Paslaptingoji komisarė praeitą savaitę atskleidė savo kortas. Jos apsisprendimas – svarbiausias prasidėjusios Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijos akcentas. Pagal jį kiti kandidatai koreguos savo politikos taktiką. Po jo kai kurie pretendentai galbūt taip ir liks nežinomi.
Džiaugiuosi, jog Lietuvos politikės moterys nebe pirmą kartą rodo, jog politika nėra išimtinai vien tik „vyrų užsiėmimas“. O stiprios kandidatės moterys prezidento rinkimuose dalyvauja bent antrą kartą iš eilės. Maža to, moterys kandidatės – dar Vilija Blinkevičiūtė (jeigu apsispręs kandidatuoti), Kazimira Prunskienė, o gal ir Loreta Graužinienė – šiuose rinkimuose ko gero bus pačios svarbiausios. Aš tikrai ne prieš kvotas (ypač mėgstamas socialdemokratų), kurios suteikia moterims rinkimuose papildomų vietų sąrašuose. Tačiau šis atvejis rodo, kad ir be jokių kvotų moterys gali puikiausiai konkuruoti su vyrais.
Mano galva Europos Sąjungos komisarė padarė drąsų sprendimą. Juk Lietuvoje ekonominiai ir socialiniai reikalai tikrai prasti. Ne ką geresni jie visoje Europoje. Bet postas ar net sostas, į kurį realiai pretenduoja Dalia Grybauskaitė, ir dabar, ir perspektyvoje dar bent kelis metus bus tikrai kietas. Labai jau daug žmonių Lietuvoje sieja viltis su dabartine komisare. O kai sunku, nuo palankumo ir meilės iki nusivylimo ir net neapykantos – tik vienas žingsnis.
Sociologinėse apklausose rodomas šalies gyventojų palaikymas tarsi patvirtina žinomą posakį – savo krašte pranašu nebūsi. O štai atvykęs iš užsienių... Svetur įgyta politinė, administracinė patirtis Lietuvoje labai aukštai vertinama. Prieš gerą dešimtmetį tai patyrė ir Valdas Adamkus.
Jau dabar galima neabejoti, kad Dalia Grybauskaitė rinkimuose tarp kandidatų turi aukščiausią šiuolaikinės tarptautinės politikos kvalifikaciją. Įvertinus mūsų Konstitucijos šalies vadovui suteikiamus užsienio politikos įgaliojimus, jos patirtis yra neįkainojama: dirbusi svarbiausiose Lietuvos ambasadose – Briuselyje ir Vašingtone, puikiai kalbanti angliškai, mokanti lenkiškai, nepamiršusi ir rusų kalbos. Vis dėlto didžiausias jos patirties kraitis – penkeri metai Briuselio Berlaymonto rūmuose, kuriuose įsikūrusi Europos Komisija.
Svarbiausiuose ES susitikimuose ji jaučiasi kaip žuvis vandenyje, yra pažįstama ir pažįstanti, todėl nepraras brangaus laiko ir diplomatinių pastangų „apšilimui“. Jau prieš penkerius metus, Europos parlamente tvirtinant Jose Manuelio Barroso vadovaujamos Komisijos sudėtį, Dalia Grybauskaitė visiems paliko labai gerą įspūdį. Mūsų – socialistų – frakcijoje buvo aptariama, kad ji apskritai viena stipriausių asmenybių toje komisijoje. Ir šis įspūdis neišdilo iki šiol.
Esu tikras, jog Dalia Grybauskaitė nėra iš tų politikos lyderių, kuriuos „vairuoja patarėjai“. Ji moka įsiklausyti į įvairias nuomones, tačiau priima sprendimus, dėl kurių autorystės nekyla abejonių. Manyčiau, jog tokią problemą turėjo paskutiniai du šalies vadovai. Šia prasme ji primena prezidento Algirdo Brazausko stilių. Šiuos du politikus lyginu neatsitiktinai. Ir Daliai Grybauskaitės darbas šalies ministro pirmininko poste būtų, manau, priimtinesnis ir net produktyvesnis.
Ar tai reiškia, jog jai tapus Prezidente Lietuva turės du premjerus? Tikiuosi, jog blogąja prasme taip neįvyks. Tačiau neabejoju, kad bet kurios valdančiosios daugumos sudaryta vyriausybė turės pamiršti iliuziją, kad jos nariai galės veikti nesižvalgydami į Prezidento instituciją. Atvirkščiai: jeigu svarbiausias kabinetas S. Daukanto aikštėje rinkėjų valia taps Dalios Grybauskaitės darbo vieta, ne tik Vyriausybės, bet ir kitiems vykdomosios valdžios pareigūnams teks susitaikyti - jų veikla yra sistemiškai tiriama ir vertinama, be to bus nuolatos koreguojama. Įtemptu ekonominiu laikotarpiu tai gali būti itin prasminga – krizės negali įveikti kurios nors politinės jėgos, sunkmetį bendromis pastangomis paprastai nugali visa visuomenė, sutelkusi intelektinius, materialius ir administracinius išteklius.
Kita vertus, Daliai Grybauskaitei kol kas trūksta lietuviškos kompromisų ieškojimo patirties. Būdama Briuselyje ji aktyviai kritikavo šalies vidaus, ypač ūkinę politiką. Jos vertinimai buvo griežti, dažniausiai teisingi. Ji nuo pat pradžių įtartinai žiūrėjo į beužgimstančius liūtukus, virtusius LEO LT. Tačiau prieš praėjusių metų rinkimus į Seimą buvo kilęs įspūdis, jog vertinant Gedimino Kirkilo vyriausybę jos kritika kartais neįsitekdavo į objektyvumo rėmus. Be to, manau, kad ir dabartinio ministrų kabineto priimti skuboti, visapusiškai neįvertinti sprendimai (klaidas vėliau pripažino ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius) buvo ir yra verti kritiškesnio Dalios Grybauskaitės požiūrio.
Nežinau, ko vertas iki šiol deklaruojamas Dalios Grybauskaitės noras „nesusitepti rankų“ ir būti „virš lietuviškos politikos“. Net ir dirbdama ministre ji liko nepartinė, nenorėjo netgi būti vadinama politike. Toks atsiribojimas užkirto jai kelią į ministro pirmininko postą, bet kandidatuojant į Prezidento, žmonių akyse tai virto privalumu. Dirbdama Briuselyje ES komisarė apie Lietuvos tikrovę dėl objektyvių priežasčių galėjo spręsti daugiau vertindama makroekonomikos rodiklius. Drįstu spėti, kad ir sociologinėse apklausose šalies gyventojų ja reiškiamas pasitikėjimas yra grįstas simpatija per atstumą. Tai ir yra svarbiausias Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanijos iššūkis: susipažinti ir nenuvilti.
Aukštai vertinant komisarės galimybes galima prisiminti, kad europietiškas kraujas sėkmingai cirkuliuoja ir kitų ES šalių politinėse sistemose. Štai Prancūzijoje trys iš keturių paskutinių Prezidentų ir septyni iš dešimties premjerų dirbo Briuselyje Europos Parlamente arba Komisijoje. Buvęs mano kolega Europos Parlamento socialistų frakcijoje ir užsienio reikalų komitete Toomas Hendrikas Ilvesas jau keletą metų yra Estijos Prezidentas. Kitam europarlamentarui, Valdžiui Dombrovskiui Latvijos prezidentas Valdis Zatleris praėjusiąją savaitę pavedė sudaryti naująją tos šalies vyriausybę. Taigi, Briuselis tampa neblogu tramplinu skrydžiui į lemiamus postus ir Baltijos valstybėse.
Justas Vincas Paleckis, Europos Parlamento narys
