B. Vaišnienė pasakoja gimusi nedideliame, bet jaukiame Alvito miestelyje, čia mokėsi aštuonmetėje mokykloje. Šiuo laikotarpiu ji ir parašė pirmuosius eilėraščius. „Lietuvių kalbos mokytoja sumanė leisti sienlaikraštį. Kadangi lietuvių kalba man gerai sekėsi, mokytoja pasakė – būsi redaktorė. Bandžiau atsikalbinėti, bet teko sutikti. Vieno, kito prašydavau, kad ką nors parašytų sienlaikraščiui, dauguma atsisakydavo. Pradėjau rašyti pati. Tai trumpą eilėraštuką, tai tekstuką“, – apie pirmuosius kūrybos bandymus pasakoja moteris.
Eilės – po vyro mirties
Vis dėlto perėjusi mokytis į Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinę mokyklą ji rašymą užmetė – nebuvo įkvėpimo, paskatinimo. Vėliau moteris ištekėjo, susilaukė vaikų. Baigusi Vilniaus politechnikumą, visą gyvenimą dirbo buhaltere. „Kai buvau 50-ies, man operuota skydliaukė. Jau tada medikai siūlė neįgalumo grupę, bet atsisakiau. Gal išsigandau neįgaliojo stigmos, gal nenorėjau būti našta visuomenei, – svarsto pašnekovė. – Tik netekusi darbo paklausiau gydytojo – ar galėčiau gauti grupę? Dar kartą perėjau visus patikrinimus, man suteikta antroji grupė. Be skydliaukės, dar turiu problemų su širdimi, hipertenzija.“
Išėjusi į pensiją, palaidojusi vyrą moteris vėl pradėjo eiliuoti: „Buvo labai sunku išgyventi vyro, su kuriuo nugyvenome daugiau kaip 40 metų, netektį. Privalėjau ko nors imtis. Rašymas padėjo atitrūkti nuo sunkių minčių. Iš pradžių niekam nedrįsau rodyti savo eilėraščių – nemaniau, kad jie turi vertę.“
Bronės sūnus buvo ryžtingesnis – kartą įsisodino mamą į automobilį ir nuvežė į Vilkaviškio laikraščio „Santaka“ redakciją. Eilėraštis „Sapnas“ ne tik buvo išspausdintas laikraštyje, bet ir laimėjo prizą. Tai moterį paskatino rašyti toliau. „Man labiausiai patinka pavasaris, bundanti gamta. Taip pat rašau apie Tėvynę, meilę, duoną. Tai – temos, kurios artimos kiekvienam žmogui“, – sako B. Vaišnienė.
Pirmasis almanachas, į kurį pateko Bronės eilės (jas moteris pasirašo kaip Birutė Vaišnienė), buvo „Po Volungės sparnu“. „Volungė“ – tai mūsų rajono poezijos ir kitų menų asociacija. Renkamės kartą per mėnesį, rengiame įžymiems Lietuvos poetams skirtas popietes, taip pat skaitom ir savo eiles, aptariame, ką naujo esam parašę“, – pasakoja B. Vaišnienė. „Volungės“ pirmininko Valentino Krunglevičiaus dėka vilkaviškiečiai pakviesti prisidėti prie „Menų sodo“ rengiamo almanacho. Jame publikuotos ir B. Vaišnienės eilės.
Iš viso jos eilėraščių galima rasti net penkiuose almanachuose: „Apkabinkime rankom pasaulį“ skirtas Baltijos keliui paminėti, „Dėkoju, kad vedei už rankos“ – tėvams, jų meilei. Almanachą „Sūduvos neišsenkančios versmės“ išleido „Santakos“ laikraščio redakcija kartu su klubu
„Seklyčia“. Paskutinis almanachas „Meilės atodūsiai“, kuriame – net keletas Bronės eilėraščių, pasirodė rugpjūčio pradžioje.
Skambios B. Vaišnienės eilės puikiai tinka dainoms. Vilkaviškio sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos ansamblio „Radastėlė“ repertuare – net keletas pagal jos tekstus sukurtų dainų. Pernai kolektyvas tapo Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos rengiamo dainų konkurso „Uždainuokime kartu“ laimėtojais, todėl šiųmetis konkursas, nukeltas iš pavasario į rudenį, vyks netoli Vilkaviškio esančiuose Klausučiuose.
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Vadovauti bendrijai – didelė atsakomybė
Vilkaviškio sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijai B. Vaišnienė vadovauja jau trečius metus. Ateiti į bendriją ją įkalbėjo kaimynė Roma Navickienė, kuri vadovauja ansambliui „Radastėlė“. „Ansambliui tuo metu labai trūko antrųjų balsų. Kalbino Roma mane žiemą, pavasarį, kol galų gale pasakė – einam rytoj, jei patiks – liksi, jei ne – galėsi išeiti. Taip po truputį pradėjau lankytis bendrijoje, vesti renginius. Tapau bendrijos nariams sava“, – pasakoja pašnekovė.
Kai bendrijos pirmininkės pareigas paliko ilgametė vadovė Albina Tiunaitienė, Bronė visuotiniame narių susirinkime išrinkta vadovauti vilkaviškiečiams. „Ilgai atsikalbinėjau. Visada buvau tyli, rami, tikra pilka pelytė, stengiausi niekada neišsišokti. Vis dėlto atsisakyti negalėjau – žmonės manimi pasitikėjo“, – sako B. Vaišnienė.
Jai pradėjus dirbti, bendrijos patalpos buvo šaltos, per stogą lietui lyjant bėgdavo vanduo. Naujoji vadovė kreipėsi į Vilkaviškio rajono merą Algirdą Neiberką pagalbos ir jos sulaukė. Dabar bendrijoje ir šilta, ir stogas sutaisytas.
Draugėn susirinkę vilkaviškiečiai ne tik dainuoja, bet ir organizuoja šventes, dalyvauja mieste vykstančiuose renginiuose, gamina dailius darbelius. Vienas įdomiausių ir turinčių didžiausią paklausą – tautiniais drabužiais aprengtos lėlės. „Tai labai kruopštus darbas, jo mus pamokė vadovė Aušra Baranauskaitė, – pasakoja Bronė. – Buvusios bendrijos pirmininkės Albinos vyras išpjaudavo medinį stovą, išdroždavo galvutę, o mes lėlytes aprengdavom tautiniais drabužiais – sijonu, marškiniais, liemene, iš siūlų supindavom plaukus, Aušra labai gražiai išpiešdavo veiduką. Lėles dovanodavome, jas noriai pirkdavo mugėse. Ne viena mūsų pagaminta lėlė lietuvaitės drabužiais iškeliavusi į užsienį.“
Savo kurtomis lėlėmis Vilkaviškio bendrijos nariai prekiaudavo šventėje „Tau, Vilniau“. Čia paklausios būdavo ir jų iš vilnos veltos šlepetės, karoliai. Nors vėlimas iš vilnos – sunkus darbas, artėjant šaltajam sezonui bendrijos nariai žada ir jo vėl imtis. Šiuo metu vilkaviškiečiai daugiausia kuria origamius – popieriaus lankstinius.
Po karantino – naujos veiklos
Vilkaviškio bendrijos nariai džiaugiasi galėdami po karantino vėl rinktis draugėn, nors, pasak vadovės, ir namuose jie nesėdėjo sudėję rankų: „Nuolat bendravome telefonu, feisbuke. Klausdavau žmonių, ar ko reikia, ramindavau. Kartais prireikdavo ir buitinių patarimų – štai vienas bendrijos narys užsimanė išsikepti blynų. Ilgai aiškinau, kaip užmaišyti tešlą, ko ir kada į ją įdėti. Vėliau žmogus pasiguodė – blynai išėjo labai šviesūs. Pasirodė, kiaušinių į tešlą jis vis dėlto pamiršo įmušti.“
Neseniai vilkaviškiečiai vyko į Pakruojo dvarą, visi labai norėjo pamatyti gėlių žiedų ekspozicijas. „Mūsų žmonės – smalsūs, jie nori visur dalyvauti, pamatyti, sužinoti naujų dalykų. Deja, trūksta finansavimo, ekskursijas rengiame iš savo lėšų. Gaila, šiemet nebuvo „Tau, Vilniau“, kur kasmet dalyvaudavome, – apgailestauja B. Vaišnienė. – Per karantiną pridarėm naujų darbelių, primezgėme kojinių.“
Pastarosiomis dienomis bendrijos nariai dalyvavo Vilkaviškio rajono neįgaliųjų sporto šventėje. Pašnekovė džiaugiasi, kad oras buvo puikus, visi gerai pailsėjo: „Ne tik sustiprinome sveikatą, bet ir išmokome, kaip ją saugoti. Klausėmės paskaitų, kokie pratimai stiprina stuburą, kelius, mokėmės juos atlikti. Taip pat mokėmės, kaip atsipalaiduoti, kaip sportuoti savarankiškai. Esame dėkingi Vilkaviškio Socialinės paramos skyriui už turiningą renginį.“
B. Vaišnienė aktyvi ir kitų mieste veikiančių organizacijų narė: moteris dalyvauja pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ veikloje, veda renginius, šoka tautinių šokių kolektyve. „Neslėpsiu: kartais ir kojas paskauda, bet stengiuosi nepasiduoti, laikausi. Smagu, kad galiu išeiti į žmones, pabendrauti. Tai suteikia jėgų“, – sako Bronė.
Ji pasidžiaugia ir suaugusiais vaikais, anūkais, kurie ją nuolat aplanko. „Dėkoju Dievui, kad paskyrė man gerą angelą sargą, kuris visada vedė per gyvenimą. Nežinau, kaip bus toliau, bet kol kas mano gyvenimas klostosi sėkmingai“, – pokalbį baigia pašnekovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
