Ketvirtadienį dviviečių baidarių 200 m sprinto lenktynių olimpiniame finale lietuviai nuotolį įveikė per 32,382 sekundės ir užėmė trečią vietą. E. Ramanauskui bronzos medalis tapo geriausia dovana 31-ojo gimtadienio proga.
Ar jau supratote, ką padarėte? - paklausėme irkluotojų vėlų ketvirtadienio vakarą.
Edvinas Ramanauskas (toliau E. R.): Dar ne. Sulaukiame klausimų iš draugų, kolegų apie įvairiausius dalykus: stipendijas, premijas. Tada pagalvoju: „O, bliamba, iš tikrųjų? Ar tai bus?“ Tikiu, kad suvoksime, ką padarėme dar po keletos dienų ar net savaičių.
Aurimas Lankas (toliau A. L.): Sulaukėme milijonų žinučių „Facebook'e“, „Viber'y“, trumposiomis žinutėmis. Visi tik rašo „Sveikiname, sveikiname“. Tada užpuola euforija. Viskas yra OK. Vėliau užsikalbame visai kitomis temomis. Beveik visą dieną praleidau su medaliu ant kaklo, atrašinėdamas, bendraudamas su žmonėmis pastebėjau, kad kažkas sunkaus ant kaklo kabo. Pirmą kartą iškovojome tokio kalibro medalį, Europos čempionato medaliai jam tikrai neprilygsta. Ir tai staiga supratus į galvą šauna mintis: „Taip, mes medalininkai... Olimpinių žaidynių“. Ir tada vėl per kūną perbėga šiurpas. „Ar mes to tikėjomės?“, „Ar mes taip galėjome?“ - vėliau seka klausimai. Galvoje - tikras minčių kratinys. Net nežinau, kaip pasakyti. Jeigu trumpai – ne, dar nesuprantame.
- Kaip jautėtės prieš finalą?
E. R.: Buvome susikoncentravę. Žiauriai. Aš nustebau, nes likus trims minutėms iki starto jaučiausi pasiruošęs. Nebuvo jaudulio, nejaučiau baimės. Nekėliau sau klausimo, ar mums pavyks. Tiesiog jaučiausi esąs pasiruošęs kažką padaryti.
A. L.: Paskutines dvi naktis gyvenau ne kaimelyje, o išnuomotame bute... Tiesiog nenorėjau gyventi visame šiame virale. Norėjau pabūti su savo mintimis. Manau, kad man tai padėjo. Nepamirškime, kad kelionė iki lagūnos, kurioje vyko mūsų varžybos, yra už valandos kelio nuo sportininkų kaimelio. Tokia kelionė mane veikia neigiamai. Mane jos metu netgi pradėdavo pykinti. Nežinau, ar dėl to kaltas Rio reljefas, ar mano psichologinis nusiteikimas, ar skubota kasdieninė įvykių seka: pusryčiai, iškart kelionė... Tai sukeldavo man šleikštulį. Norėjau pabūti ramiai. Butas, kuriame gyvenau, yra vos už dešimties minučių kelio pėsčiomis. Gyvenau ten su savo ir draugų siųstomis mintimis „Atsipalaiduok, neįsitempk, pagalvok, kaip gali padaryti tai, ką gali geriausiai“. Pabandžiau sau įteigti, kad mūsų laukia eilinės varžybos – ne olimpiada, ne Europos čempionatas, o čia yra mūsų miesto regata. Tasai nusiteikimas, kad esame visa galva pranašesni už kitus, nėra geresnių, galbūt, mums padėjo. Nors irklavome šalia Europos, pasaulio ir olimpinių čempionų, nenorėjome apie tai net pagalvoti. Išlaisvinome savo mintis. Turėjome vienintelį tikslą – už 200 metrų buvo plūdurai, kurie simbolizavo finišą. Tiesiog norėjome visą distanciją įveikti kuo geriau.
- Ar žinote receptą, kaip tapti sėkminga olimpine komanda?
E. R.: Manau, kad vieno recepto, kuris tiktų visiems, nėra. Mūsų rungtyje yra įvairiausių įgulų ir visos jos yra kietos. Vieno recepto nerasime. Kas veikia mums? Vienas iš kito reikalaujame maksimumo. Per pykčius, per barnius kartais. Būna ir draugiškai susitariame. Žinoma, dažniau būna per pykčius (šypsosi). Esame maksimalistai, visada stengiamės pasiekti geriausią rezultatą. Manau, tai mus motyvuoja ir priverčia padaryti viską, ką galime.
A. L.: Mes būtume dabar labai „mandri“, jei pasakytume, kad mes jau surašėme darnios komandos receptą. Atkištume jį visiems ir pasakytume: „Štai, Edvinas ir Aurimas, stebėkite mūsų karjerą nuo 2011-ųjų metų, kei mes vėl pradėjome rimtai sportuoti“. Ir dar bandytume visus įtikinti, kad šis receptas veikia. Ne, kaip Edvinas sakė, skirtumų yra labai daug, juk komandoje yra du žmonės, kiekvienas yra individualybė, kiekvienas turi savo požiūrį į gyvenimą, sportą, atsidavimą jam, į laisvalaikį... Dabar mes negalime pasakyti, kad per tuos metus viską darėme idealiai. Pas mus buvo nuopolių ir pakilimų. Esame dukart bronzos laimėtojai Europos čempionate. Tuo metu atrodė, kad viskas gerai, tačiau laikui bėgant pradedi skaičiuoti, kad ne visi stipriausi dalyvavo tuose čempionatuose... Dabar buvo visi.
E. R.: Nebuvo visų. Pas mus buvo „nuimti“ olimpiniai čempionai rusai.
A. L.: Bet jų nebuvo ne todėl, kad jie neatvyko. Receptas? Galbūt, viskas buvo darome taip, kaip reikėjo. Nors treniruočių periodu buvo įvairiausių minčių: „Bliamba, galbūt ne taip reikia daryti, galbūt, norėtumei paprieštarauti treneriui“. Bet nusiimi kepurę ir darai, nes reikia dirbti, atidirbti.
- Papasakokite, ką reiškia tasai „vėl“ sakinyje, kad vėl pradėjote profesionaliai sportuoti nuo 2011-ųjų?
E. R.: Sportuoti pradėjome kartu, kai mums buvo po dvylika metų. Rezultatai gerėjo, iki aštuoniolikos mes spėjome sėkmingai startuoti ir Lietuvoje, ir Pabaltyje...
A. L.: Ir pasaulio jaunių taurės etapuose gerai atrodėme.
E. R.: Būdavome netoli prizų... Tiesiog atėjo rimtas pasirinkimo momentas. Baigėme vidurinę mokyklą ir reikėjo rinktis: ar mokslai, ar sportas. Įstojome. Vėl kilo tas pats klausimas: mokytis ar sportuoti. Nes viskas yra paprasta – jei sportuoji, tai sportuoji. Studijos tampa antraeiliu užsiėmimu. Tuo metu į mus, kaip į sportininkus, nelabai rimtai žiūrėjo, nes buvo pakankamai stiprių sportininkų mūsų sporto šakoje. Federacijai tikriausiai to užteko.
A. L.: Nebuvo tokio požiūrio, kuris yra dabar. Tuo metu buvo Alvydas Duonėla, Egidijus Balčiūnas, Romas Petrukanecas – trys perlai. Tai, iš tiesų, buvo super šaunūs sportininkai. Pagarba jiems. Iki šiol jais žavimės. Nereikėjo, turbūt, tuo metu jaunų. Tada požiūri buvo „Kas tie jauniai? Šešta vieta?“ O mums – dvylikta klasė. Reikėjo rinktis. Vilčių, kad pragyvensime iš sporto, nebuvo. Aš įstojau į teisę, penkiems metams „užrišau“ su sportu. Edvinas mokėsi Šiauliuose, tačiau vėliau išvažiavo į Angliją. Baigęs mokslus grįžau į Šiaulius 2009-aisiais. Susirašėme su Edvinu „Gal pabandome?“ Į Šiaulius grįžau vasarą, nebuvo, ką veikti. Juk sportas geriau negu alų gerti. Edvinas tuo metu buvo Anglijoje, pasirašinėjome... Jis pasakė, kad grįš pavasarį, sutarėme, kad pabandysime startuoti. Pamenu, kad Lietuvoje tapome prizininkais suaugusiųjų čempionate. Žinai, tokie „turisto lituano“. Buvo tokių peripetijų, buvome vadinami varžybiniais turistais... Bet po truputį susikaupėme, Edvinas grįžo į Lietuvą, pradėjome rimtai treniruotis. Prasidėjo pakilimų ir nuopolių linksmieji kalneliai.
E. R.: Ilgas ir sunkus kelias.
A. L.: Jeigu yra posakis „Kaip diena, taip naujiena“, tai pas mus buvo „Kaip metai, taip naujiena“. Svarbu, kad baigėme pakilimu.
- Vyrai, kokią pergalės daina?
A. L.: Dar nedainavome.
E. R.: Dar neturėjome laiko. Po finalo tiek interviu, sveikinimų ir klausimų. Dar mums siuntė nuotraukas fotofinišo ir bandė įrodyti, kad esame antri. Aplink visi kuria sąmokslo teorijas. O esmė yra ta, kad mes pralaimėjome trimis centimetrais pačioje pabaigoje sidabro laimėtojams. Galėjo būti sidabras, bet mes ir bronza žiauriai džiaugiamės.
A. L.: Nevarome Dievo į medį.
