Užsienio žiniasklaida pirmiausia pradėjo rašyti apie tai, kad itin stiprią reakciją turi kai kurie alkoholiniai gėrimai su variu, tai sukelia rūgštinę reakciją.
Vario puodelis ima rūdyti, o tai paveikia gėrimą – padidina vario koncentraciją. Tai galioja ir maistui bei vandeniui. Apsinuodyti galima ne tik rūgštiniams gėrimams ir patiekalams patekus į varinį indą, bet ir per vario ar vario lydinių santechniką.
1991 m. Aplinkos apsaugos agentūra nustatė „didžiausią taršos lygio tikslą“ – 1,3 mg vario vienam litrui skysčio. Tai didžiausias leistinas lygis, kurio metu dar nebūtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai. 1999 m. „Environmental Health Perspectives“ žurnale atliktas tyrimas parodė, kad vario koncentracija virš 3 mg vienam geriamojo vandens litrui sukėlė pykinimą, vėmimą bei pilvo skausmus.
Visgi, kokia tiksliai yra leistina vario norma ir, kokia jau gali sukelti apsinuodijimo simptomus, nustatyta nėra. Nėra ir aišku, kiek ilgai kokteilis ar maistais turi išbūti inde, kol įvyks reakcija ir vario kiekis padidės.
Patariamasis biuletenis iš Ajovos Alkoholinių gėrimų skyriaus pažymi, kad, laikantis Maisto ir vaistų administracijos gairių, varis neturėtų liestis su rūgštiniais maisto produktais, kurių pH yra mažesnis kaip 6. Tai apima actą, vaisių sultis, vyną.
FDA kodas papildo, kad kiekvienas, kuris tiekia gėrimus (įskaitant vandenį) per vamzdžius, taip pat privalo turėti tinkamus mechanizmus, kad varis nepatektų į gėrimus. Taip pat nurodoma, kad nors varis yra svarbi fermentacijos dalis, reikalaujama alui virti, per daug vario (virš 0,2 mg per litrą) užmuša mieles. Taisyklingai pagamintame aluje vario kiekis patenka žemiau ribos, kuri kenksminga žmogui.
