Pirmą dalį skaitykite čia.
Šeimos istorija
F. Hayekas nėra vienintelis politinis filosofas, daręs įtaką Kochų pasaulėžiūrai. Brolių neapykanta centralizuotai kontrolei siekia netgi Staliną. Savo požiūrius jie daugiausia paveldėjo iš savo tėvo Fredo (olandų emigrantų sūnaus, įsikūrusio Teksase 1891 metais). Fredas Kochas mokėsi cheminių technologijų, o vėliau, po to, kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje stambūs finansiniai koncernai privedė jo inžinerinę kompaniją iki bankroto, jis dirbo Sovietų Sąjungoje. SSRS F. Kochas uždirbo savo turtą, statydamas naftos perdirbimo gamyklas Stalinui, tačiau netrukus pajuto neapykantą tiek komunizmui bendrai, tiek ir Stalinui, kai jo rusai draugai pateko į „valymus“.
Fredas grįžo į JAV Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir kompanijos „Rock Island Refining“, kontroliavusios naftos perdirbimo įmonę ir naftos vamzdynų sistemą Pietų Oklahomoje dėka padidino savo turtus.
Keturi Fredo sūnūs – Charlesas, Davidas, Billas (Davido brolis dvynys) ir Frederickas (vyriausias) – užaugo Vičitoje (Kanzaso valstija). Charlesas prisimena, kaip tėvas vertė jį dirbti nuo ryto iki vakaro, kai jo draugai žaisdavo golfą ir tenisą vietiniame klube. „Jis versdavo mane dirbti, nes taip aš negalėjau pakliūti į kokius nors nemalonumus“, – pasakoja Charlesas. (Pats jis taip pat griežtai elgėsi ir su savo sūnumi Charlesu, kuris dabar, būdamas 35 amžiaus, yra vienas iš pagrindinių „Koch Industries“ vadybininkų). Kai jis, buvęs vilčių teikęs tenisininkas, bandė pasirinkti sportininko karjerą, tėvas jam liepė rinktis: ar vystyti žaidybinius sugebėjimus, ar gauti darbą šeimos kompanijoje. Jis pasirinko darbą ir praleido likusią vasaros dalį stambių galvijų fermoje Kanzase.)
Pirmieji žingsniai versle
Charlesas, kaip ir jo tėvas, įstojo į Masačiusetso technologijų institutą (taip pat pasielgė ir Davidas bei Billas), gavo magistro laipsnį cheminių ir branduolinių technologijų srityje ir išvyko į konsultavimo įmonę „Arthur D.Little“. Tačiau tėvas, kovojęs su širdies nepakankamumu, ragino jį grįžti į Vičitą ir užsiimti šeimos verslu. Iki to laiko naftos perdirbimo verslas atnešdavo apie 1,8 milijono pelno į metus su 68 milijonų dolerių pardavimais, o inžinerinis verslas veikė su nuliniu pelnu, vos padengdamas sąnaudas. Fredas šeimos verslą Charlesui perdavė su tokiais žodžiais: „Valdyk jį kaip nori, tačiau parduoti neturi teisės.“
Charlesas greitai suprato, kad trumpojo laikotarpio naudos siekimas neleido verslui vystytis. Jo tėvas siekė kaupti pinigus paveldėjimo mokesčiams apmokėti, o inžinerinio padalinio vadybininkai praradinėjo pinigus, nes atsisakydavo klientams atskleisti naftos perdirbimo įrangos projektinius duomenis. Jis pamatė, kad verslas gali ženkliai išaugti ir nusprendė nukreipti skurdžias pajamas į naujus projektus, tokius kaip nauja gamykla Europoje.
„Aš nesiekiau gyventi prabangiai“, – pasakoja Charlesas, gyvenantis, kaip ir W. Buffettas, paprastame name, pastatytame šeimos žemėje dar 1975 metais.
Pamažu F. Kochas Charlesui perdavė vis daugiau darbų, o jis nesiskaitė su atsargiais vadybininkais ir plėtė kompanijos „Rock Island“ vamzdyno sistemą, apimdamas naujas valstijas ir pirkdamas krovinines linijas efektyvesniam naftos surinkimui iš naujų gręžinių.
Skilimas šeimoje
F. Kochas mirė medžioklės metu 1967 metais, būdamas 67 metų amžiaus. Prieš pat mirtį jis visiškai perdavė šeimos verslo kontrolę Charlesui. Tačiau po F. Kocho mirties sekė du lemtingi momentai kompanijos istorijoje.
Kitais metais Charlesas įvykdė rizikingą ir turbūt pelningiausią sandorį savo karjeroje. Jo šeima kontroliavo 35 proc. naftos perdirbimo įmonės „Pine Bend“ Miniapolyje. Kiti stambūs akcininkai buvo „Union Oil of California“ – 40 proc. ir Jay‘us Howardas Marshallas – 15 proc. Charlesas norėjo nusipirkti „Unocal“ dalį, tačiau kompanija už savo akcijas užsiprašė per didelę sumą. Todėl jis įtikino Marshallą sujungti jo 15 proc. su Kochų šeimos dalimi, kad užkirstų kelią „Unocal“ įsigyti kontrolinį kompanijos paketą ir parduoti kitiems investuotojams.
Rizika pasiteisino. J. Marshallo palikuonys kontroliuoja „Koch Industries“ akcijų paketą, kainuojantį daugiau nei 10 milijardų dolerių. O Charlesas tuomet pasiskolino 25 milijonus dolerių, kad išpirktų „Unocal“ dalį. Naftos perdirbimo gamykla „Pine Bend“ tuo metu virto pinigų darymo mašina, leidusia Charlesui įgyvendinti jo sumanytą ekspansiją: „Koch Industries“ įgijo mineralinių trąšų gamintoją, tūkstančius mylių vamzdynų, „DuPont“ sintetinių audinių gamyklas.
Šis sandoris taip pat privedė prie naujų teisinių ginčų dešimtmečio. Billas ir Frederickas paduodavo į teismą Charlesą, kaltindami jį verslo vertės sumažinimu, o pačią kompaniją – įvairių ekologinių ir technologinių standartų pažeidimu. Ginčai galiausiai buvo išspręsti (Billas sugebėjo sukurti savo asmeninę 4 milijardų dolerių vertės energetikos kompaniją), tačiau Charlesas interviu „Forbes“ metu niekada neįvardija Billo vardu ir vadina jį tik „broliu dvyniu“ (Davido). Buvo ir dar vienas pašalinis šeimos skilimo efektas: „Koch Industries“ 1990-aisiais išplėtė savo verslą Vašingtone, kad išspręstų problemos su Billu. Tačiau tas biuras iki šiol išliko jų lobistiniu centru.
Suplanuota ateitis
Atsižvelgiant į neišmatuojamą finansinį brolių Kochų interesą, kyla klausimas: ar jų politinis žaidimas yra iš tiesų atvirai savanaudiškas. „Koch Industries“, stambus anglies „tiekėjas“, kuriam nenusispjauti į pramoninių atliekų kontrolės sugriežtinimą, skyrė milijonus dolerių organizacijoms, tiriančioms žmogaus poveikį globaliam atšilimui. Charlesas įspėja, kad žmonijos atsakomybė už planetos temperatūros pakilimą nėra duotybė. Jis tvirtina: „Tuo man ir patinka mokslas, kad kiekvieną teoriją turi patikrinti skeptikai.“
Jeigu Charlesas, kaip ir yra būdinga verslininkams, diplomatiškas savo pasisakymuose ir vengia skambių pareiškimų, tai Davidas, gyvenantis Niujorke, ir kurio veikla daugiausia susijusi su filantropija ir politika, ne toks kuklus. Davidas turi pranešimą visiems, kas mano, kad broliai Kochai netaps kertiniu faktoriumi 2016 rinkiminėse lenktynėse arba po jų: „Mes kovosime, kol kvėpuojame. Mes norime perduoti mūsų vaikams geresnę ir sėkmingesnę Ameriką.“
Broliai Kochai sugeba pateikti siurprizų, nes jų libertališki instinktai neretai nugali jų konservatyvų pagrindą. Pavyzdžiui, D. Kochas palaiko tos pačios lyties santuokas ir pasisako prieš karą su narkotikais. Kokie politiniai brolių tikslai šiais metais? Kova su dotacijomis korporacijoms. Tuo metu, kai B. Obama kalba, kad būtina atsikratyti lobistų, Charlesas tvirtina, kad „vienintelis būdas pasiekti šį tikslą – išvesti valstybę iš „dovanų dovanojimo“ schemos; mes turime atsisakyti dotacijų ir lengvatų verslui“.
Ir nors karas tarp brolių Kochų ir B. Obamos sąjungininkų tęsiasi, ir nugalėtojas kol kas neaiškus, du dalykai jau aiškūs: „Koch Industries“ išliks privati kompanija, ir Charlesas, šis ilgalaikių strategijų meistras, jau apgalvojo savo pasitraukimą. Nors jo dukra Elizabeth neįtraukta į verslą, bet jo sūnus yra kompanijos agrarinio padalinio viceprezidentas, o dauguma pagrindinių vadybininkų, esančių aukščiau jo, priartėjo prie pensijos.
„Mes turime geriausius vadovus ir turtingiausią valdymo patirtį, – teigia Charlesas. – Jeigu mane numuš sunkvežimis, aš pasitrauksiu nuo reikalų, ir taps tik geriau“. Taip mąsto žmogus, seniai viską susiplanavęs dešimtmečiams į priekį.
