Užpuolimas įvyko birželio 24 dieną, sekmadienį, kai minios šventė „Musulmonų brolijos“ kandidato į prezidentus pergalę rinkimuose. „Jie buvo tarsi gyvulių gauja. Jie mane tiesiog draskė kaip šviežią mėsą“, – su siaubu prisimena žurnalistė. Išsigelbėti jai pavyko užsimetus skarą ir apsimetant vieno iš vietinių vyrų žmona, kuris padėjo jai pasprukti. 21 metų N. Smith galiausiai nusigavo iki Didžiosios Britanijos ambasados ir dabar jau sėkmingai grįžo į savo šalį.
Apie tai, ką jai teko patirti Egipte, ji papasakojo savo tinklaraštyje:
„Atmosfera buvo džiaugsminga, tvyrojo susijaudinimas ir laimė, kai aš kartu su dviem vyrais dėl saugumo ėjau per El Nilo tiltą.
Moterys, vaikai ir tėčiai šypsojosi, mojavo ir laimingi sveikinosi į mano vaizdo kamerą. Dangų užliejo fejerverkai.
Kai pasiekiau tilto galą, pastebėjau, kad minia tapo tankesnė, todėl nusprendžiau pasukti į kitą pusę, kad išvengčiau Tahririo aikštės. Aš ir mano draugai pabandėme išeiti. Kamerą pabandžiau sudėti į savo kuprinę.
Tačiau akimirksniu viskas pasikeitė. Staiga kažkas buvo nebe taip. Aš pajaučiau, kad esu tiesiog atitraukiama nuo savo draugų, mėtoma į šalis su didėjančia jėga ir agresija. Aš surėkiau. Nujaučiau, kas vyksta ir tai, jog aš buvau bejėgė, kad tai sustabdyčiau.
Vyrai pradėjo plėšyti mano rūbus. Aš buvau visiškai nurengta. Jų apetitas nuskriausti mane tik augo. Tie vyrai, šimtai vyrų, iš žmonių virto gyvuliais. Šimtai vyrų praskėtė mano kojas ir perdavinėjo vienas kitam. Jie grubiai lietė mano krūtis, kaišiojo savo pirštus į mane visais įmanomais būdais.
Jų buvo tiek daug. Aš tik mačiau piktus veidus, daugiau ir daugiau veidų, kurie šventė, kol aš buvau mėtoma kaip šviežia mėsa tarp alkanų liūtų.
Nedidelė vyrų mažuma, iš pradžių tik keletas, bandė mane apginti ir nuvesti į palapinę. Tačiau palapinė buvo sugriauta, visi joje buvę daiktai išmėtyti. Aš ir toliau buvau nešiojama, išnaudojama kiekvieną sekundę.
Šventimas Kaire (nuotr. SCANPIX)
Mane nuogą tempė po purviną žemę. Vyrai traukė už mano šviesių plaukų – svetimo identiteto simbolio.
Mane bandę apginti vyrai siekė nuvesti į kitą palapinę. Sekundei sugebėjau išsivaduoti. Atsisėdau ant kėdės ir žvelgiau į atlekiančią gaują.
Nors keletas vyrų pabandė aplink mane suformuoti gyvą skydą, siūlydami man savo rūbus, kad galėčiau apsidengti sužalotą kūną, daugybė vyrų vis tiek sugebėjo mane liesti. Jų tiesiog buvo per daug.
Aš apžvelgiau jų dantis ir piktas akis. Man buvo sunku kvėpuoti. Vienas iš vyrų pabandė man trenkti su palapinės konstrukcijos dalimi.
Tą akimirką aš sau garsiai tariau, ramiai, po to dar ir dar kartą: „Prašau, Dieve. Prašau, sustabdyk tai. Prašau, Dieve. Prašau, sustabdyk tai.“
Aš nesu religinga. Tačiau desperacijos akimirkomis mes visi ieškome tam tikrų aukštesnių jėgų pagalbos, kad mus išgelbėtų. Tokia žmonių prigimtis.
Aš pradėjau galvoti: „Galbūt tai yra viskas. Galbūt tai yra, kaip aš pasitrauksiu, kaip aš mirsiu. Tikiuosi, tai įvyks greitai. Tikiuosi mirsiu iki tol, kol jie mane galutinai išprievartaus.“
Dar kartą apsižiūrėjau. Pamačiau keletą moterų su skaromis. Jos žiūrėjo į mane tuščiu žvilgsniu. Vėliau nusisuko.
Maždaug po penkių ar dešimties minučių mano draugas pabandė įtikinti medicininės palapinės viduje buvusius žmones, kad jie padėtų suformuoti koridorių ir išvesti mane. Kol aš ėjau, mane lietė, priekabiavo, išnaudojo.
Aš pasiekiau medicininę palapinę ir pamačiau savo draugą Callumą. Musulmonės moterys skubiai mane apsupo ir pabandė uždengti mano nuogą kūną. Aš kritau ant žemės ir laikinai praradau sąmonę.
Moterys man pradėjo aiškinti, kad ataka buvo motyvuota gandų, kuriuos paskleidė vietiniai banditai, esą aš esu užsienio šnipė. Prisidėjo ir nacionalinė reklaminė kampanija, įspėjanti apie užsieniečių keliamą pavojų.
Bet jei tai buvo priežastis, ji buvo panaudota tik kaip pretekstas išnaudoti ir išprievartauti blondinę, jauną merginą iš Vakarų.
Laukę likę vyrai išliko alkani kraujo. Jų auka buvo pagriebta iš jų gniaužtų. Jie pradėjo veržtis į vidų, aš pasilenkiau ir pradėjau slėptis. Jie bandė pulti palapinę, viduje esantys pradėjo statyti barikadas iš kėdžių.
Moterys šaukė man: „Tai nėra Egiptas! Tai nėra Islamas, prašome, negalvok, kad tai – Egiptas!“
Aš patikinau jas, kad aš viską suprantu. Šis siaubingas elgesys neatstovauja šiai vietai, kur aš atvykau, pažinau ir pamilau.
Po karštų debatų buvo nuspręsta, kad Callumas ir aš bandysime sprukti atskirai, kad nepritrauktume dėmesio.
Mane apdengė skara ir vyriškais drabužiais. Pasakė, kad laikyčiausi už man nežinomo egiptiečio rankos, kuris vaidins, kad yra mano vyras.
Aš buvau persigandusi, bet supratau, kad tai vienintelė išeitis. Jis nutempė mane per minią iki išėjimo iš palapinės. Jis man pasakė: „Neverk. Neverk. Elkis normaliai.“
Aš buvau basa, ėjau per sudaužytus stiklus ir šiukšles, per purvą. Vidiniai rezervai suveikė ir aš nustojau verkti, pasakiau sau: „Išlik rami ir laikykis.“
Vyras mane išvedė toliau ir pasodino prie kelio. Galiausiai, atėjo jo draugai kartu su Callumu.
Jie paaiškino, kad negali nuvežti mūsų į ligoninę, nes gali būti suimti, jei kas juos pamatys su mumis.
Aš ir Callumas ėjome vieni. Vėliau susiradome taksi. Važiuodami į valstybinę ligoninę bandėme paaiškinti situaciją.
Mane įvedė į nedidelė palatą. Du vyrai paklausė: „Ar tu nėščia? Ištekėjusi? Nekalta?“ Jiems nepatiko atsakymas „ne“.
Jie atsisakė mane apžiūrėti ir gydyti. Žaizdas teko apsižiūrėti pačiai.
Nuėjau į vonios kambarį ir negalėjau patikėti tuo, ką matau. Aš buvau purvina, sužeista, išsigandusiomis akimis.
Galiausiai mano draugai nuvežė mane namo, paguldė į lovą. Nenorėjau iš karto pranešti tėvams. Žinojau, kad tai juos sugniuždys.
Vakar mane normaliai patikrino. Aš parašiau pareiškimą policijai. Patikrinimo metu, kurį atliko moteris, aš visa drebėjau ir verkiau. Kai mane kažkas pradėjo liesti, aš buvau persigandusi.
Aš daugiau nebegalėjau būti šalia egiptiečių vyrų. Kai sutemdavo, aš panikuodavau, negalėjau pažvelgti jokiam vyrui į akis. Callumas buvo mano atrama.
Kai mes važiavome per Kairą, aš negalėjau negalvoti: „Tiek žmonių, pro kuriuos mes pravažiavome šiandien, vienas iš jų tikrai turėjo būti toje minioje tą naktį.
Siaubingiausias dalykas tą naktį buvo tai, kad aš niekada nesijaučiau tokia bejėgė. Aš nieko nekontroliavau ir buvau išnaudota. Tačiau dabar aš atkursiu pasitikėjimą savimi.“
