Rusijos valdžia tikina, jog pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę neturėjo kitos išeities. Pasak oficialių Kremliaus šaltinių, tai buvo žingsnis, skirtas apsaugoti šias separatistines teritorijas nuo „galimos naujos Gruzijos agresijos“. Tuo pat metu į tai, kad visą Rusijos karinę operaciją prieš Gruziją lydėjo oficialios rusiškos propagandos ir melo lavina, o dauguma separatistinių teritorijų gyventojų staiga pasirodė esą Rusijos piliečiai, Maskva nekreipia jokio dėmesio. Beje, tai jau nėra naujiena, kaip ir faktas, jog civilizuotas pasaulis iš esmės buvo šokiruotas Rusijos veiksmų. Iš tikrųjų visos šios jau nenaujos istorijos priminimas reikalingas tam, kad panagrinėtume kitą temą – kokias pasekmes turės vienašališkas separatistinių Gruzijos regionų nepriklausomybės pripažinimas pirmiausiai pačiai Rusijai.
Kremlius mano, jog Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas buvo „absoliučiai teisingu“ žingsniu, tačiau gali kilti klausimas, ar tokiu būdu Rusija nekerta šakos, ant kurio pati sėdi. Maskva savo veiksmų pateisinimui mėgsta minėti Kosovo precedentą, tačiau tai skamba nelabai įtikinamai. Pirmiausia, Kosovo nepriklausomybę jau pripažino ne viena dešimtis šalių, tuo tarpu kai Rusijos sprendimą dėl separatistinių Gruzijos teritorijų pilnai – pripažinimo lygyje – palaikė tik Nikaragva. Be to, Kosovo nepriklausomybę atsisakė pripažinti šalys, kurios pačios turi separatistines problemas savo teritorijoje – tokios, kaip Ispanija bei ta pati Gruzija.
Rusija yra federacinė valstybė. Separatizmo klausimas jai pačiai yra gana opi problema. Žinoma, galima teigti, jog šiuo metu separatizmas nėra aktualiausia Rusijos bėda, ir iš dalies tai tiesa. Maskva žiauriai ir kruvinai „numalšino“ Čečėnijos nepriklausomybės siekį, kas privertė pritilti kitus separatistus. Tačiau Rusijoje yra labai daug regionų, kurie gali pradėti gyventi nepriklausomybės nuotaikomis, ir pagrindinis postūmis tam būtų kaip tik Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimas. Teritoriniam nestabilumui gali turėti įtakos ir netinkamas valstybės valdymo modelis.
Nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią Rusijoje pradėta statyti „valdžios vertikalė“, kas iš esmės reiškia autoritarinį stipraus centro valdymo modelį. Žinia, jog autoritarinis valdymo principas yra abejotinas, o federacinei valstybei jis gali būti tiesiog pražūtingas. Pavyzdžiui, apie tai, jog dabartinė Rusijos „valdžios vertikalės“ sistema prieštarauja federalizmo principui ir gresia šalies vientisumui, kalba Rusijos etnopolitinių ir regioninių problemų tyrimo centro direktorius Emilis Painas. Tačiau vargu, ar jo balsas girdimas aukštuose Kremliaus kabinetuose. Tuo tarpu po įvykių Gruzijoje žiniasklaida užfiksavo tam tikrą separatistinių nuotaikų Rusijos regionuose suaktyvėjimą.
Apie galimybę siekti nepriklausomybės nuo Rusijos federacijos užsiminta Ingušijoje. Tiesa, tokį pareiškimą šioje Kaukazo regiono respublikoje labiau sankcionavo ne įvykiai Gruzijoje, o žinomo opozicijos veikėjo Magomedo Jevlojevo nužudymas. Dar viena federacinė respublika, kurioje separatistinės nuotaikos tradiciškai stiprios – Tatarstanas. Pranešama, jog nacionalistinių organizacijų asociacija „Visuomeninis visų totorių centras“ po įvykių Gruzijoje paskelbė pareiškimą, kur pažymėjo, jog „Rusija pirmą kartą savo naujausioje istorijoje pripažino valstybinę savų piliečių nepriklausomybę“ (čia aiški užuomina į Rusijos pasų dalijimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje). Šiame pareiškime taip pat išreškiama viltis, jog šis precedentas gali būti pritaikytas ir Tatarstanui.
Tuo tarpu Baškirijoje nedidelė visuomeninė organizacija „Kuk Bire“ paskelbė manifestą, kuriame apkaltina Maskvą vykdant dvigubų standartų politiką. Manifeste pabrėžiama, jog Rusija remia abchazus ir osetinus, bet kartu pamiršta įsiklausyti į savo pačios tautinių mažumų lūkesčius. Be to, galima priminti, jog tam tikros separatistinės nuotaikos yra ir mūsų kaimyninėje – Kaliningrado srityje, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo geografiškai „atjungta“ nuo Rusijos.
Žinoma, negalima teigti, jog Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas tapo veiksniu, kuris po dienos ar dvejų susprogdins Rusiją. Antra vertus, nevalia atmesti prielaidų, jog Maskva visgi pakirto labai svarbią sau šaką. Po dešimties ar dvidešimties metų (priklausomai nuo įvairių kitų aplinkybių) ši šaka gali lūžti, kas tikriausiai turės Rusijai skaudžias pasekmes. Nebent Maskva pakeis savo politiką ir pradės elgtis apdairiau, o ne pagal principą „aš teisi todėl, kad teisi“.
Viktor Denisenko
