Pastaruoju metu aplink tik ir sklando niūrios prognozės, žadančios nematytai menką piliečių aktyvumą artėjančiuose rinkimuose į savivaldybių tarybas. Apie tai kalba ir sociologai, ir politologai. Tuo tarpu daugeliui politikų ši realija jei ir kelia susirūpinimą, tai, kaip sakoma, iš kito kampo: kaip į savo pusę patraukti kuo didesnę tų negausių balsuotojų dalį.
Vedami šio tikslo politikai į tautą prabyla kiekvienas pagal išgales ir sugebėjimus – skolintomis melodijomis, atvirai melagingais pažadais 2008-aisiais apjuosti Vilnių aplinkkeliais arba į dešinę ir kairę dalinamais niekuo neįpareigojančiais, tuščiažiedžiais garbės žodžiais.
Suprantama, šiems proginio pilietiškumo žadintojams realus pilietinės visuomenės ugdymas rūpi mažiausiai, o pati sąvoka į apyvartą paleidžiama tik artėjant rinkimams. Laikotarpiu tarp rinkimų dažnam politikos veikėjui labiau imponuoja abejingumo ir nusivylimo apimta tauta – tylinti, nesidominti valdžios veikla, nereikalaujanti atsakomybės.
Gyvenimas vis dėlto rodo, kad padėtis pamažu keičiasi. Pilietinės visuomenės apraiškų randasi vis daugiau. Neabejotinai ryškiu ir iškalbingu pavyzdžiu laikyčiau grupės politinėms partijoms nepriklausančių vilniečių siekį dalyvauti rinkimuose į savivaldybės tarybą. Kaip Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas noriu pabrėžti, kad mes ne kartą išsakėme savo principinę nuostatą, jog negali būti jokių draudimų piliečiams kelti savo kandidatūras rinkimuose.
Esame įsitikinę, kad turi būti sudarytos vienodos sąlygos valstybės valdyme dalyvauti ir partijų atstovams, ir jokioms politinėms struktūroms nepriklausantiems piliečiams. Tai – viena būtinų sąlygų, siekiant įtvirtinti Lietuvoje tvarką ir teisingumą.
O argi ne bundančio pilietinio aktyvumo išraiška yra sausio pabaigoje prie Vilniaus savivaldybės įvykęs šimtų žmonių susitelkimas prieš mero A.Zuoko bandymą, nesiskaitant su miestiečių nuomone, žūtbūtinai patvirtinti sostinės bendrąjį planą, kurio neišbaigtumas bado akis ne tik specialistams. Kas gali paneigti Vilniaus taryboje sklandančią nuomonę, kad už karštligiško skubėjimo slypi mero įsipareigojimai miestą šiuo metu realiai valdančioms finansinėms grupuotėms?
Vis dėlto šiuo atveju, man regis, ypač svarbu yra tai, kad vilniečiai nepabūgo pareikšti pozicijos, priminė miesto valdžiai, kad ateityje skaidrumo bus reikalaujama vis daugiau ir daugiau.
Įvairias korupcijos apraiškas tiriančios organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyrius kartu su reikšmingomis iniciatyvomis pastaruoju metu džiuginančia visuomenine organizacija Piliečių santalka atliko nepriklausomą kai kurių sostinės mokyklų energetinį auditą, kad gautus duomenis galėtų palyginti su savivaldybės užsakymu parengtos „Galimybių studijos“ skaičiais. Kalbame apie Vilniaus miesto valdžios planus penkiolika mokyklų perduoti renovuoti privataus verslo struktūrai, kuri artimiausią ketvirtį amžiaus šias mokymo įstaigas ir eksploatuotų.
Palyginimo rezultatai leido padaryti neabejotiną išvadą: Vilniaus valdžios užmojai – neskaidrūs! Pasak „Transparency International“ ir Piliečių santalkos ekspertų, „Galimybių studija“, miesto biudžetui atsiėjusi per 700 tūkstančių litų, neatsako į bendruomenei rūpimus klausimus, užtat savo ruožtu tarsi rašo klausiamąjį ženklą: ar tokiu būdu sostinės valdžia nebando purenti dirvos, kurioje ateityje tarps projektą valdysianti verslo struktūra?
Įdomu ir ypač pažymėtina yra tai, kad dalyvauti antikorupcinėje misijoje buvo pasitelkti studentai, kurie ir atliko palyginamąjį auditą.
Kitu pavyzdžiu galėtų būti prieš keletą dienų nuo pajūrio atskriejusi žinia apie Kuršių nerijos gamtos sergėtojų pagalbos šauksmą, apeliuojantį į bendruomenę, kuri raginama šį unikalų UNESCO saugomą žemės lopinėlį apginti nuo galimų pavojų.
Tuo tarpu kitoje UNESCO globojamoje teritorijoje – Vilniaus senamiestyje praėjusią savaitę nugriuvus namo daliai pavojus jo gyventojams buvo toks realus, jog galima dėkoti tik dangui, kad pasisekė išvengti aukų. Tačiau sostinės savivaldybė, be kai kurių nukentėjusiems gyventojams užgaulių siūlymų, pažadėjo kreiptis į Vilniaus apskrities administraciją, kad ši sustiprintų statybų priežiūrą.
Susidaro įspūdis, jog A.Zuokas, su jam būdingu demagogo talentu permesdamas atsakomybę apskričiai, nori parodyti, kad jis, kaip miesto galva, čia apskritai niekuo dėtas. Betgi esmė slypi toli gražu ne tik statybų priežiūroje. Visų bėdų priežastis ir kriminalas yra beatodairiškas blizgančių svetimkūnių brukimas į kiekvieną šimtmečiais kurto miesto skverelį ar šiaip laisvesnę žemės pėdą.
Tai – akivaizdus sostinės senamiesčio, kaip istorinio paveldo, darkymas proteguojant pelnų besivaikančias kompanijas. Už šios rūšies barbarizmą tiesiogiai ir asmeniškai yra atsakingas miesto meras.
Neseniai viename susitikime Vilniui pasišventę istorikai, menotyrininkai, etnologai, kalbėdami apie ypatingą senosios mūsų sostinės lemtį, nepaprastą gyvybingumą, sugebėjimą pakilti po karų, gaisrų, maro epidemijų, priėjo liūdną išvadą, jog niekada per savo istoriją Vilnius nebuvo taip naikinamas, kaip šiandien. Kategoriška? Galbūt. Tačiau sunku nuneigti kultūrininkų argumentą, kad tada Vilnių prikeldavo jo dvasią jautę žmonės, o pinigų aistros užvaldytiems šiandieniniams sostinės valdovams tokie pajautimai yra nesuprantami ir svetimi.
„Jeigu norime suvokti kūrybinę Vilniaus sielą, kuri gimsta iš paskirų paminklų sielų samplaikos, turime visų pirma išmokti sąmoningai regėti jos kūną, jos išorinį apvalkalą, turime įsiklausyti į harmoniją plastinių vaizdų, kuriais ji byloja į mūsų širdis“, – prieškario metais rašė didis mūsų sostinės mylėtojas, profesorius Mikalojus Vorobjovas.
Nespėliokime, ką šiandien, regėdamas sudarkytą miesto vienovę, pasakytų šis žmogus, kuriam Vilnius buvo architektūros lobis ir pats didingiausias meno kūrinys? Patys būkime Vilniaus ir Lietuvos verti piliečiai. Pasitikintys savo jėgomis, patirtimi ir sąžine, drąsiai žvelgiantys į priekį. Atsakingi vieni už kitus, už miestus ir kaimus, už savo vaikų ateitį.
Rolandas Paksas yra Partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas.
„Balsas.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
