Tryliktą kartą grožio ir gamtos mylėtojus į susitikimą pakviesiančios Burbiškio tulpės, pasirodo, dvare buvo puoselėjamos dar Mykolo Baženskio valdymo laikais.
Tarsi kažkas liepė
Rytoj visi keliai ves į Radviliškio rajone esantį Burbiškio dvarą, į didžiulį populiarumą pelniusią, jau tryliktą kartą čia rengiamą tulpių žydėjimo šventę.
Visą šią savaitę Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius sukosi gausybės rūpesčių ir darbų rate. Ne juokas surengti tūkstančius žiūrovų, šimtus prekybininkų, dešimtis muzikantų sutrauksiančią šventę.
Tačiau tokia veikla direktoriui prie širdies – Burbiškio dvaro atgimimo, jo kilimo naujam gyvenimui iniciatorius ir svarbiausias veikėjas, rodos, niekada nepervargsta.
Užaugęs netoli dvaro esančiame kaime E. Prascevičius dažnai čia lankydavęsis ir nuo pat jaunystės puoselėjęs idėją atgaivinti, prikelti Burbiškio dvarą. Ir, kai tokia galimybė atsirado, griebėsi darbo atraitojęs rankoves.
„Tarsi kas liepdavo eiti ir daryti, nenuleisti rankų“, – prisiminė nelengvus pirmuosius žingsnius E. Prascevičius.
Pirmiausia, iškeldinus dvare gyvenusias šešias šeimas, buvo pradėta tvarkyti aplinka, griaunamos parke pastatytos malkinės, pašiūrės, daržinėlės. Organizuotos talkos, kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, valyti tvenkiniai.
1991 metais E. Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių.
Nuo pat pertvarkos pradžios buvo tęsiama Burbiškio dvaro tradicija auginti tulpes. Iš pradžių tam neteikiant ypatingos reikšmės, šiaip sau – dėl grožio. Kaip kadaise kalbėdavo tulpių daug augindavęs Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis: „Kad primintų Olandiją.“
E. Prascevičius pasakoja, kai daug darbų dvare jau buvo padaryta, norėjęsi kažkaip atkreipti visuomenės dėmesį, pranešti visiems, kad Burbiškio dvaras atgimė, kad jis atviras ir turintis ką pasakyti ir parodyti – tuomet ir buvo sumanyta pirmoji tulpių žydėjimo šventė.
Renginys pavyko ir tapo tradiciniu.
