Į Vakarus atsigręžianti Libija tampa vis patrauklesnė užsienio investuotojams. Nors ši Šiaurės Afrikos valstybė daug pajamų gauna iš prekybos nafta, vis garsiau kalbama ir apie jos neišnaudotas dujų eksporto galimybes.
Šiemet, kai Libija rengiasi švęsti 40-ąsias Islamo socialistinės revoliucijos metines, jos perspektyvos atrodo kaip niekad šviesios. Pasibaigus atviro konflikto su Vakarų valstybėmis laikotarpiui, per kurį ši Šiaurės Afrikos šalis patyrė tarptautinę izoliaciją ir kentėjo nuo ekonominių sankcijų, čia pastaraisiais metais pradėjo plūsti daugelio didžiausių pasaulio energetikos kompanijų atstovai, o Libijos lyderis Muammaras al Qaddafis tapo laukiamas svečias Europos valstybių sostinėse.
„Šiandien Didžiosios Britanijos santykiai su Libija yra, ko gero, geresni negu kada nors anksčiau, net įvertinus tai, kad gali būti išlikę šiokių tokių nuoskaudų“, - britų dienraščiui „The Times“ tvirtino šalies ambasadorius Libijoje Vincentas Feanas.
Dėmesys - atsinaujinimui
Pagrindinis Libijos interesas šiuo metu - kiek galima greičiau atnaujinti sankcijų laikotarpiu apleistą infrastruktūrą. Valstybei stinga medžiagų ir ekspertinių žinių, reikia naujų kelių, ligoninių ir mokyklų. Statybų karštligė šalyje jau prasidėjo - Libijos sostinėje Tripolyje sparčiai dygsta naujų namų kvartalai. Ne mažiau patraukli ir visa likusi Viduržemio jūros pakrantė. Čia planuojama plėtoti turizmo verslą, jau dabar pradedami statyti modernūs viešbučių kompleksai.
Norėdama pritraukti dar daugiau investicijų, Libijos vyriausybė sostinėje Tripolyje kasmet organizuoja verslo mugę „Tripoli International Fair“. Šiemetiniame renginyje, kuris vyks balandžio mėnesį, ketina dalyvauti ir Lietuvos verslo atstovų delegacija. Ji bandys užmegzti glaudesnius santykius su potencialiais partneriais Libijoje.
Ateitis - suskystintos dujos?
Libijos pareigūnų duomenimis, šiuo metu šalyje yra apie 250 tūkst. užsienio specialistų. Dauguma jų dirba energetikos sektoriuje. Turtingi Libijos naftos telkiniai jau gauna reikalingų užsienio investicijų ir netolimoje ateityje turėtų duoti dar daugiau pelno. Be to, labai entuziastingai vertinamos galimybės plėtoti šalyje gamtinių dujų eksportą.
Nors nemaža dalis dujų iš Libijos šiuo metu dujotiekiu keliauja į Italiją, dar daugiau vilčių siejama su suskystintų dujų gamybos plėtra. 1971 metais Libija viena pirmųjų pasaulyje ėmėsi eksploatuoti dujų skystinimo įrenginius Mara al Bregoje. Dabar ši gamykla naudoja ne daugiau kaip penktadalį savo pajėgumo, be to, jos produkcija prieš pristatymą galutiniam vartotojui turi būti papildomai valoma. Užtektinai tinkamų valymo įrenginių turi tik Ispanija, o tai gerokai sumažina eksporto galimybes.
Padėtis turėtų pasikeisti, kai bus įgyvendinti Libijos vyriausybės planai modernizuoti Marsa el Bregos gamyklą. Investuoti jau sutiko Olandijos „Royal Dutch Shell“ kompanija. Ji taip pat svarsto galimybę statyti naują suskystintų dujų gamyklą ir terminalą pajūrio mieste Ras Lanufe. Planų šioje srityje turi ir tokios kompanijos kaip italų ENI, Norvegijos „StatoilHydro“, Ispanijos „Repsol“ ir Prancūzijos „Total“.
ES ir Rusija tiesia rankas
Tripolio pareigūnų ketinimai plėtoti dujų gavybą ir eksportą ateityje gali turėti didelę reikšmę strateginiame Europos Sąjungos (ES) energetinio aprūpinimo žaidime. Ko gero, neatsitiktinai Libija buvo viena tų valstybių, kurias Rusijos vadovai labiausiai norėjo matyti jų iniciatyva buriamame dujų eksportuotųjų kartelyje - „dujų OPEC“. Laimė, dujų eksportuotojams kol kas nepavyko susitarti, todėl Briuselis vis dar turi galimybę privačių kompanijų pagalba patraukti Tripolį arčiau savęs.
Pagrindinis Rusijos galios įrankis iki šiol išlieka jos didelio pajėgumo dujotiekiai, kuriais dujos keliauja iš rytų į vakarus, o Libija gali pasiūlyti Europai viliojančią alternatyvą - dujas, kurias galima gabenti laivais, traukiniais ir net automobilių cisternomis.
Bene svarbiausia tai, kad suskystintų dujų terminalai nesukuria tokios ilgalaikės priklausomybės nuo vieno ar kelių tiekėjų, kaip brangiai kainuojantys dujotiekiai, kurie bet kada gali būti uždaryti neplanuotam remontui. Panašiai kaip Lietuvoje liūdnai pagarsėjusio naftotiekio „Draugystė“ atveju.
Antanas Manstavičius
