąją Maslow piramidę, sako lektorė, tik patenkinus šiuos pirminius poreikius, žmogui ima rūpėti savirealizacija.
„Tad tėvams vertėtų pamąstyti: ar mano vaikas jaučiasi saugus? Ar jis jaučia mūsų ir kitų artimųjų meilę? Ar jis jaučiasi priimtas bendraamžių? Ne tik dauguma vaikų, bet ir suaugusiųjų yra užstrigę ties šių poreikių patenkinimu, tad būtina pradėti nuo jų ir tikėtis, jog po to vaikas natūraliai pats ieškos, ką jis nori veikti ir kokius būrelius lankyti. Žinoma, tai nėra lengvas ir greitas sprendimas, tačiau tokia jau ta laimingo vaiko kaina.
Antra, verta stebėti, ką vaikas mėgsta veikti tiek kai jis būna vienas, tiek kai būna su draugais. Galbūt jis mėgsta piešti, ką nors konstruoti, diskutuoti, stebėti varles ar net kurti video filmus, žaidimus. Dažnai tėvai visą vaiko sėdėjimą prie kompiuterio laiko nenaudingu laiko švaistymu, bet galbūt ten ir linksta vaiko širdis ir galva? Galbūt auga būsimas internetinio žaidimo ar verslo kūrėjas?“ – nurodo R. Venckutė.
Atsakomybė ir laisvė
Dar vienas aspektas, kurį atskleidžia psichologė, yra būtinybė įsiklausyti į vaiko nuomonę bei apskritai padėti vaikui išsireikšti ir atsiverti tiek tėvams, tiek sau.
„Vaiko reikėtų paklausti, ką jis šiandien norėtų veikti, kur norėtų nueiti, kuris iš būrelių jam patinka labiausiai. Jei vaikas neišsirenka, nieko baisaus: gi mokyklos būreliai tikrai apima ne visas sritis. Tad verta pasidomėti kitais mieste siūlomais būreliais, papildomomis mokyklomis. Taip pat galima su vaiku nueiti į didelį knygyną dėmesingai rinktis jam įdomias knygas. Žinoma, dėmesingas rūpinamasis vaiku reikalauja laiko, jėgų ir daug kantrybės, bet tik taip įmanoma užauginti laimingą ir protingą žmogų“, – nurodė R. Venckutė.
Psichologė sako, kad tėvams taip pat reikia kalbėtis ir elgtis su vaiku taip, kad jis jaustųsi atsakingu ir laisvu žmogumi bei rodyti pagarbą vaiko sprendimams.
„Yra toks reiškinys kaip išsipildančioji pranašystė: jei vaiku tiki, jis tai jaučia, supranta ir pats jaučiasi geresniu, protingesniu, o tai veikia jo elgesį ir asmenybę. Jei tėvai labiau pasitikėtų savo vaikais, šie irgi labiau savimi pasitikėtų ir drąsiau ieškotų bei imtųsi veiklos. Kaip manote, ką galvoja ir jaučia vaikas, jei tėvai jam primeta be atsiklausimo krūva būrelių ir sprendžia už jį, mesti kažkurį iš jų ar ne.
Jeigu vaikas nori mesti kažkokį būrelį, būtina jį išklausyti ir suprasti, ar jam jis tikrai tas užsiėmimas nepatinka ar jam tiesiog per sunku viską suspėti, ar iš jo ten tyčiojasi ir pan. Gi jeigu iš vaiko būrelyje tyčiojasi, jis norės jį mesti, bet tą patyčių problemą ar vaiko požiūrį į ją išsprendus, vaikas norės ir toliau būrelį lankyti. Tėvų pareiga yra suprasti, kur yra esminė noro mesti užsiėmimą priežastis“, – sakė psichologė.
Kenčia ir tėvai
Psichologė Genovaitė Petronienė sako, kad Lietuvoje tėvai, norėdami patys būti tobuli ir užauginti tobulus vaiku, ryškiai persistengia, leisdami atžalas į būrelius ir tuomet kenčia patys.
„Tėvai, bijodami, kad iš vaikų nieko neišeis, masiškai padaugina savo atžaloms būrelių. Čia kaltas tėvų perfekcionizmas ir noras iš vaikų padaryti mažuosius genijus. Būrelius lankyti vaiką verta paskatinti, tačiau, jeigu vaikas tam tikros veiklos nenori, versti jo nereikia.
Aišku, yra vaikų, kurie vis pradeda naujus būrelius ir po metų ima kitus, todėl tokiu atveju tėvams paskatinti to būrelio nemesti būtų verta. Taip pat yra vaikų, kuriems joks būrelis nereikalingas – ir toks variantas įmanomas, ir tame nieko blogo nėra“, – kalbėjo psichologė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad vaikui labai svarbu atmosfera būrelyje: ar jis gerai sutaria su vadovu, kai kuriems vaikams svarbu į būrelį eiti kartu su draugu. Taip pat G. Petronienė pažymi, kad vaiko nereikėtų siųsti į tuos būrelius, kuriems jis neturi gabumų.
Psichologė taip pat nurodo, kad dažnai tėvai, leisdami vaikus į daugybę būrelių, po to patys kenčia, kai juos reikia vežioti.
„Jei tėvai turi pinigų, patarčiau samdyti vairuotoją, o ne bandyti patiems vaikus suvežioti į visus būrelius. Aišku, jeigu tėvai gali kokybiškai pabendrauti su vaikais automobilyje, tuomet gali vežti ir patys.
Jeigu tėvai neturi pinigų vairuotojui, reikia gerai apgalvoti renkantis būrelius ir stengtis vesti vaiką į tokį, kuris yra arčiau namų. Be to, tėvai dažnai patys išlepina vaikus visur vežiodami, o juk vaikas nuo kokių 10 metų puikiai gali pats nuvykti į visus būrelius“, – kalba psichologė.