Gruodžio 15-ąją „Šiaulių krašto“ publikacijoje „Kalėdų stebuklą išgyvena surasti žmonės“ rašėme apie šiaulietę Valentiną Šimkuvienę – rusų televizijos laidos „Lauk manęs“ savanorę, padedančią rasti ieškomus žmones. Ji papasakojo ir apie Šiauliuose tęsiamas paieškas. Atsiliepė vieno iš ieškomų žmonių dukra.
Ypatingas Kūčių vakaras
„Šiaulių kraštas“ rašė, kad Tamoševičius Dionis Leonido, gimęs 1941-aisiais, ieško brolio Tamoševičiaus Voldemaro Leonido, gimusio 1939 metais Šiaulių apskrityje, ar jo dukrų Tamoševičiūtės Violetos ir Tamoševičiūtės Vitos, arba pusbrolio Algio Karpavičiaus.
Redakcijoje apsilankiusi Violeta Palinauskienė (buvusi Tamoševičiūtė) pasakojo, kad pavardes laikraštyje pastebėjo jos pusbrolis Algirdas Milašauskas ir tuoj paskambino Violetos mamai.
„Stebiuosi, kad nei tėvai, nei aš pati į mūsų pavardes laikraštyje dėmesio neatkreipėme, nors tėveliai yra ilgamečiai „Šiaulių krašto“ prenumeratoriai. Tėtis ypač atidžiai skaito kiekvieną laikraščio numerį“, – pasakojo pašnekovė.
V. Šimkuvienei tarpininkaujant, Violetai pavyko susisiekti su šiuo metu Murmanske (Rusijoje) gyvenančiu dėde Dionisu Tamoševičiumi.
Kūčių vakaras šiauliečių šeimai buvo ypatingas.
„Atsivežiau pas tėvus kompiuterį ir visi drauge galėjome pabendrauti su dėdės šeima, pamatyti vienas kitą kol kas bent ekrane. Tai mums buvo tikras Kalėdų stebuklas. Kitas laukia vasarą, kai dėdė su dukra Nataša žada aplankyti mus Šiauliuose“, – sako Violeta.
Nepamiršo lietuvių kalbos
Violetos atmintyje dėdė neišliko, nėra šeimos albume ir jo nuotraukų. „Kalbėdamas su mano tėčiu dėdė juokavo, kad dabar jį sutikęs gatvėje nebūtų pažinęs“, – pasakojo pašnekovė.
Broliai pastarąjį kartą buvo susitikę 1986-aisiais, kai mirė jų mama. „Tėčio tėvai išsiskyrė. Jis liko gyventi Šiauliuose su mama, o jo brolis 1955-aisiais išvažiavo į Murmanską su tėvu. Ten tarnavo laivyne. Kol jųdviejų mama buvo gyva, Dionis į Lietuvą atvažiuodavo bemaž kasmet. Jai mirus, Dionis mano tėvams dar buvo parašęs laišką, bet nebežinau, ar šis juos pasiekė, nes mes persikraustėme. Brolių ryšys nutrūko“, – istoriją trumpai pasakojo Violeta.
Virtualus brolių pokalbis buvo kuklus, jiedu apsikeitė pagrindinėmis žiniomis vienas apie kitą. „Turbūt kitko sunku būtų tikėtis po tiek metų, tačiau tikiu, kad susitikus ir jiedu, ir mes su pussesere bendrausime šilčiau, artimiau, nuoširdžiau, o ir atkurtas ryšys nebenutrūks“, – viltį išreiškia Violeta.
Ją maloniai nustebino tai, kad po daugiau nei ketvirčio amžiaus, praleisto Rusijoje, dėdė su jais puikiai kalbėjo lietuviškai.
Dabar šiaulietė juokiasi, prisimindama, kaip su tėvais stebėdama rusų laidos „Lauk manęs“ lietuvišką analogą – „Nacionalinę paieškų tarnybą“ vis kalbėdavo, kad jų šeimos tikrai niekas neieško. „Klydome, dėdė ieškojo ir rado“, – džiaugiasi susitikti su juo nekantraujanti dukterėčia.
Sužinojo apie dvi seseris ir brolį
„Šiaulių kraštas“ rašė ir apie kitą rusaitę – Tatjaną Mehdijevą iš Krasnojarsko, kuriai šiaulietė V. Šimkuvienė stengėsi padėti rasti tėvo Felikso Galdiko gimines. Dabar tai – dar vienos sėkmingai pasibaigusios paieškos.
Vietinaime Telšių laikraštyje išspausdinus V. Šimkuvienės skelbimą su ieškomo asmens pavarde, likus dviem dienoms iki Naujųjų metų, atsiliepė F. Galdiko vaikai. Gruodžio 31-ąją savo 55-metį šventusi Tatjana gavo didžiausią dovaną – sužinojo Lietuvoje turinti dvi seseris, brolį bei gausų būrį sūnėnų, dukterėčių ir kitų giminių.
Paaiškėjo, kad iki ištrėmimo iš Lietuvos Tatjanos tėtis čia turėjo šeimą. Tačiau likusiems Lietuvoje jo vaikams, norint apsaugoti, nebuvo nieko pasakojama apie tėvą-tremtinį, todėl Tatjanos atsiradimas jų gyvenime atvertė naują puslapį.
Marina VISOCKIENĖ
