Budizmo kultūrą būtų galima pavadinti „prisitaikėliška“, bet ne blogąja prasme. Ji skirtingose visuomenėse randa savo nišą ir pasekėjus, neišstumdama tautos, į kurią atėjo, tradicinio kultūrinio gyvenimo. Budizmą praktikuojantys žmonės iš šios kultūros pasiima tik tai, kas jiems priimtina.
Budizmo išminčiai atskleisti Lietuvos energetikos muziejuje, Vilniuje vyksta renginių ciklas „Budos mieste“. Rugsėjo 30 – spalio 18 dienomis parodoje eksponuojamos iki 5 metrų thankos ir vedamos paskaitos apie budizmo kultūrą. Vėliau renginiai persikelia į Kauną.
Į klausimus apie šią kultūrą Lietuvoje, pasirinktas erdves projektui atsakė asociacijos „Tibeto kultūros namai“ vadovė Karolina Levanaitė ir lankytojams atskleidžiantis thankų istoriją ir prasmę gidas Danas Kazlauskas.
Pokalbis su Karolina Levanaite:
- Kokią reikšmę budizmo kultūrai turi thanka?
- Thankos yra ritininiai piešiniai, kuriuose vaizduojami Tibeto budizmo atvaizdai – mandalos, istoriniai mokytojai. Jos yra įvairaus laikmečio – nuo XVII iki XX amžiaus ir įvairaus dydžio – iki 5 metrų ilgio.
Thankas gaminti ėmė per Himalajų kalnus keliaujančios, budizmą praktikuojančios tautos. Tibetiečių kultūrai būdingoms ryškioms thankų spalvoms išgauti ankščiau naudoti brangakmeniai ir aukso dulkės. Šiais laikais tapoma ir visomis moderniomis priemonėmis, tačiau aukso technologija naudojama iki šiol. Praktinė thankų reikšmė buvo ta, kad klajojantys žmonės neturėjo galimybės kurti kitokį meną, tik tokį, kurį būtų galima neštis su savimi. Taigi, ritininė tapyba atsirado dėl patogumo – piešiniai, kuriuos galima suvynioti galėjo keliauti kartu su žmogumi.
Dvasinė reikšmė yra susijusi su plačia jų simbolika. Thankos turi aiškų kanoną, kaip turi būti tapomos, ką kiekvienas simbolis reiškia, jose griežta budistinė ikonografija. Žmogui būtinas paaiškinimas, kas ką reiškia, nes tai nėra tiesiog spalvotas paveikslėlis.
Įdomu tai, kad thankų autoriai nežinomi, ant jų niekada niekas nepasirašo. Tapymo tradicijos yra labai gilios, todėl autentiškumas slypi jų gamyboje, o ne padarymo laike. Šie piešiniai gaminami ir dabar.
- Kodėl šio projekto dėmesio centre thankos, o ne statulos?
- Tokia idėja gimė labai natūraliai, statulų parodą jau buvome surengę 2006 m. pavadinimu „Erdvė ir džiaugsmas“. Dabar norėjosi akcentuoti thankas ir parodyti 5 metrų dydžio darbus. Gauti ir atgabenti tokias įspūdingas statulas būtų gerokai sudėtingiau. Tačiau thankos ir statulos, kaip budistiniai objektai, yra vienodai svarbios. Jų gamybos tradicija yra vienodai autentiška ir unikali. Praktikoje abu objektai naudojami taip pat.
- Kodėl rinkotės Lietuvos energetikos muziejų, o ne erdvę, kuri labiau tiktų atskleisti budizmo meną?
- Pirmiausia, nėra lengva surasti vietą 5 metrų dydžio tapybos darbams eksponuoti. Taip pat norėjosi jaukesnės, modernesnės erdvės. Be to, susitikus su muziejaus direktoriumi Viliumi Šaduikiu, iš karto užsimezgė ryšys. Jis pats yra buvęs Tibete, domisi šia kultūra. Kai į šias patalpas atsivedžiau Tibeto asociacijos narius, jie džiaugėsi, kad ta erdvė yra kitokia, savita. Norėjosi budizmo kultūros paveldą parodyti šiuolaikiškame kontekste, todėl muziejaus, kuriame eksponuojama technika, tam ypač tiko. Tas kontrastas dar labiau žavi.
- Kokių iškilo nesklandumų, rengiant projektą „Budos mieste“?
- Viskas vyko sklandžiai, nes jau turėjome patirties, kurią įgijome organizuojant ankstesnę parodą „Erdvė ir džiaugsmas“. Ryšiai ir bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie padėjo susirinkti eksponuojamus objektus, yra tarptautinis.
Eksponuoti 5 metrų thankas nebuvo lengva. Pirmiausia, tai gana trapus meno objektas, savininkai ne visada linkę jas lengvai skolinti. Todėl thankų rinkinys, priklausantis Malagos budizmo centrui, iki šiol buvo eksponuotas tik Ispanijoje. Į užsienį didžiąsias thankas atgabenome pirmą kartą.
Statulų veidai taip pat yra tapomi rankomis, todėl jas reikia saugoti gabenant, laikytis visų instrukcijų supakuojant ir išpakuojant, kad nesugadintum. Reikia prisiimti atsakomybę dėl eksponatų būklės, kurioje juos gražinsi. Taigi, pirmiausia teko įgyti mums padedančių žmonių pasitikėjimą.
- Kodėl žmones turėtų dominti budizmo kultūra?
- Žmonių susidomėjimas budizmo kultūra egzistuoja jau daug metų. Lietuviai Tibetui dažnai jaučia psichologinį artumą dėl komunistinės šio krašto okupacijos. Juk yra iškilusios tam tikros figūros Lietuvos visuomenėje, kurios reprezentuoja Tibeto kultūrą, nes šios asmenybės domėjosi Tibeto kultūra. Tačiau budizmas Lietuvoje iki šiol buvo pristatytas kaip šviesos blykstė keliais kampais. Šiuo atveju norisi žmonėms parodyti šios kultūros visumą, paaiškinti kas už to slepiasi. Tibetą norime nušviesti dvasine plotme, galbūt tai taps kažkieno įkvėpimo šaltiniu.
- Kuo paroda „Erdvė ir džiaugsmas“, kuri buvo 2006 metais, skyrėsi nuo dabartinio projekto?
- „Erdvė ir džiaugsmas“ buvo mažesnė ir jaukesnė. Paroda vyko gerokai mažesnėse erdvėse. Dabar galvojome daryti didesnę parodą, prisistatyti platesniam visuomenės ratui. Tada turėjome daugiau statulų, ritualinių daiktų, o dabar atsivežėme thankas, nes norėjosi erdvės, didesnio ploto. Norėjome padaryti didelio masto renginį – žmonėms parodyti ne tik formą, daiktą, bet ir atskleisti daugiau prasmės, kas už to slypi. Todėl renginio dalimi tapo paskaitos apie budizmo kultūrą ir mokymo pagrindus. Galiausiai tai virto renginių ciklu, kuris keliaus per tris miestus – Vilnių, Kauną ir Šiaulius.
- Koks šio projekto ir jo organizatoriaus asociacijos „Tibeto kultūros namų“ tikslas?
- Mūsų tikslas – reprezentuoti Tibeto kultūros paveldą Lietuvoje, padėti išsaugoti tai, ką dar galima išgelbėti. Po Tibeto okupacijos ir budizmo paveldo toje šalyje naikinimo, Tibeto Lamoms (mokytojams) teko bėgti į laisvas Azijos šalis. Indijoje ir Nepale susidūrę su vakariečiais jie nusprendė pasidalinti savo žiniomis ir paaiškėjo, kad Vakarų žmones tai įkvepia, nes kalba apie jų pačių protą. Nedogmatiškas budistinis požiūris ir praktiški metodai tinka mūsų laikmečiui, kritiškam protui ir nepriklausomam charakteriui. Apie tokią budizmo istoriją ir paveldą gidai pasakoja parodos lankytojams, paaiškina kokia yra eksponuojamų atvaizdų prasmė, kad žmonės negalvotų, jog tai tiesiog gražūs paveikslėliai.
- Ar bus dar projektų, budizmo kultūrai atskleisti?
- Lietuvoje budizmo kultūra nėra reprezentuojama pakankamai plačiai. Kita vertus, paradoksalu, kad lietuviai labai domisi Tibeto kultūra, šiuo kraštu. Ta trauka nepaaiškinama, bet ji yra ir norisi patenkinti žmonių smalsumą.
Nors viskas dar tik idėjų lygyje, bet žiemos pabaigoje yra planuojamas renginys, galbūt susijęs su kinu ir knygos pristatymu. Orientuosimės į dar vieną meno rūšį, kurią norėsime pristatyti Vilniuje.
Pokalbis su Danu Kazlausku:
- Kas žmones, kurie lankosi šioje parodoje, labiausiai stebina ir domina?
- Juos labiausiai stebina tai, kad tie dalykai, apie kuriuos pasakojame, yra susiję su jų gyvenimu. Kai pradedi jiems aiškinti, ką kiekviena figūra, rankos gestas, spalva reiškia, kad už to slypi mūsų pačių proto būsenos, jie supranta, kad tai turi kažką bendro su jų gyvenimu. Jie prisimena, kas su jais buvo nutikę prieš savaitę, prieš mėnesį ir sužino, kad galima praktiškai išspręsti ne tik išorinius, bet ir vidinius dalykus.
Troškimas yra vis labiau vyraujantis mūsų visuomenėje. Tampame vis labiau vakarietiška, europine visuomene. Tarybiniais laikais gal buvome daugiau pavydūs ar pikti, niekas negalėjo išsišokti, turėjo būti lygūs. Dabar žmonės turi daugiau troškimų, nori išnaudoti savo laisves. Žmonės sužino, kad jie gali pasiekti laimę, sukurtą ne tik materialiniu pagrindu, kad yra ir absoliuti laimė. Ji nepriklauso nuo jokių sąlygų. Tuomet juos pagauna įkvėpimas to siekti.
- Kokį vaidmenį atlieka thanka žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, būdama jo namuose?
- Thanka pati savaime suteikia gerų emocijų, Budos formos paskatina atgalinį ryšį. Vien žiūrint, kaip Budos sėdi, kokia jų kūno poza, kokios naudojamos spalvos, visa tai palieka gerą įspūdį mūsų prote ir tai jau yra naudinga.
Bet jei žmogus žino daugiau apie thankos simbolių reikšmę, tai gali tapti užuomina į aukščiausias proto būsenas. Pavyzdžiui, yra tokia forma „Aukščiausias džiaugsmas“ ir tai atspindinti thanka mūsų kasdieniniame gyvenime mums visuomet primena apie šią būsena. Kiekvieną dieną mums thanka primena apie aukštesnę vertybę ir tas mus atitolina nuo kasdieninių rūpesčių.
Kuo mes daugiame žinome apie thanką, tuo mums didesnė nauda. Po truputį žmogus susitapatina su ta emocija, jos išmintimi ir ji tampa jo vidumi.
- Kaip Lietuvos visuomenė priima į savo gyvenimą budizmo kultūrą?
- Buda mokė apie protą, ne apie tai, kaip žmogus turi atrodyti išoriškai – drabužius, šukuoseną. Jis mokė, kas yra būdinga mūsų protui, kaip mes galime išvystyti savo pačių savybes. Šiems mokymams kultūriniai dalykai yra mažiau svarbūs.
Indijoje budizmas gyvavo 15 amžių. Jis buvo vietinės kultūros dalis. Vėliau budizmas atkeliavo į Tibetą – visiškai kitą kultūrą ir įgijo kitokią išorinę formą.
Tačiau pats turinys – Budos mokymai – visuomet lieka nepakitęs. Meistras Lopion Tsečiu Rinpočė yra juos palyginęs su deimantu: jei padėsime jį ant mėlyno paviršiaus, deimantas taps mėlynu, o jei ant raudono – jis bus raudonas. Tai reiškia, kad skirtinguose kultūriniuose rėmuose, esmė visuomet išlieka ta pati.
Kultūriniai dalykai, netinkantys žmogui, yra nepriimami, o pasiimama tik tai, kas yra reikalinga. Šis procesas vyksta po truputį, kad per skubą neprarastume svarbiausių dalykų. Budizmo kultūra priimama procesais – atpažinimo, susitapatinimo, supratimo, kur yra esmė, ką pasiimti, o ko ne.
- Ačiū už pokalbį!
Viktorija Sinicaitė
