„Joninės – ypatingas laikas, jis laikomas vasaros sezono pradžia. Ši šventė dar yra vadinama Rasomis arba Kupolėmis, o pavadinimus ji yra įgavusi dar iš senovės.
Taip pat yra žinoma, kad per Jonines, kaip ir per Kūčias ar kitas ypatingas dienas, vanduo pavirsdavo į šventą, struktūruotą, kitaip lietuvių liaudies vadinamą „gyvą“ vandenį. Tomis dienomis toks vanduo bėga net iš krano.
Dėl ypatingos dienos energetinės reikšmės buvo atliekamas ne vienas burtas laimei pritraukti. Dauguma lietuvių juos darydavo ir tikėdavo jų sėkme“, – pasakojo V. Budraitytė.
Apsivalymo ritualai
Per Jonines būdavo atliekami apsivalymo ritualai. Jie padėdavo atsikratyti blogų minčių, blogos energijos ir to, kas stabdo gyvenime keliauti savo tikslo link. Vienas iš tokių ritualų – vandens.
„Per Jonines visas vanduo pavirsta į šventą, gydomąjį vandenį. Jame reikia maudytis. Netgi žiemą žmonės maudosi tame šventame vandenyje ir jis nuplauna visas ligas, veikia kaip apsauga žmogui.
Tad per Jonines vanduo atlieka didelį vaidmenį, kadangi su juo yra valomasi. Tą dieną galima maudytis ežere, upėje, o jeigu nėra galimybių – po dušu. Vandeniu tą dieną apsivalyti būtina ir rekomenduojama bent pabraidyti.
Vanduo nuplauna nereikalingą informaciją, primaitina mus gyvybine energija, kas šiais laikais ypatingai svarbu, kai mes visi esame šiek tiek prisnūdę, nėra jėgų ir energijos“, – apie ritualą pasakojo būrėja.
Dar vienas svarbus apsivalymo ritualas – su ugnimi. Anot V. Budraitytės, jis yra ypatingai veiksmingas dėl ugnies elemento panaudojimo:
„Tai labai stiprus ritualas. Na, čia panašiai, kaip Rytuose žmonės apsismilko dūmais, kvapniomis žolelėmis, tai Lietuvoje šokama per laužą.
Šokant per laužą iš apačios ugnis išvalo padus, visą nereikalingą juose susikaupusią informaciją. Tai jeigu turite galimybę, peršokite nors per mažą lauželį.
Tai suteikia sveikatos, apsaugo mus, yra naudinga mūsų aurai. Labai gerai yra sudeginti tai, kas nereikalinga. Tarp kitko, tie, kas norėdavo susirasti porą, per laužą šokinėdavo po du.“
Apsauginiai ritualai
Dar viena siekiamybė Joninių metu būdavo susikurti apsaugą sau ir savo namams visiems ateinantiems metams. Dėl to lietuviai rinkdavosi atlikti ritualus ir šiam tikslui.
„Anksčiau per Kupoles reikėjo surinkti devynias gėles iš devynių pievų ir supinti puokštę. Ji būdavo laikoma magiška, apsaugine ir veikdavo metus laiko.
Ta puokštė tarsi uždengdavo namus nuo blogio, nuo negandų kaip kupolas. Ne veltui diena ir būdavo vadinama Kupolėmis.
Na, žinoma, šiais laikas jau iš 9 pievų žolynėlius sunku surinkti, bet jeigu pavyktų nors iš 3-4 pievų ar skirtingų namų kampų surinkti žoleles ir supinti tą šluotelę, būtų labai gerai“, – paaiškino pašnekovė.
Dar vienas ritualas apsaugai ir stiprybei – vainikų pynimas. Nors dabar šis ritualas sumodernėjo ir atliekamas kitaip, tačiau V. Budraitytė paaiškino, kaip jis būdavo atliekamas anksčiau:
„Būtina per šią dieną pinti vainikus. Dabar juos pina tik mergaitės, bet anksčiau juos pindavo ir berniukai. Dabar yra tradicija dėti vainikus Jonams ant galvų, tačiau ji labai nauja. Anksčiau juos dėdavosi ant galvų tam, kad sustiprėtų.
Vainikas primena karūną, kuri ima energiją iš visatos, tampa tarsi šaltiniu surinkti tai, kas naudinga, iš kosmoso. Taip pat anksčiau jais puošdavo ne tik galvas, bet ir namus. Taip buvo elgiamasi, nes vainikas galėjo būti saulės simbolis, kuris žymėjo sėkmę ir apsaugą.“
Meilės ritualai
Joninių šventė taip pat labai susijusi su meile. Tai būdavo ta diena, kuomet jaunimas susipažindavo, užgimdavo jausmai vieni kitiems.
„Iš esmės, anksčiau visi tie ritualai būdavo meilei pritraukti. Mat Joninės būdavo tarsi jaunimo „apsiuostymo“ metas, laikas jiems susieiti, kai jie kartu atlikdavo ritualus. Taip susibendravę jie rudenį jau keldavo vestuves“, – dalijosi būrėja.
Ji taip pat pridėjo, kad būdavo atliekamas ir ne vienas ritualas meilei pritraukti. Jie būdavo atliekami po du arba po vieną, siekiant pritraukti antrąją pusę:
„Vienas iš burtų būdavo ir supimasis ant supynių. Kai kurie supdavosi po vieną – tada jiems tai atnešdavo sėkmę, laimę, antrą pusę. Kai kurie supdavosi jau po du – taip jie siekdavo sustiprinti tarpusavio ryšį ir papildyti jį dar didesne abipuse meile.“
Dar vienas ritualas būdavo daromas jaunų merginų. Jos jį atlikdavo siekdamos ištekėti ir pritraukti jaunikį pas save:
„Dėl santuokos noro panelės nuogos rasoje voliodavosi. Kadangi tas vanduo būdavo stebuklingas, o pievose, nukritęs natūraliai – ypač, jis pritraukdavo partnerį, žadėdavo santuoką ir laimę.“
Galiausiai merginos darydavo dar vieną burtą. V. Budraitytė prasitarė, kad yra dariusi šį ritualą jaunystėje ir pati, tikino, kad jis dalinai išsipildė:
„Merginos dėdavo po pagalve popierėlius. Surašydavo ant popierėlių berniukų vardus, jų, berods, 12 parašydavo, o vieną palikdavo tuščią. Tada ryte prabudusios traukdavo lapelį ir jeigu ištraukdavo su vardu – už to turėdavo ir ištekėti. Jeigu ne – tuomet tais metais turėjo būti netekėjusios.
Pamenu, pati būdama jauna, lygtais 17-os metų, ištraukiau tuščią lapelį. Supratau, kad tada neištekėsiu. O prabėgus keliems metams ištraukiau popierėlį, bet su kitu vardu, ne savo būsimo vyro. Tačiau tais metais aš jau ištekėjau.“
